Patyčias įveikti galima: 3 svarbiausi patarimai

Vargu ar rasime žmogų, kuris nebūtų turėjęs pravardės. Tai nėra labai malonu, bet, atrodo, savotiškai neišvengiama. Prasivardžiavimas yra visiems įprastas reiškinys, tačiau derėtų žinoti, kad nuo jo iki rimtesnių patyčių - vienas žingsnis. Ką daryti, kad, atrodo, nekaltas juokavimas nevirstų rimtu tyčiojimusi?

Psichologo Aivaro Pranarausko patarimai:

Ugdykite savikontrolę

Jie tave vadina storuliu ne dėl to, jog jiems rūpi, kad tu esi stambus ar keturakiu dėl to, jog tu nešioji akinius. Besipravardžiuojantiems iš tikrųjų nerūpi, kaip tu atrodai. Jie nėra žurnalistai, kurie gautų atlyginimą už tai, jog nuolat informuotų kitus kas tu esi ir ką veiki. Jiems svarbiausia pramoga. Visiems patinka pramogos, o viena iš smagiausių pramogų būtent ir yra erzinti kitus.

Erzintojai supranta, jog gali tave išvesti iš pusiausvyros, jie ieško silpnų vietų - dalykų, dėl kurių jaudiniesi ir nenori, kad kiti tai pastebėtų. Jautriausios vietos yra pakankamai lengvai randamos. Gana lengva nuspėti, jog jei turi viršsvorį, būsi jautrus kalboms apie tai. Ypač vaikai lengvai supranta, jog negali pakęsti, kai jie vadina tave storu ar stora, arba labai nuliūsti, kad reikia nešioti akinius. Jie pastebi, kad nuliūdai ir tai užfiksavę vėliau naudos kaip pretekstą patyčioms daugybę kartų.

Erzintojams nesvarbu, auka nešioja akinius ar yra žemo ūgio. Jie ieško skaudžios vietos, į kurią auka reaguoja, ieško „skausmingo mygtuko" ir jį radę nuolat spaudo.Psichologas Aivaras Pranarauskas

Visiškai nesvarbu ar tai, ką sako erzintojai, yra teisybė. Svarbiausia - tai tave trikdo ar ne. Jei esi graži, bet tave vadina bjauria ir dėl to tu prarandi savitvardą, erzintojai nesiliaus tave vadinę bjauria. Jei esi liekna, jie pavadins tave storule ir dėl tu nusiminsi, erzintojai ir toliau tave nuolat vadins storule. Taigi nesvarbu, tu liekna ar su viršsvoriu, jei nusiminsi bei parodysi savo liūdesį ir reakciją, tuomet erzintojai nesiliaus tai daryti. Jie atras kažkokią jautrią vietą ir tuo be paliovos naudosis, nes erzintojams tai yra pramoga. Toks procesas tęsiasi diena iš dienos, metai iš metų: vaikai tave erzina ir tu prarandi savitvardą, jiems smagu, o tau nelabai. Erzintojams nesvarbu, auka nešioja akinius ar yra žemo ūgio. Jie ieško skaudžios vietos, į kurią auka reaguoja, ieško „skausmingo mygtuko" ir jį radę nuolat spaudo.

Nereaguokite emociškai

„Jei jie nori mane erzinti, tegu... Jie gali tai daryti visą dieną." Šią poziciją galima priimti ir nuliūdusiu, ir ramiu veidu. Tai subtilus, bet esminis skirtumas. Gebėjimas kontroliuoti savo emocijas, kūno kalbą, išlaikyti orumą ir psichologines ribas, reikalauja darbo su savimi. Iš pradžių reikia suprasti, jog norint atsikratyti nepageidaujamo kitų dėmesio, paprasčiausiai nereikia rodyti jokios emocinės reakcijos. Reaguoti galima, tačiau be emocijų. Reakcija turi būti tvirta ir rami, nereikia atsikalbinėti, skųstis ar kovoti. Patyčios be atsako praranda gyvybingumą.

Erzintojai patyčių malonumą jaučia ne iš pačių patyčių, o iš reakcijos ir akivaizdžių aukos emocijų, todėl, nelikus reakcijos, nebelieka ir malonumo. O pačios patyčios jokio malonumo nesuteikia. Ar smagu būtų tyčiotis iš stalo? Galima tai daryti, galima stalą vadinti įvairiais vardais, apstumdyti jį, išteplioti, apspardyti, bet tai greitai praras prasmę. Stalas neturi „skausmingo mygtuko", kurį būtų galima paspausti, stalas neturi emocijų. Taip yra ir su patyčiomis - tas, kuris išmoksta save kontroliuoti, tampa laimėtoju. Ne dėl to, kad įveikė skriaudėją, bet dėl to, jog suvaldė save.

Net jei skriaudikas pradeda įžeidinėti šeimos narius ar draugus - reikia išlaikyti savikontrolę. Erzintojui iš tikrųjų nėra įdomūs nei šeimos nariai, nei draugai, tik bandoma ieškoti kitų skaudžių vietų, bandoma pasakyti kažką, į ką auka sureaguotų. Vaikams patinka žaisti, erzinti ir laimėti, o pralaimėtojai būna tie, kurie išsiduoda ir parodo savo skaudžias vietas.

Auka paprastai galvoja, kad parodžius kuo daugiau pykčio ar emocijų,  erzintojams sumažės noras tyčiotis. Būtent šis pyktis ir traukia skriaudikus!

Ugdykite humoro jausmą

Visi anekdotai tam tikra prasme yra patyčios iš žmonių, kurie yra kitokie. Mes juokiamės iš blondinių ir pašiepiame jų kvailumą, juokiamės iš čiukčių ar žydų, galų gale - iš ežiuko ar kiškio. Juokiamės iš Petriuko, trečio brolio Jono, uošvienių bei visų kitų ir norime, jog mokiniai nejuokautų, nesityčiotų. Tarp humoro ir patyčių yra labai plona riba ir vaikai jos paprasčiausiai nejaučia. Jei galima juoktis iš Petriuko, tai kodėl negalima juoktis iš klasioko?

Norint atsikratyti nepageidaujamo kitų dėmesio, paprasčiausiai nereikia rodyti jokios emocinės reakcijos. Reaguoti galima, tačiau be emocijų. Reakcija turi būti tvirta ir rami, nereikia atsikalbinėti, skųstis ar kovoti. Patyčios be atsako praranda gyvybingumą.Psichologas Aivaras Pranarauskas

Televizijos laidose aptariami ir pašiepiami žinomi žmonės, tėvai namuose apkalbinėja, kritikuoja ir pasijuokia iš kolegų, giminių ar draugų. Suaugusieji galvoja, jog nieko tokio kalbėti apie kitus, juk jie tai daro subtiliai ir nepiktybiškai. Vaikai tokį elgesį kopijuoja, bet tai daro grubiai ir gaunasi nebe apkalbos, o patyčios. Taip pat vaikus labiau veikia emocijos, mažieji sunkiau jas suvaldo. Apkalbos su šiek tiek daugiau pykčio jau ir yra tai, ką vadiname patyčiomis. Iš esmės vaikai daro tą patį, ką daro suaugusieji, bet daro tai grubiai, iškraudami savo neigiamas emocijas.

Žmonės nėra tobuli, jie netobulumus taip pat pastebi kituose ir mėgsta apie tai pajuokauti. Jei kiti juokauja apie jus, įsižeisti galite tik tuo atveju, jei esate tobulas. Ir niekas jums nedraudžia juokauti apie kitus. Humoro jausmas yra lavinamas, tad pradėkite jį ugdyti. Taiklus ir sveikas humoras niekam dar nepakenkė. Visi retkarčiais pravardžiuojasi, patraukia vienas kitą per dantį. Tačiau jei tai darome, darykime taip, kad visiems būtų linksma ir niekam nebūtų skaudu.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis