Remiantis populiaria vaikų auginimo išmintimi, mažo vaiko pykčio proveržių problemą reikėtų spręsti vienu iš dviejų galimų būdų: ignoruoti elgesį, kai vaikas siekia dėmesio, arba disciplinuoti jį, nubaudžiant jį atskyrimu. Neklaužados visame pasaulyje baudžiami būtent šiais būdais, tačiau ar šie būdai iš tikrųjų yra pakankamai veiksmingi? Vaikų psichologai ir neurologai teigia ką kita. Štai keturios priežastys, kodėl galėtumėte iš naujo įvertinti savo reakciją, kai kitą kartą vaikas elgsis netinkamai.
Vaikai nesugeba valdyti pykčio
Vaikai pyksta dėl paprastos priežasties – jų smegenys kitokios nei suaugusiųjų. Jų smegenyse esančios nebrandžios jungtys neleidžia jiems kontroliuoti emocijų taip, kaip jas kontroliuoja suaugusieji, rašo „The Huffington Post". Mūsų išlavintos smegenys suteikia galimybę kontroliuoti impulsus, veikti socialiai priimtinu būdu ir nugesinti kylančias emocijas anksčiau, nei jos tampa pavojingos ir nekontroliuojamos.
Kai vaikai supyksta, tai nereiškia, kad jie išdykauja ar manipuliuoja. Būtina suvokti, kad tokią akimirką jie yra vaikai, kovojantys su stipriais jausmais, jų komunikaciniai įgūdžiai yra dar labai skurdūs, jau nekalbant apie jų mažai išvystytus emocijų reguliavimo įgūdžius.
Suaugusiesiems gali atrodyti absurdiška pykti dėl puodelio spalvos ar sumuštinių formos, tačiau vaikui šie dalykai labai svarbūs ne ką mažiau, nei mums rūpi nuomos kaina ar paskolos suma. Būtina suvokti, kad vien todėl, kad mums kuris nors dalykas nėra pakankamai svarbus, neturėtume manyti, kad vienoks ar kitoks dalykas neturėtų būti svarbus vaikui.
Vaikai nesugeba savarankiškai nusiraminti
Įsivaizduokite vaiką kaip kaistančio vandens pripildytą puodą, paliktą ant viryklės be dangčio. Kaip ir vanduo puode, vaikas patiria didelių emocijų, ima burbuliuoti, kol galiausiai kaip ir be priežiūros paliktas puodas emocijos užverda ir vanduo išsipila ant viryklės.
Vaikas nemoka suvaldyti šios situacijos, negali išjungti ugnies. Suaugusieji gali reguliuoti savo pačių emocinį termostatą, jie gali išjungti dujas ir uždėti ant puodo dangtį. Vaikai to padaryti negali, todėl jiems reikia mūsų pagalbos. Vaikui reikia suaugusiojo, kuris padėtų išspręsti susiklosčiusią situaciją. Kitaip tariant, jiems reikia suaugusio žmogaus pagalbos, kad nusiramintų. Jiems reikia nusiraminti padedančių žodžių, apkabinimų, kantrybės ir paramos. Palikti vaiką vieną tokioje situacijoje yra tas pats, kaip palikti puodą su verdančiu vandeniu ant ugnies be dangčio. Vaikai tuo metu nemąsto, ką jie padarė blogai ar kaip kitą kartą jie pasielgs geriau.
Būtina suprasti, kad vaikų smegenys nėra pakankamai išsivysčiusios, kad jie galėtų mąstyti apie tokius sudėtingus dalykus. Vaikai negali sąmoningai nusiraminti, jie tai gali padaryti dėl dviejų priežasčių: pirma, vaikai nusiramina, nes pavargsta, arba suvokia, kad nesielgsite su jais taip, kaip elgiatės, kaip juos mylite, kol jie nenustos daryti tai, ką šiuo metu daro. Naudodami šiuos metodus juos paprasčiausiai išmokysite nuslėpti savo emocijas. Ar vis dar atrodo keista, kad tiek daug suaugusiųjų nesugeba būti pakankamai atviri emocijų prasme, jei taip elgtis yra skatinami vaikai?
Vaikai apimti pykčio jaučiasi lygiai taip pat prastai kaip ir tėvai
Tėvams, kurių vaikas pyksta, tenka iš tikrųjų sudėtinga užduotis. Dažnai gali atrodyti, kad vaikas taip elgiasi specialiai, kad supykdytų tėvus. Vaikai pykčiui išlieti visada renkasi netinkamiausią laiką, kai tėvai būna pavargę, serga ar būna viešoje vietoje. Tokiomis akimirkomis tėvai jaučia gėdą, pyktį, bejėgiškumą, negalėjimą kontroliuoti situacijos. Būtina suvokti, kad vaikas tuo metu jaučia lygiai tą patį. Supraskite, kad vaikui nepatinka, kai jį apima pyktis. Įsivaizduokite, kaip siaubinga būtų nekontroliuoti situacijos, o tuo metu žmogus, kurį myli ir kuriuo pasitiki labiausiai pasaulyje, visiškai tave ignoruoja, nors jo tuo metu reikia labiausiai. Derėtų nepamiršti, kad lygiai taip pat, kaip sunku tėvams, kurių vaikai pyksta, būna sunku ir pykčio apimtiems vaikams.
Vaikai dažnai pyksta, nes jiems trūksta mūsų dėmesio
Viena iš dažniausiai pasitaikančių priežasčių, dėl kurių vaikams kyla pykčio protrūkiai, - tai dėmesio trūkumas. Dažniausiai tai būna susiję su jaunesnio brolio ar sesers atsiradimu šeimoje, kai pradedamas lankyti darželis ar į darbą grįžta mama. Šis ryšio trūkumas priverčia vaiką jausti itin didelį pažeidžiamumą, sumišimą ir baimę.
Įsivaizduokite, kad jūsų partneris grįžęs namo rodo naują savo merginą, praneša, kad nuo šiol ji gyvens kartu su jumis, tikina, kad ją labai myli, tačiau jus taip pat myli kaip ir anksčiau, o laikui bėgant jūs taip pat pamilsite ją ne ką mažiau. Skamba siaubingai, tačiau būtent tokie žodžiai ištariami vyresniam vaikui, kai gimsta kūdikis. Taigi tereikia įsivaizduoti, kaip šiuos žodžius išgirdęs jaučiasi vaikas.
Ar vaiko pykčio priepuolis jums vis dar atrodo neturintis pagrindo? Geriausias būdas suvaldyti situaciją – nedidinti atskirties izoliuojant vaiką, atitraukiant jį nuo savęs. Kur kas veiksmingesnis būdas – pasakyti, kad mylite jį lygiai taip pat, kaip ir anksčiau, ir parodyti savo meilę veiksmais ir supratingumu. Nepamirškite, kad tokioje situacijoje ryšį būtina didinti, o ne mažinti.
