Ar iš tiesų jos egzistuoja? Ar tai tiesiog dar vienas mitas, kuriais apipintas visas mūsų gyvenimas?
Konsultuoja individualiosios (Adlerio) psichologijos analitikas seksologas Viktoras Šapurovas.
Ką tik susituokę laukiame 3-iųjų metų krizės (tiesa, labiau mes, moterys, nei vyrai, nes esame prietaringesnės), o kai laukiame, ji ir ateina. Paskui bijome, kad 7-aisiais santuokos metais ir vėl sudrebės šeiminis gyvenimas. Ar tikrai šios krizės aplanko kiekvienos šeimos namus?
Įdomu stebėti tokius skaičiavimus. Iš tiesų vienas šeimas jos ištinka kaip tik šiuo metu, kitas – ne, nes statistika yra bendra, o mes visi skirtingi, todėl neįmanoma, kad statistiniai duomenys tiktų visiems. Na, o krizė gali ištikti kiekvieną šeimą. Beje, tretieji santuokos metai išties yra svarbūs, nes per šį laiką sutuoktiniai jau gerai pažįsta vienas kitą, žino, ko gali vienas iš kito laukti ir tikėtis, per šį laiką nusistovi ir poros seksualinis gyvenimas, kuris įgauna tam tikrą ritmą. Ir jeigu kas nors kurioje nors gyvenimo srityje klostosi ne visai gerai, po trejų metų tai tampa itin akivaizdu, todėl šeima gali patekti į krizės verpetus. Iš tiesų kiekviena santuoka jautri krizėms, nes santuoka iš principo yra nestabilus mechanizmas, kuris visuomet turi polinkį į griūtį. Viena vertus, gaila, kad taip yra. Antra vertus, tai žinodami galime stengtis pastebėti pirmuosius krizės požymius ir pagalvoti, kas yra ne taip, ką galima pakeisti.
Krizės būdingos tik sutuoktiniams ar ir nesusituokusioms, bet kartu gyvenančioms poroms? Kurios poros gali džiaugtis stabilesniais santykiais?
Krizės būdingos tiek sutuoktiniams, tiek nesusituokusiems partneriams, o kuri šių sąjungų stabilesnė, sunku pasakyti. Vis dėlto jeigu du žmonės gyvena nesusituokę, atsiranda daugiau progų konfliktuoti. Tarkime, moteris gali jaustis pažeminta, nemylima, kad vyras jai nesiperša, dėl šių priežasčių gali jausti nerimą dėl savo ateities, abejoti, gimdyti kūdikį ar ne. Kartais moteris ryžtasi gimdyti ne dėl vidinio noro susilaukti vaikų, o manydama, kad taip paskatins partnerį ją vesti. Kai du žmonės gyvena nesusituokę, jie gali labiau manipuliuoti. Tad nors krizės būdingos visiems, nesusituokusiems jos dažnesnės.
Pirmoji santykių krizė paprastai prasideda jau po kelių draugystės mėnesių, nes tuomet kyla klausimų, ką aš veikiu su šiuo žmogumi. Kaip man reikės toliau su juo gyventi? Tai metas, kai žmonės sprendžia, ar būti toliau kartu, ar eiti skirtingais keliais. Vis dėlto matau tendenciją, kad poros negali įveikti tarpusavio bėdų, tačiau susituokia, tikėdamosi, kad santuoka išspręs visas jų problemas. Tai klaidingas pasirinkimas, nes iš dangaus santarvė nenukris – priešingai, susituokus nesutarimai tik stiprės ir ilgainiui dėl to kentės vaikai.
Kas konkrečiai įvyksta po trejų bendro gyvenimo metų? Baigiasi meilė ir tada ištinka krizė?
Na, krizė ištinka ne dėl to. Tiesiog sutuoktiniai jau puikiai žino, ko gali tikėtis vienas iš kito, ir nebelaukia nieko nauja. Krizę gali sukelti nusivylimas, kad gyvenimas neteko polėkio. Jausmai taip pat jau būna pakitę – nebėra tos didžiulės aistros kaip pirmaisiais draugystės mėnesiais, o lytinis gyvenimas tampa ne pramoga, o malonia kasdienybe. Vis dėlto tai metas, kai gali prasidėti stabilus šeimos gyvenimas, net jeigu sutuoktiniai ir patiria krizę. Daugelis žmonių po trejų bendro gyvenimo metų neskuba skirtis, o ieško galimybių išsaugoti santuoką, galvoja, ką gali savyje pakeisti, kad būtų geriau. Trečiųjų metų krizė dažnai nėra tokia baisi, kaip yra piešiama, nes sutuoktiniai linkę investuoti savo pastangas į šeimą, į geresnius tarpusavio ryšius. Maždaug po trejų gyvenimo metų sutuoktiniai jau laisviau reiškia savo emocijas, mažiau slepia jausmus. Na, o draugystės pradžioje jie labiau rodo savo „paradinę" pusę, stengiasi nuslėpti neigiamus charakterio bruožus. Tai natūralu, nes kiekvienas žmogus nori patraukti priešingos lyties atstovo dėmesį. Kartais visus trejus metus pora ir gyvena taip, tarsi būtų ant akių užsidėjusi šydą, o vėliau atsikvoši, kad ne viskas taip gražu, kaip įsivaizdavo. (Jeigu pora nesusituokusi, „atsikvošėjimo" periodas gali būti ir ilgesnis.) Antra vertus, net ir išvydus blogąsias partnerio savybes jau yra pakankamai patirties prie jų prisitaikyti, prisiderinti ir įveikus krizę toliau sėkmingai gyventi.
Sakoma, kad gimus kūdikiui šeima neišvengiamai patiria krizę. Ar tai tiesa?
Galima taip teigti, nes krizė – tai kokie nors pokyčiai, naujas gyvenimo etapas. Krizę gali sukelti moters nėštumas, gimdymas, vyro pasirengimas arba ne kūdikio gimimui. Kartu tai nereiškia, kad pora turi būtinai pyktis ar jos santykiams iškyla grėsmė. Dažnai įvyksta kaip tik priešingai – jeigu poros santykiai iki gimstant kūdikiui buvo geri, jam gimus jie dar sutvirtėja, nes šeimoje atsiranda sutuoktinių meilės vaisius. Tuomet vyras ir žmona visą savo dėmesį jau skiria ne tik vienas kitam, o ir trečiam šeimos nariui. Mama ir tėtis džiaugiasi kiekvienu kūdikio laimėjimu, pirmąja šypsena, pirmuoju žingsneliu, pirmuoju košės kąsniu. Šeimos, sukurtos iš jausmo, gimęs kūdikis neišardys. Aišku, visiems reikia prisitaikyti prie naujo gyvenimo, o jeigu moteris gimdė natūraliai, kas antrai porai tenka netgi ieškoti naujų lytinių santykių modelių, nes šiek tiek pakinta moters anatomija. Tačiau kai šeima darni, visa tai įveikiama, o gyvenimas tampa dar gražesnis.
Minėjote, kad krizę sukelia pokyčiai šeimoje. Kokie?
Santuokai koją dažnai pakiša piniginiai reikalai. Kita priežastis – nesutarimai dėl vaikų auklėjimo ar problemos, susijusios su jais. Seksas Lietuvoje rečiau sukelia santuokos krizę, nes mūsų šalies gyventojai labai kantrūs. Tarkime, moteris gali daug metų nejausti lytinio pasitenkinimo, tačiau ir toliau gyvena su savo vyru, nepasikalba apie tai, neieško sprendimo būdų, nes sumąsto, kad taip ir turi būti. Arba nusprendžia, kad seksas nėra svarbus. Iš tiesų svarbu viskas, kas vyksta šeimoje, tiek dieną, tiek naktį. Jeigu vienam sutuoktiniui lytinis bendravimas netekia džiaugsmo, ilgainiui atsiranda nuoskaudų, kodėl vienam gerai, o kitam – ne. Įtampa kaupiasi, krizė didėja.
Kas būna toliau?
Tuomet kyla nemotyvuoti sprendimai, pykčio protrūkiai, keršto jausmas. Gaila, bet dažnai į tą kerštą įpainiojami vaikai. Jeigu tėtis vienaip auklėja mažuosius, mamai būtinai reikia elgtis priešingai. Vienas leidžia, kitas draudžia, o mažieji sutrinka ir tokioje šeimoje jaučiasi nesaugūs.
40-ies metų krizė vyrą ištinka, jei jis yra pasirinkęs ne TĄ moterį, tarkim, vyras vedė moterį tik dėl to, kad ji laukėsi, kad su ja gyventi pasirodė patogu ir t. t. Tuomet po kurio laiko sutuoktinis pastebi, kad žmona jam neįdomi, nepatraukli, neseksuali.
Na, o jeigu pasirenka į žmonas moterį, kurią myli, kurios geidžia ir ji jam graži, dažniausiai krizė tokį vyrą aplenkia.
Kadangi krizės gali ištikti kiekvieną santuoką, patarkite, ką daryti, kad nenukentėtų vyro ir žmonos tarpusavio santykiai?
Būtinai paisyti savo jausmų. Reikia atsakyti sau į klausimą, ar man gerai gyventi su tuo žmogumi. Jeigu gerai, ieškoti būtų ir toliau su tuo žmogumi jausti laimingam. Jeigu vienas sutuoktinių nebus laimingas, niekaip nepavers laimingu ir kito, tad pirmiausia reikia susirūpinti savo paties laime.
Neįmanoma išlaikyti gerų santykių, jeigu šeimoje yra išnaudojimas, jeigu vienas jaučia šiltus santykius, o kitas – ne. Kartais užtenka duoti vienas kitam daugiau laisvės, parodyti daugiau pasitikėjimo ir visko, kas pagerintų tarpusavio ryšius.
Paradoksalu, bet kartais tie sutuoktiniai, kurie, atrodo, nuolatos pykstasi, kalba pakeltu tonu, kartu gyvena ilgai ir laimingai, o tie, kurie vaikšto už rankučių susikibę, po kelerių metų išsiskiria. Kuriems jų krizės būna pražūtingos?
Tie, kurie garsiai ir energingai išsako savo priekaištus vienas kitam, nebūtinai yra paveikti krizės. Neretai jie susipyksta, paskui susitaiko ir vėl jiems gera kartu. Neretai tyleniai kenčia didesnes krizes. Beje, pirmųjų vaikai matydami, kaip tėvai susipyksta, paskui susitaiko, gauna neįkainojamų pamokų apie tai, kaip reikia spręsti konfliktus. Antrųjų mažieji išmoksta nutylėti ir nepaisyti savo jausmų. Atsakykite patys, kuris šeimos modelis geresnis ir kodėl tie tyleniai skiriasi.
Kaip manote, ar įmanoma nugyventi visą gyvenimą su sutuoktiniu be konfliktų?
Dažnai žmonių temperamentas lemia, konfliktų šeimoje daugiau ar mažiau, tačiau jų būna. Jeigu nebūna, greičiausiai jie nutylėti. Sutuoktiniai gali nesuvokti, kad išgyvena santuokos krizę, tačiau jiems kartu bus šalta. Jie jaus artumo stoką ir gyvens kaip du ledo luitai.
Tad patarimas būtų neišsigąsti krizių, nes jų būna, o kai jos ištinka, paieškoti galimybių ir toliau jaustis laimingam su savo išrinktuoju.
