Kristina Savickytė-Damanskienė: kol netampi mama, tol savęs iki galo nepažįsti

Aktorė ir renginių vedėja Kristina Savickytė-Damanskienė yra beveik šešiolikmečių dvynių Gabijos ir Justinos bei keturmečio Motiejaus mama.

Kristina yra įkūrusi mokyklėlę „Šilkaus pupa", kur veda kūrybiškumo užsiėmimus tėvams ir vaikams, taip pat yra „Mažųjų ekspertų mokyklos" ambasadorė, „Mamų mugės" savanorių lyderė.

Kristiną sutikau „Atsakingos tėvystės" konferencijoje, į kurią rinkosi tėvai pasiklausyti ekspertų patarimų apie vaikų auginimą.

Žinomą daugiavaikę moterį paprašiau pasidalinti savo mintimis apie vaikų auklėjimo tendencijas. Kokių patarimų Kristina paisė augindama dvynes ir ko dabar šiukštu nekartoja augindama ką tik ketverių metų gimtadienį atšventusį sūnelį.

Kaip pasikeitė jūsų požiūris į vaikų auklėjimą per šį laiką, kol esate mama? Kokias auklėjimo madas pergyvenote?

Kaip mama aš nuėjau nemažą kelią, todėl, kad esu smalsus ir ieškantis žmogus. Mūsų dvynės buvo labai aktyvios ir daug reikalaujančios, nebuvo iš tų vaikų, kurie ramiai sėdi ir knygutes varto. Išbandžiau visokių būdų jas auklėdama – ir drausminimo. Dabar net gėda prisipažinti, bet turėjom elgesio lenteles pagal kažkokią knygą, kur žymėjom jų gerą ir blogą elgesį. Bandėm modeliuoti tam tikrą elgesį, bet labai greitai nusispjovėm. Čia gal ir pasisekė tuo atžvilgiu, kad aš nesu labai nuosekli. Tai šiuo atveju džiaugiuosi, kad ilgai nemuštravau savo vaikų. Čia gėdingiausias mano etapas, bet tada aš tuo tikėjau.

Paskui dukterys paaugo, natūraliai atsitraukė nuo mūsų – mokykla, muzikos mokykla, ir gimė Motiejus. Buvo proga peržiūrėti, kas yra naujo tėvystėje. Kadangi esu ieškantis žmogus, pasidariau išvadą, kokių klaidų padariau su dukrom. Pirmoji buvo ta, kad kai jas gimdžiau, įsivaizdavau, kad gimdymas – nieko sudėtingo, moteris nueina ir tiesiog pagimdo. Bet jau gimdymo momentu, kai pristigau jėgų, supratau, kad gal reikėjo nueiti ir į kokį nėščiųjų sportą... Besilaukdama Motiejaus, sąmoningai lankiau nėščiųjų kursus, jogą, žindymo kursus. Nors su dvynėmis žindymas buvo sklandus, bet, kaip vėliau įsigilinusi supratau, tiesiog man pasisekė, nes jos gerai ėmė krūtį ir nebuvo problemų. Jas žindžiau 9 mėnesius ir baigiau tik todėl, kad mokslus norėjau pabaigti.

Pradėjusi domėtis vaiko auginimo tendencijomis, atradau prieraišiąją tėvystę. Ji visiškai atitiko mano požiūrį. Su prieraišiąja tėvyste atsirado pagarba vaikui ir stipriai pasikeitė mano požiūris. Supratau, kad labai svarbu yra atsižvelgti į vaiko poreikius. Dabar galvoju, kad dėl Motiejaus daug laimėjo ir jo sesės, nes ir į jų auklėjimą pradėjau žiūrėti kitaip, plačiau.

Iš kitos pusės, Motiejus yra toks vaikas, kurį man atsiuntė Dievas, kad plėsčiau savo tolerancijos ribas. Anksčiau stebėdavausi, jei kieno vaikai nemėgdavo gulėti vežimėlyje ar protestuodavo automobilio kėdutėje. Motiejus būtent toks ir yra.

DELFI / Tomas Vinickas

Prieraišiosios tėvystės dėka aš, gerbdama Motiejų ir nenorėdama jo perlaužti (priversti gulėti vežime ir kėdutėje galima), esu šiandien tokia, kokia esu. Kai kalbuosi su mamomis, kurios ateina su kūdikiais ir teisinasi, kad mano vaikas toks, anoks, aš bandau įkvėpti jas, kad vaikas diktuoja, ko jam labiausiai reikia. Tokia yra ankstyvoji motinystė: kol vaikai mažiukai, turime į juos įsiklausyti, aišku, neužmiršdami ir savęs.

Turiu didelį norą padrąsinti kitus tėvus, matau, kad to reikia, nes šiandien yra daug sutrikusių tėvų, kurie klausia, kaip reikia daryti. Aš neturiu recepto, kaip reikia daryti, bet atsakau, kad galima ir taip, ir anaip, ir trečiaip. Tada matau, kaip jie nusiramina, o tai ir yra svarbiausia, mano nuomone, auginant vaikus. Tėvams svarbu nusiraminti ir tikėti savimi bei vaikais.

