Matas prakalbo tik ketverių
Keturmetį auginanti Vaiva (30 m.) prisipažįsta, kad tik dabar gali būti ramesnė. Jos sūnus Matas pradeda kalbėti. Moteris buvo ne juokais išsigandusi, mat iki šiol labai mielas, linksmas ir aktyviai su visais bendrauti norintis berniukas kalbėdavo tik „savo" kalba. Vieną kitą gimtosios kalbos žodžio skiemenį būdavo galima atskirti, bet iš esmės iš čiauškančio vaiko lūpų verždavosi lavina bereikšmių žodžių, kuriuos visus jis tardavo su didele svarba ir emocija. Deja, nei mama, nei tėtis jo nesuprato.
Vaiva spėja, kad dėl tokios vėlyvos kalbėjimo pradžios prisidėjo tai, kad šeima mišri. Vaiko tėtis - latvis, kuris iš pradžių su vaiku kalbėdavo latviškai. Mama su juo kalbėjo lietuviškai, o tarpusavyje jie kalbėdavosi rusiškai, mat vyrui šia kalba su žmona bendrauti paprasčiau nei lietuviškai.
„Dėl vaiko kalbos susirūpinome, kai jam buvo treji su puse. Vyras liovėsi su juo kalbėti latviškai. Šeimoje, vaikui girdint, perėjome prie lietuvių kalbos, tačiau pirmuosius rišlius žodžius pradėjo tarti tik tuomet, kai sūnus pradėjo lankyti darželį", - pasakojo moteris. Ji pripažino, kad pati su vaiku iki tol bendravo mažai, mat jį prižiūrėdama dar ir dirba, todėl džiaugdavosi, jeigu jis ramiai pasėdavo žaisdamas planšetiniu kompiuteriu.
„Kai vaikas prakalbo darželyje, supratau, kokia stipri ugdymo įtaka kalbai. Iki tol maniau, kad kalbos vaikai išmoksta savaime ir nieko specialiai daryti nereikia. Prisipažinsiu, man kartais tingu būti mokytoja, kuri nuolat verčia vaiką kartoti tariamus žodžius, tačiau kai matau rezultatą, apima neapsakomas džiaugsmas", - atvirai sako moteris.
Pradėjo kalbėti ketverių, todėl nesiseka mokykloje
Ne visada lengvai vaikai prabyla ir nemišriose šeimose. „Sūneliui 3 m. ir 7 mėn., o jis kalba tik savais žodžiais: „ziavo" - mašina, „dzedze" - senelis, „dzidzi" - džipas, „bū" - karvė, „vova" - šuo, „kiki" - raktas, „pintines" - pirštinės, „tinti" - pirkti ir pan. Darželio auklėtojos skundžiasi, kad visiškai jo nesupranta. Net man, mamai, kartais reikia „vertėjo". Keista girdėti, kaip darželyje jo bendraamžis pradeda kalbėtis su manimi visiškai aiškiai ir taisyklingai, įprastais sakiniais. Tuo tarpu maniškio svetimi žmonės tikrai visiškai nesupranta, o ir pats vaikas dėl to sudirgsta. Pradeda pykti ir nusprendžia kurį laiką visai nekalbėti", - patirtimi dalijasi Irma (28 m.).
Mama Aušrinė (34 m.): „Vytautas pradėjo kalbėti tik ketverių. Dabar jis antrokas, tačiau mokykla jam malonumo neteikia. Tik dabar jis pradeda skaityti, parašyti žodį be klaidų jam sekasi sunkiai. Nors jam ir skaitau, ir piešiame, ir lipdome, pasakoju, ką darome, o jo žodynas vis tiek skurdus."
Kaip su kalba susijęs televizorius ir kompiuteris
Vienų metų vaikas gali ištarti nuo 2 iki 30 žodžių, trimetis - apie pusantro tūkstančio. Tačiau specialistė pastebi tendenciją, kad dar nekalba vis daugiau trejų-ketverių metų vaikų. Logopedė Violeta Katinienė: „Ne veltui logopedai perspėja tėvus, kad šie neleistų vaikams žiūrėti televizoriaus ir naudotis kompiuteriu, „neįvesti" šeimoje dvikalbystės, kol jis nekalba. Vasarą, kai grįžta daug išvykusių lietuvių, jų vaikai užplūsta mus. Visada pradedu nuo patarimo pasirinkti vieną kalbą. Jeigu vaikas jau kalba, dvikalbystė galima, tačiau nekalbančio vaiko kalbos vystymąsi dvikalbystė labai stabdo.
Tokį patį poveikį turi televizorius ir kompiuteris. Kai vaikas žiūri ir klauso užčiaupęs burnytę, nejuda jo lūpos ir liežuvis, t. y. artikuliacinis aparatas, tuo pačiu metu nestimuliuojami kalbos centrai. Mažas vaikas turėtų nuolat čiauškėti, tačiau tėvams labai patogu, kai jis sėdi ramiai ir tyli. Mokslininkai yra padarę nemažai tyrimų, kurie rodo, kad kuo daugiau laiko vaikai leidžia prie ekrano, tuo mažiau laiko skiria kitai veiklai ir bendravimui. Dėl to nukenčia ne tik jų kalba, bet ir vaizduotė, gebėjimas sklandžiai reikšti mintis, gali atsirasti netgi dėmesio ar emocijų sutrikimų. Dvimetuko dvi valandos, praleistos prie ekrano, po metų turi didžiausius streso skalės įverčius." Pasak logopedės, kaip anksti vaikas pradės kalbėti, labiausiai priklauso nuo aplinkos, kurioje jis auga.
Kaip bendrauti su vaiku, kad jis pradėtų greičiau kalbėti
3-5 m. vaikas
„Tėvai, bendraudami su nekalbančiu vaiku, turėtų kalbėti trumpais dviskiemeniais žodžiais, t. y. priebalsis - balsis, priebalsis - balsis, ir trumpais sakiniais. Reikia kalbėti su vaiku taip (tiesiog perdaryti savo kalbą), kad jis gebėtų atkartoti tėvų pasakytus žodžius, pavyzdžiui, „Katė tupi", „Šuo bėga" ir pan. Ypač reikėtų vengti mažybinių, maloninių žodelių, nes dažnai tėveliai tik jais kalbina savo mažuosius. Paprastai vaikai pirmiausia taria tuos žodžius, kurie jiems lengvesni. Dažniausiai pradeda nuo tų, kurie turi vienodus arba panašius skiemenis: „mama", „tėtė", „lėlė", „dėdė", „teta", „pupa" ir pan."
„Kol vaikas nekalba, - sako logopedė, - galima jam tiesiog duoti nurodymą ką nors padaryti. Nurodymas turi būti trumpas, aiškuss ir labai tikslus. Pavyzdžiui, „Imk mešką, dėk ant stalo", „Imk lėlę, dėk po kėde." Taip vaikas mokysis orientuotis erdvėje. Taip pat reikia mokyti skirti spalvas. Greičiausiai vaikas įsimena raudoną, todėl pradėti galima nuo jos. Mama turėtų pabrėžti šios spalvos pavadinimą („Imk raudoną spalvą", „Duok raudoną spalvą", „Atnešk raudoną spalvą"), nes nekalbantys vaikai neįsimena žodžių pavadinimų. Vaikas gali ją pavadinti ir trumpesniu savo žodžiu, pavyzdžiui, „dona", „ona", bet mes turime žinoti, kad taip jis vadina kaip tik šią spalvą. Tik tuomet galima imtis kitos spalvos. Taip pat galima vaiką mokyti ploti, belsti (iki trijų kartų), prašant pakartoti jūsų veiksmus. Taip lavinama jo fonemine (garsų) klausa. Foneminei klausai lavinti tinka ir garsų, skiemenų kartojimas, pvz., „Kaip šnypščia gyvatė?" Vaikas atsako: „Ššššš..." - „Kaip loja šuo?" - „Au-au." - „Kaip bėga vanduo?" - „Ssss"... Kuo daugiau vartosite garsiažodžių - tuo geriau. Juk mažyliui tai patys lengviausi trumpi žodelyčiai.
Kalbos centrus aktyvina smulkioji ir bendroji motorika. Smulkiąją motoriką lavina bet kokie veiksmai, atliekami pirštukais. Pavyzdžiui, galima paduoti krūvą sagų ir iš jos rinkti raudonas. Galima verti karoliukus, dėlioti bokštelius, įvairias formas, klijuoti, piešti. Laiptais lipti keičiant kojytes. Toks kopimas lavina bendrąją motoriką. Suvokimui lavinti labai tinka paveikslėlių dėjimas iš kelių dalių: pirmiausia reikėtų perkirpti paveikslėlį į dvi dalis ir paprašyti vaiko sudėti. Kai jau jam išeina, sukarpyti paveikslėlį į tris, vėliau - į keturias dalis. O kai jau ir tai pavyksta, pereinama prie keturių dalių kaladėlių dėliojimo, lavinančio ir mąstymą, ir erdvinį vaiko suvokimą. Vaikams paprasčiau sudėlioti dėliones, bet jos šiuo atveju netinka, nes jie mato tik formą, bet nemato paties piešinio. Atminčiai lavinti labai tinka trumpų eilėraštukų mokymasis. Reikia pradėti nuo paprasčiausių, pavyzdžiui, „Aaaa pupa...""
4-5 m. vaikas
Logopedė pataria tėvams plėsti vaikučių žodyną paprastais triskiemeniais žodžiais, pavyzdžiui, imame vieną-du žodžius per dieną, tarkime, „papūga" arba „uodega", ir kasdien mokome skiemenimis: „pa-pū-ga", „uo-de-ga").
„Kai vaiko žodyne atsiras pakankamai triskiemenių žodžių, jis pajus, kad tai nėra taip jau labai sunku ir pradės juos tarti pats. Tuomet galima įtraukti ir sudėtingesnių žodžių, nuolat vaiką pagiriant, kai jam pasiseka. Taip pat būtina plėsti vaiko žodyną aiškinant nesuprantamus žodžius. Beje, maži vaikai dažnai kalba gramatiškai netaisyklingais sakiniais, nederina galūnių. Juos reikia taisyti. Mama turi pasakyti taisyklingai ir prašyti vaiko pakartoti", - pataria logopedė.
Iki ketverių su puse metų vaikas gali švepluoti. Pavyzdžiui, gali tarti ne „šuo", bet „tuo", ne ‚lapė", bet „vapė" ir t. t. Tai fiziologinis šveplavimas, kuris išaugamas, tad šiuo amžiaus tarpsniu nekreipiame dėmesio, kad garsus taria netaisyklingai.
Nuo ketverių su puse iki penkerių su puse metų vaikų kalbą turi įvertinti logopedas ir pasakyti, ar visi garsai tariami gerai. Dažniausiai tėveliai pastebi, kad vaikas netaria garso „r" ir skuba jį mokyti, nors tam dar nėra pasiruošęs jo artikuliacinis aparatas.
„Pirmiausia mes mokome vaikus taisyklingai tarti skardžiuosius dusliuosius priebalsius, švilpiamuosius šnypščiamuosius garsus (s, z, c , dz, š, ž, č, dž), tada l ir tik tada „r". Iki 5,5 m. vaikas gali šio garso neištarti, tai nieko bloga.
Penkiametį jau reikia mokyti atsakyti į klausimus visu sakiniu. „Ką karvė ėda?" - „Karvė ėda žolę." - „Ką padėjau ant stalo?" - „Ant stalo padėjau puoduką." Taip pat mokome apibendrinančių sąvokų, pavyzdžiui, vaisiai, daržovės, naminiai paukščiai, naminiai gyvuliai ir kt. Tuo pačiu metu plečiame vaikučio žodyną naujais žodžiais, pavyzdžiui, aiškindamiesi apie naminius gyvulius, galime pamokyti vaiką, kad karvės vaikas yra veršiukas, arklio - kumeliukas, avies - ėriukas. Šiuo amžiaus tarpsniu reikia stebėti, kad vaikas gerai derintų daiktavardį ir būdvardį (gražus suknelė = graži suknelė), daiktavardį ir skaitvardį (du ančiai = dvi antys).
Šešiamečiai jau turi mokytis rišliai pasakoti. Iš pradžių reikia mokyti penkiais-šešiais sakinukais apibūdinti matomą objektą. Pavyzdžiui, imame obuolį ar pomidorą, tuomet nurodome, kokia jo spalva, forma, kaip atrodo, kur auga ir pan. Pabaigoje būtina apibendrinti, kad tai vaisius, daržovė ir pan. Vėliau pereinama prie trumpų pasakėlių sekimo.
Tiems, kuriems reikia pagalbos
Logopedė V.Katinienė prieš kelis dešimtmečius yra parašiusi knygutę „Jei vaikas nekalba", kurią galima rasti ir naudotis jos asmeniniame tinklapyje www.logopedai.lt. Ten pat galima rasti trumpą filmuką, iš kurio tėvai gali pasimokyti, kokiu tempu, kokiais sakinukais su nekalbančiu vaiku reikia kalbėti. Šis filmukas paremtas specialistės išleista metodine mokomąją priemone mobiliesiems įrenginiams „Mokausi kalbėti".
