Apie iššūkius
Ledinio vandens ant galvos, maisto produktų aukojimo, šiukšlių rinkimo, knygų sąrašo - nuo visų šių iššūkių mirgėte marga internetas. Visi linksminasi, dar pasidalinę į dvi stovyklas - vieni „varo" kaip tik gali ant tų, kurie tokius iššūkius siuntinėja, o tie, kurie juos priima, "atsišaudo" įvairiausias argumentais. Ir vienaip negražu, ir kitaip nesmagu. Vieniems nerimta, kiti net paaukot pamiršta. Dar nesusipainiojot? Aš jau. Laukiau, kada man kas ką atsiųs, bet nieko negavau, todėl tyliai ne vieną dieną mąsčiau: „O kas man būtų tikras iššūkis?" Toks, kurį patyrusi iš karto užsimanytum pinigų kam nors paaukoti. Ir sugalvojau, tiksliau mane įkvėpė viena iš Lietuvoje būnant nutikusių istorijų.
Aš tik užėjau paklausti, bet per dvi minutes ji sugebėjo mane taip išblaivyti nuo gerų atostogų, nuotaikos ir gero oro, kad jaučiausi tikrai kaip po ledinio iššūkio.Birutė Jakučionytė
Labai dažnai nuėjusi į kokią įstaigą ir ko nors prašydama mėgstu pabūti linksminančia beždžione, kuri nuolat tauškia: „Taigi nusišypsokit, gyvenimas puikus! Oras gražus! Aš tik baudelę čia susimokėti atėjau, bet jūs toks rimtas, net nepatogu, kad taip trukdau."
Nesiplėsiu apie tai, koks sunkus gyvenimas Lietuvoje gyvenantiems, ir kaip tas sunkumas atsispindi jų veiduose - apie tai jau ne vienas rašė ir garsiai kalbėjo, prie baudų irgi dar grįšiu, bet taip pakalbinti įvairūs pareigūnai, dažnai ir privačių paslaugų sektoriaus darbuotojai sutrinka, nebežino, ką atsakyti, tik ta pačia rūsčia mina teisinasi: „Nepiktas aš, tik šiaip labai užsiėmęs." Visaip stengiuosi juos pralinksminti, nes man visad linksma, kad jie tokie nelaimingi. Provokuojami šypsotis nepradeda, greičiausiai man nusisukus pirštą prie smilkinio pasukioja, bet po tokių susitikimų aš dar ilgai šypsausi.
TAIP PAT SKAITYKITE:
Specialusis Birutės dienoraštis: internetinės pažintys
Birutės patirtis: ką aš darau, kad mano 4 vaikai auga sveiki
Nežinau jokios kitos tautos, kurioje žmonės būtų tokie rimti ir taip sunkiai dirbtų, tautos, kurioje užsukęs net pirkti klientas yra baisi bėda, todėl gyvenant Londone vis užsimirštu, kad lankantis įvairiose įstaigose Lietuvoje reikia tarsi atsinešti ir papildomą apsaugą ar skafandrą, kad tavęs neužmuštų žvilgsniu, žodžiais.
Taigi, reikėjo man pas notarą parašyti sesei sutikimą, kad gali drauge skrisdama vežtis ir mano mažąjį Teodorą. Užėjau Trakuose pas notarą susitarti dėl priėmimo. Buvau su Teodoru. Oras buvo fantastiškas, mano nuotaika irgi, atostogos. Įėjau visa atsipalaidavus ir tikrai pamiršusi visokius skafandrus ir apsaugas. Prie stalo sėdėjo dvi administratorės. Pasakiau, kad man reikia įgaliojimo. Viena pakėlė galvą ir griežtai pakeltu tonu paklausė:
- Kokiu tikslu?
- Įgaliojimo sesei, nes ji skris su mano vaiku.
- Kur važiuosit?
- Namo. Mes gyvenam ne Lietuvoje, aš skrisiu anksčiau, sesuo su juo po savait...
- Klausiu, į kokią šalį?! - labai garsiai ir grubiai nutraukia mano pasakojimą.
Tarsi kokiam perkūnui trenkus karštligiškai pradedu galvoti: "Jėzau, į kokią šalį? United Kingdom? Ne. Great Britain? Didžioji Britanija? Ne. Jungtinė Karalystė? Anglija? Londonas?" Žodžiai užstringa burnoje iš siaubingos baimės neteisingai atsakyti. Šiaip ne taip "išgimdau":
- Anglija.
- Ne įgaliojimo jums reikia, o sutikimo, ketvirtadienį, antrą valandą. Turėti pasą, vaiko dokumentus, duomenis žmogaus, kuriam sutikimą rašysit, - vis dar taip pat grubiai ir pakeltu tonu paaiškino man.
Nereikės vandens ant galvos užsipilti
Gerai, gerai, skubiai užsirašau į knygelę, kada ateiti, kad iš baimės nepamirščiau, čiumpu vaiką ir nešdinuosi lauk. Ir taip jau labai sutrukdžiau žmonėms gyvenimą gyventi. Kažkodėl šį kartą man nebuvo juokinga ir išėjusi dar pusę dienos apie tą moterį galvojau. Na, ką aš jai blogo padariau, kad mane taip sutiko ir taip išlydėjo? Aš tik užėjau paklausti, bet per dvi minutes ji sugebėjo mane taip išblaivyti nuo gerų atostogų, nuotaikos ir gero oro, kad jaučiausi tikrai kaip po ledinio iššūkio.
Ilgai aš to įvykio nepamiršau, apie tuos ledus ant galvos galvojau ir sugalvojau taip: „Kai tik kas nors mane taip sutiks Lietuvoje, taip iš karto paaukosiu pinigų kokiam varguoliui." Nereikės nei vandens ant galvos užsipilt - nuėjai į kokią įstaigą, gavai "gerą" žodžių ir emocijų niuksą tiesiai į veidą ir eini pinigus pervesti.
Po tos istorijos ilgokai sprendžiau, kam čia pirmiausia pervesti, kad nuslinktų tas notarinis šūdinas šešėlis nuo manęs. Prieš porą dienų pamačiau vieną FB pasidalintą istoriją apie Biržuose gyvenančią 73 metų Janiną Simonaitienę, kurios sūnui mirus, ji pasiėmė auginti du nepilnamečius anūkus. Pagal Lietuvos įstatymus jai buvo atimtos visos vaikų pašalpos, išmoka priemonėms į mokyklą pirkti, nemokamas maitinimas, pašalino iš eilės, kurioje jie buvo pirmi, socialiniam būstui gauti. Tikra bėda, verkia močiutė. O, galvoju, čia labai tiks mano auka už notarišką ledinį iššūkį!
Taip, aš daug neturiu, kartais man pačiai kas nors pinigų perveda, norėdamas padėti, bet ta močiutė tikrai nuskriausta labiau ir gyvena blogiau nei aš.
Ateityje planuoju daryti taip ir toliau. Dalinuosi savo iššūkiu su jumis, nereikia net vandens ledinio ant galvos piltis - apkaukė kas nors, aplojo, tai eik ir padaryk pavedimą.
Baudelės ir "čipai"
Grįžtu prie istorijų apie baudeles. Kodėl jas vadinu šlykščiai mažybiškai suprasit paskaitę dar vieną man nutikusią istoriją. Ji prasidėjo daugiau nei prieš dvejus metus. Pirkau automobilį ir teko jį apdrausti ne pas savo nuolatinį brokerį, bet prie "Regitros" esančiame viename iš kioskelių. Nusipirkau draudimą metams ir pamiršau. O ir kodėl turėčiau nuolat apie tai galvoti, jeigu daugybę metų iki šiol draudikas visada praneša, kad po mėnesio baigsis mano civilinis draudimas ir pasiūlo net kelis galimus variantus, rūpinasi, kad tik laiku nusipirkčiau kitiems metams.
Aš daug metų džiaugiausi pagaliau atsiradusia civilizuota tvarka ir, kad kažkas rūpinasi mano problemomis. Deja, praėjus metams po paskutinio automobilio pirkimo niekas man nieko nepranešė ir tai, kad mano draudimas jau prieš dvi dienas pasibaigęs pamačiau atsitiktinai - reikėjo su tuo automobiliu į užsienį važiuoti. Skubiai nusipirkau draudimą - nesu kokia piktybinė, vengianti draustis, suprantu privalomo civilinio ( ir net „kasko") draudimo esmę ir prasmę. Apsidraudžiau ir išvažiavome po atostogų į Londoną. Po dviejų mėnesių gavau iš savo kaimo paštininkės žinutę, kad man atėjo šaukimas į teismą. Na, visi žinot, kokios mintys sukasi galvoje gavus šaukimą ir kai nežinai, už ką jį gavai.
Po dviejų mėnesių gavau iš savo kaimo paštininkės žinutę, kad man atėjo šaukimas į teismą. Na, visi žinot, kokios mintys sukasi galvoje gavus šaukimą ir kai nežinai, už ką jį gavai.Birutė Jakučionytė
Paskambinau duotu telefonu pasiteirauti kas, kodėl, kur ir už ką mane kviečia. Prieš tai dar buvusio vyro paklausiau, gal jis mane už ką nors į teismą padavė, nes daugiau neturėjau jokių idėjų. Atsiliepęs pareigūnas mielai man paaiškino, kad mano vardu registruotas automobilis važiavo be civilinio draudimo. O kaip jie sužinojo, klausiu? Juk sustabdę nebuvo. "Čipai" stovi ir jie viską fiksuoja", - paaiškino man pareigūnas. Pasakiau, kad aš Londone ir mes su juo pradėjome susirašinėti elektroniniu paštu. Jis - mane kviesti apklausai, aš - atsikalbinėti, kad ne aš vairavau, kad nežinau, kas vairavo ir taip toliau. Jis kalbėjo apie keturiasdešimt litų baudą, o man ne tiek baudą buvo gaila mokėti, kiek norėjau patikrinti, kaip veikia sistema, kaip dirba policininkai, kurių aš bijau labiau nei maro.
Taigi, pasakiau, jam kad nežinau kada būsiu Lietuvoje, galbūt po metų, rugpjūčio mėnesį. Buvau girdėjusi apie pusės metų senaties terminą. Gal ta bauda dings į niekur, kaip ir atsirado. Na, bet ne čia istorijos esmė. Policininkas dirbo gerai - vos atvažiavus į Lietuvą šią vasarą atostogauti, gavau jo laišką, kad jis vis dar manęs laukia apklausoje. Aš nuėjau, labai smalsu man buvo, na, kaip čia taip, dvi dienas be draudimo ir bac bauda iš karto? Jie ką, veikti neturi ką, tik žioplius gaudyti ir juos bausti? Nuėjau ir tą policininką apie viską ištardžiau (cha, turėjo būti atvirkščiai). Pareigūnas pasitaikė malonus ir geranoriškas, labai vertino tai, kad aš atėjau, todėl papasakojo man gal net daugiau negu derėjo.
TAIP PAT SKAITYKITE:
Pirmasis Birutės dienoraštis: pradžių pradžia su 4 vaikais Londone
Vieni metai, praleisti emigracijoje: kas džiugina, o kas liūdina
Taigi, draudikai, tie patys, kurie turėtų užsiimti prevencija, kad visi vairuotojai laiku gautų pranešimus apie besibaigiantį jų draudimą, perka ir stato įrenginius, kurie skanuoja visus pravažiuojančių automobilių valstybinius numerius. Tada jie tuos numerius tikrina duomenų bazėje ir, jeigu randa neapsidraudusį, siunčia pranešimus policijai, o šie privalo reaguoti ir "nusikaltėliams" skirti baudas. Argi ne kuriozas? Draudikai turi duomenų bazę ir žino, kurio automobilio draudimas pasibaigęs, bet negali perspėti prieš tai vairuotojo? Jie investuoja milijonus, kad pagautų nusižengėlį, bet piršto nepajudina, kad susirinktų pinigus iš visų, norinčių susimokėti.
Visą šitą savo filosofiją papasakoju policininkui, jis pagiria mane už sąmoningumą, aš susimoku tuos keturiasdešimt litų už savo žioplumą ir tikrai pykstu. Bet ne ant policijos - juos daugybe nereikalingo darbo užkrauna LR transporto priemonių draudikų biuras (pavadinimą užsirašiau policininko kabinete). Taip vadinasi ta įstaiga, kuri "čipus" įrenginėja. Man pikta dėl to, kad Lietuvoje vis dar taip giliai įsišaknijusi ir vis gilyn šaknijasi ne prevencijos, o baudimo politika: suvaržyti, pagauti, nubausti, apriboti, uždrausti. Kodėl nepaskambinat tiems, kurių draudimas greitai baigsis? Kodėl neparašot jiems laiško? Nejaugi tai nėra pigiau, paprasčiau ir žmogiškiau, nei pirkti velniažin kiek kainuojančius įrenginius ir statyti juos kad gaudytų? Įdarbinti žmones, kurie vykdo tą kontrolę, užversti policiją savo pranešimais? Fe, šlykštu ir tikrai smirda.
Tiek daug ir vėl liko nepapasakota. Mano svetainėje jau rasite visą konferencijos „Sumanios mamos erdvė" programą, kuri vyks parodoje „Vaikų šalis" lapkričio 21 - 23 dienomis. Pabaigai - kvietimas. Spalio 2 d. 19 val. kviečiu visus į susitikimą Londone, knygyne "Knygnešys". Kalbėsim apie "Moterį iš raudonos Audi" ir šiaip apie gyvenimą. Gerų emocijų dozę garantuoju.