Man liūdna ne tik dėl vaikų dresavimo miegoti, bet ir dėl žindymo nuvertinimo. Kad žindanti moteris nepatraukli vyrams, visi žiūri į jos krūtis žindant...Kristina Savickytė-Damanskienė

Gabija su Justina lanko muzikos mokyklą, ir jei anksčiau būčiau galvojusi, kad „pradėjai - ir turi baigti", dabar man dzin, nenorės, ir nebaigs, jos turi teisę priimti sprendimus pačios. Pasikeitė mano požiūris. Anksčiau lyg smerkdavau mamas, kurių vaikai metus lankė vieną, kitus metus- jau kitą būrelį. Maniau, kad taip negerai. Dabar galvoju – o koks skirtumas? Gyvenimas keičiasi, eina į priekį. Jei susilaukčiau ketvirto, matyt, būtų dar kažkas naujo vaikų auklėjimo srityje. Nors susilaukti daugiau vaikų neplanuoju, dabar jau būsiu tik močiutė. Žadu būti smagi močiutė.

Kristina, o kaip tai atrodo realybėje: jūsų vaikas nenori važiuoti prisegtas kėdutėje - ką jūs tada darote?

Labai neblogą mintį neseniai perskaičiau – ar kova yra verta kovoti? Įsivertinkime, prieš veldamiesi į kovą su vaiku. Jeigu man reikia važiuoti, tada važiuojam, ir aš kovoju – yra buvę, kad Motiejus važiavo rėkiantis. Man teko jau nuo 8 mėnesių ieškoti būdų šiai problemai spręsti, nes iš trijų kartų važiavimo automobiliu jis rėkdavo du. Atsimenu, jam buvo 8 mėnesiai, važiavau į dukrų koncertą ir patekau į kamštį, jis verkė valandą nesustodamas. Tada pradėjau per telefoną jam rodyti vaizdelius, kad tik nusiramintų – ir tai padėjo. Vėliau kelionę jam palengvindavo pakabintas planšetės ekranas su filmuku. Esu už tai, kad vengtume duoti technologijų mažiems vaikams, bet kartais tai būna problemos sprendimas. O kai Motiejus persėdo į didesnę kėdutę, ėmė pro langą viską matyti, jam filmukų nebereikia.

Jeigu kova neverta kovos ir tik dėl to, kad „man taip reikia", aš nesiveliu į ją ir atsitraukiu, gana dažnai taip būna. Tada man lengviau laimėti tas kovas, kurias tikrai turiu laimėti – kad išgertų vaistų, kai serga, arba vakar, kai vėmė visą dieną, gertų specialią arbatą.

Jūs pasakojate apie prieraišiąją tėvystę, tačiau pastebiu priešingą tendenciją: pagimdžiusios mamos tarsi nori neprarasti savo buvusio gyvenimo ir augina vaiką taip, kad jis netrukdytų joms. Pavyzdžiui, kone nuo gimimo vaikas turi išmiegoti visą naktį neprabusdamas. Ar pastebite tokią tendenciją?

Pastebiu. Ne paslaptis, kad Agnė Jagelavičiūtė parašė apie vieną auklėjimo knygą, kurią po to išpirko visame Vilniuje ir Lietuvoje per dieną. Pastebiu tą tendenciją ir man truputį liūdna. Bet mano tolerancijos ribos plačios, žinau, kad tai tų moterų pasirinkimas. Aš kaip mama galvoju, kad motinystė yra šiek tiek pasiaukojimas. Kadangi turiu didesnius vaikus, žinau, kad ateina laikas, kuomet vaikai natūraliai atitolsta nuo tėvų. Tos naktys prastesnio miego pasimiršta labai greitai, ir tai man leidžia labiau atsiduoti motinystei. Man liūdna ne tik dėl vaikų dresavimo miegoti, bet ir dėl žindymo nuvertinimo. Kad žindanti moteris nepatraukli vyrams, visi žiūri į jos krūtis žindant...

Taip, paauglystė yra sunkus laikas. Bet pažįstu mamų, kurioms pirmieji treji vaiko metai yra be galo sunkūs, ir jos nori savo mažučius vaikučius sumūryti į sieną.Kristina Savickytė-Damanskienė

Tačiau suprantu, kad pokyčiai nevyksta labai greitai. Lietuvoje daug blaškymosi - ar mes norime auklėti vaikus kaip prancūzės, ar prieraišiai, o gal intuityviai? Mes blaškomės, vadinasi, mes ieškom, ir tai yra gerai. Tikiu, kad nusistovės mūsų lietuviškas vaikų auklėjimo būdas, kuris bus truputį prancūziškas, truputį dar kažkoks. Ieškojimuose gimsta tiesa, nieko nebus gero, jei atsistoję rėksime: „Reikia miegoti vaikui vienam" arba priešingai - „Reikia miegoti vaikui su tėvais". Tegul mamos ieško. Gal su Motiejumi aš irgi darau klaidų, gal po 10 metų matysiu, kad kažką ne taip dariau, bet aš nuoširdžiai ieškau.

