Parsisiųskite programėles telefonams štai čia: „iPhone“, 41 metų nėščioji: jaučiuosi "per sena" gimdyti. Ką patars psichologė?
Kaip iš tiesų vyksta gimdymas: 4 jo etapai

Moters karjera prasidėjo nuo mokyklos raštvedės padėjėjos, kur, vos per kelias savaites įsisavinusi žinias, išėjo dirbti kitos įmonės administratore - vadybininke ir ten darbavosi trejus metus. „Gal ir šiandien ten tebedirbčiau, jei ne tas vidinis kirminukas, kuris vis „graužė" mane, kad gyvenime galiu pasiekti daugiau, kad ne ofiso darbuotoja esu ir ne čia turėčiau būti, - pasakoja Ingrida. - Ir apsisprendžiau išeiti į „niekur", nepabijojusi palikti „komforto zonos".

Pesimistams, kurie sako, jog reikia kuo greičiau bėgti iš Lietuvos, galiu atsakyti: dirbkit 25 val. per parą, atiduokite „visą" save, ne kitiems pinigus uždirbkite, o sau, ir tada galėsite drąsiai sakyti „Gera gyventi Lietuvoje".Ingrida Alionienė

Tuo metu moteriai tikrai nebuvo lengva ryžtis tokioms permainoms, nes neseniai buvo išsiskyrusi su vyru ir turėjo rūpintis dukrele. Metus laiko Ingrida, kaip pati sako, „tyrinėjo save", daug skaitė, domėjosi įvairiomis verslo kryptimis, bendravo, keliavo ir brandino save kaip asmenybę. „Dėl darbo ofise buvo visiškai sumenkusi mano savivertė ir vaikystėje gimusi svajonė „aiškinti kitiems, ką daryti" pavirtusi neįmanomu dalyku. Per tuos nuo darbo atitrūkimo metus tiesiog reikėjo reabilituoti save", - daugelio moterų atitinkančią gyvenimo istoriją pasakoja I. Alionienė.

Piešti svajonių namai

Būtent tuo savęs paieškos periodu jauna mama tvirtina atradusi daugiau laisvo laiko savo augančiai mergaitei. Tas metas buvo ne tik Ingridos, kaip asmenybės, brandinimas, tačiau ir dosnus kokybiško bendravimo su savo vaiku, kurio itin trūksta šiandieninėms užimtoms mamoms. „Pamažu atradau jos meninius gabumus, pažinau dukros vidinius gebėjimus, polinkį į muziką, klasikinius šokius", - kad tuomet pasuko neįprastu keliu nė kiek nesigaili moteris.

Ingridos dukra serga epilepsija. Kiek priežiūros ir rūpesčio reikia tokiam ligoniui, turbūt gali įsivaizduoti kiekviena sveiką vaiką auginanti mama. Mergaitei dažnai sergant bronchitu, peršalimo ligomis gydytojai rekomendavo kuo daugiau laiko praleisti gamtoje, ramioje, be streso ir įtampos esančioje aplinkoje, stiprinti imunitetą.

„Trumpam gamtos prieglobstį surasdavom, nuvažiuodami į kaimą pas prosenelius ar kokiame miškelyje šalia Kauno, - pasakoja mama Ingrida. - Tačiau tokios išvykos tik laikinos.Mačiau, kiek dukrai reikalinga asmeninė erdvė ir laisvė, o ir ta būtina gamtos atgaiva vis dažniau paskatindavo mintis apie nedidelį, jaukų, tačiau savo namą Kauno priemiestyje". Sakoma, kad svajones pirmiausia reikia įgyvendinti popieriaus lape, tad tuo ir užsiimdavo šios svajotojos: kartu su dukrele piešdavo įsivaizduojamą savo namą, o mažosios mėgiami žaislai tuo metu „įsikurdavo" nupieštame jos svajonių kambaryje.

Gera proga antrąkart nepasitaiko

Nuo pat vaikystės, kiek tai įmanoma atsimint mažai galvelei, Ingrida tvirtina svajojusi apie nuosavą verslą. Kad ilgai ir užtikrintai brandintos mintys materializuotųsi, kad to kelio, kuriuo kryptingai eini, gale lauktų svajonės įgyvendinimas, pasirodo, visai nedaug tereikia. Tai įrodo Ingridos Alionienės pavyzdys, kuri šiuo metu yra statybų verslu užsiimančios įmonės „Stadena" direktorė.

Paklausta, kaip iš bedarbės mamos ji tapo vyrams vadovaujančia moterimi, Ingrida tikina pasinaudojusi taisykle „Gera proga antrąkart nepasitaiko" ir nė kiek neprašovusi. „Taip gavosi, kad, sužinojusi apie pažįstamo parduodamą statybų įmonę, ilgai nedvejojau - pamąsčiau, jog pats laikas išpildyti vaikystės svajonę „aiškinti kitiems, ką daryti", nors tam paaukojau visiškai visas santaupas". 

Šiuo metu Ingridai tenka atlaikyti stereotipišką Lietuvoje vyrų nuomonę „boba statybų verslą pradėjo daryt". „Pavargau visiems aiškinti, kad jokio skirtumo, kokioje srityje „biznį" darai, nes visur formulė ta pati: pajamos minus išlaidos = pelnas, - su šypsena kalba verslininkė. - O jei kažko nežinai, tai nereiškia, kad to nežino ir kiti - tiesiog imi ir pasiklausi". Todėl drauge su Ingrida dirba projektų vadovas, kuris ją konsultuoja visais statybiniais, techniniais klausimais nuo pamatų iki stogo vainiko.

Kai svajonės tampa realybe

Jau kitais metais Ingrida su dukrele gyvens ne pieštame, bet realiame name Poderiškių gyvenamajame kvartale „Aušrinė". Ramioje ir vaizdingoje Kauno priemiesčio vietoje jos klausysis viena kitos, barbenant lietui - taip mėgiamos dukros muzikos, čiulbančių paukščių ir gėrėsis kerinčiais saulėlydžiais. Mama tikisi, jog šalia namų esanti natūrali gamta dar labiau sustiprins jos vaiko sveikatą bei savijautą ir joms vis rečiau reikės lankytis pas medikus. „Manau, nė kiek nesuklydau, vienu metu „šovusi į du zuikius": dirbdama aš pagaliau „aiškinu kitiems, ką daryti", o ilsėtis galėsiu savame name, kurio su mažąja taip troškome, - kad svajonės gali tapti realybe įsitikinusi I. Alionienė.

„Mes, moterys, galime vyrams įrodyti, kad ne tik kotletus kept sugebam, tereikia mumis tikėti ir pasitikėti, - šypsosi, paprašyta išduoti savo sėkmės receptą. - O pesimistams, kurie sako, jog reikia kuo greičiau bėgti iš Lietuvos, galiu atsakyti: dirbkit 25 val. per parą, atiduokite „visą" save, ne kitiems pinigus uždirbkite, o sau, ir tada galėsite drąsiai sakyti „Gera gyventi Lietuvoje".