Jūs esate įkūrusi mokyklėlę „Šilkaus pupa", kurioje vedate teatro užsiėmimus tėvams su kūdikiais, skaitote paskaitas apie kūrybiškumą. Kodėl ėmėtės šios veiklos?

Mano požiūris į ankstyvąjį ugdymą gimus Motiejui pasikeitė. Dukteris aš nuo trejų metų boginau po visokias ugdymo mokyklėles, o dabar nematau to prasmės. Sūnus lanko Valdorfo darželį, ir man priimtinas jų požiūris, kad iki septynerių metų vaikas turi išmokti būti su vaikais, žaisti laisvuosius žaidimus, ir jo nereikia specialiai mokyti. Jis viską spės. Buvau neseniai konferencijoje apie žaidimus, tai naujausi tyrimai rodo, kad vaiko laisvas žaidimas ilgalaikėje perspektyvoje duoda didžiulę naudą. Jeigu palygintume pirmaklasį, kuris ateina išmokytas skaityti su kitu, kuris ateina nemokytas, bet pieš tai netrukdomas žaidęs laisvuosius žaidimus, po kelerių metų jo rezultatai bus geresni, ir tai rodo smegenų tyrimai.

Daug metų dirbau Telebimbam mokyklėlėje, o dabar aš tikiu, kad ikimokykliniame amžiuje vaikui svarbiausia yra turėti tėvus. Į mokyklėles turi vaikščioti ne vaikai, o tėvai su vaikais. Mano „Šilkaus pupa" skirta tėvams su vaikais iki trejų metų. Mokau žaidimų, ratelių, dainelių, tėvai gauna vaizdo medžiagą. Mano tikslas – kad tėvai turėtų informacijos apie kūrybiškumo ugdymą, kaip kasdienybėje kūrybiškai pasižiūrėti į vaikų auginimą, kaip iš jokių priemonių sukurti naminį lėlių teatrą. Tai tėvai turi mokytis, o ne vaikas lavėti. Kitas dalykas – mokyklėlėje mamos gali pabūti tarp mamų, tas bendrumo jausmas labai svarbus. Gera, kai mama gali pasidalinti su kita, pasakyti, kad „aš nebegaliu", „nebežinau, ką daryti". Mamai reikia pasibuvimo, pamatymo, kad ne jos vienos vaikas neklauso, lipa, muša.

Kristina Savickytė-Damanskienė
Kristina Savickytė-Damanskienė
DELFI / Tomas Vinickas

Jūsų dukroms tuoj 16 metų, todėl galite palyginti paauglystę ir kūdikystę. Kada tėvams yra sunkiau?

Mano paauglės pasiginčija, kartais sako ir įžeidžiančių dalykų, bet aš džiaugiuosi, kad jos kalba. Aš, būdama paaugle, nekalbėjau. Esu tokio būdo, kad po vieno jų žodžio rėkiu, po kito – staugiu, o po trečio – galiu ir stumtelėti. Nesakau, kad tai yra gerai, aš su tuo dirbu, po to atsiprašau jų. Pripažįstu jums viešai, ir tai žingsnis mano gijimo link. Taip, paauglystė yra sunkus laikas. Bet pažįstu mamų, kurioms pirmieji treji vaiko metai yra be galo sunkūs, ir jos nori savo mažučius vaikučius sumūryti į sieną. Aš jas suprantu. Mes dabar daug kalbame apie smurtą prieš vaikus, ir aš esu įsitikinusi, kad su mumis, tėvais, turi būti dirbamas didžiulis šviečiamasis darbas. Mane auklėjo tėtis, amžiną jam atilsį, kaip jam atrodė geriausiai. Jis manė, kad vaikus reikia lupti. Pasistatydavo mus ir lupdavo. Mes jausdavomės bejėgiai, ir kai dabar pasijuntame bejėgiai, kai vaikai neklauso, nežinome, kaip tvarkytis su tuo bejėgiškumu. Visuomenėje turi būti dedamos pastangos, aiškinama, ką daryti tėvui, ir mamai, kurie atsiduria toje būklėje, kai protas nebeveikia. Kaip išlipti iš tos bejėgiškumo būsenos ir vėl mąstyti protingai? Kalbu apie tai todėl, kad pati ieškau būdų ir kad kiti tėvai nesijaustų bejėgiai. Aš labai gėdijausi savo nesusivaldymo, bet pamačiau, kad mes visos mamos esame panašios. 29 dienas susivaldai, o vieną – ne, ir vėl pasijauti maža mergaitė, kuri stovi bejėgė ir nesupranta, kas čia vyksta, kodėl tas žmogus, kuris myli, taip „auklėja". Tėvystė yra tokia, kad tu savęs iki galo nepažįsti, kol netampi mama.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis