10 dalykų, kodėl man nepatinka mano tėvai

Kas nutinka, kai devynmetis berniukas yra nepatenkintas savo tėvais? Atsakymą į šį klausimą pateikia rašytojas David Baddiel savo knygoje “Didžioji tėvų agentūra”.

Baris Benetas visada graužėsi dėl to, kad jo vardas Baris. Šiuolaikiniam devynmečiam (beveik dešimtmečiam) berniukui tai buvo kvailas vardas. Visų jo draugų vardai buvo panašūs į Džeiką, Luką ir Tadžą.

Tiesą sakant, vardai buvo ne panašūs, o būtent tokie. Džeikas buvo jo geriausias draugas, Lukas – antras pagal gerumą, Tadžas – trečias. Nors kartais tvarka apsiversdavo ir Tadžas tapdavo pirmasis. Kad ir kaip ten būtų, nė vieno iš jų vardas nebuvo panašus į Bario. Baris nė nepažinojo nieko, kas būtų pavadintas kuo nors panašiu į Barį. Nepažinojo nė vieno, tarkim, Brajeno. Ar Kolino. Ar Dereko. Nepažinojo jokio berniuko, kuris būtų pavadintas vardu, nebemadingu nuo 1953-iųjų.

Tačiau vardas tebuvo vienas iš daugelio dalykų – tiesa, antras pagal svarbą, – kuriais Baris kaltino savo tėvus (Siuzaną ir Džefą. Taigi taigi...).

Štai jums visas sąrašas, kurį Baris laikė paslėpęs po pagalve savo lovoje (ji, jeigu ką, nebuvo užtiesta fantastiška antklode su Lionelio Mesio atvaizdu, kokią turėjo Lukas):

DALYKAI, KURIAIS KALTINU SAVO TĖVUS:

1. Jie nuobodūs.

2. Jie pavadino mane Bariu. (Matot? Sakiau, kad tai antras pagal svarbą dalykas.)

3. Jie amžinai pavargę.

4. Jie neleidžia man žaisti kompiuterinių žaidimų.

5. Jie neperka man kompiuterinių žaidimų. Nė antklodės su Lioneliu Mesiu.

6. Jie LABAI LABAI LABAI griežti. Pavyzdžiui: verčia eiti į lovą pusę devynių, nors visi mano draugai gulasi DAUG vėliau; neleidžia valgyti rūgščių guminukų, kad neskaudėtų pilvo; liepia nesikeikti, nors aš tik pasakiau SUBINĖ – argi čia keiksmažodis?

7. Jie visada daug gražiau elgiasi su mano dvynėm sesėm SS, ir vien tik todėl, kad jos yra pavyzdukės ir stropuolės.

8. Jie nei stilingi, nei garsūs, nei apskritai kuo nors panašūs į suaugėlius iš mamos žurnalų. (Užrašęs aštuntąjį punktą Baris pagalvojo, kad jis šiek tiek primena pirmąjį, bet kadangi sąrašą rašė tušinuku, o ne pieštuku, būtų turėjęs viską nubraukti ir pradėti nuo
pradžių.)

9. Jie neturtingi. (Užrašęs šį punktą Baris pasijuto truputį nesmagiai, nes nutuokė, kad tai ne tėvų kaltė. Jo tėtis dirba parduotuvėje IKEA – tikrina atgabentas į sandėlį pakuotes ar panašiai, o mama – vaikų darželio auklėtoja. Baris žinojo, kad jie uždirba ne kažin ką. Tačiau tvirtai tikėjo, kad jei tik tėvai turėtų daugiau pinigų, dauguma punktų nuo 1 iki 8 – išskyrus tai, kad pavadino jį Bariu – būtų nereikšmingi.)

10. JIE NIEKADA MAN NESURENGIA TIKRAI GERO GIMTADIENIO.

Ir tai buvo pats didžiausias priekaištas. Visi Bario draugai neseniai buvo fantastiškai atšventę dešimtuosius gimtadienius. Per Džeiko gimtadienį jie važinėjosi gokartais. Per Luko – ėjo žaisti boulingo. O Tadžui buvo užsakytas limuzinas! Sulipę į jį vaikai važiavo į kino teatrą žiūrėti naujausio filmo su Džeimsu Bondu!

Baris dievino Džeimsą Bondą. Iš dalies dėl to jis taip nekentė savo vardo – žinojo, kad Džeimsas Bondas niekada nebūtų pavadintas Bariu. Suprantama, jis žinojo, kad Džeimso Bondo vardas yra Džeimsas, bet jeigu ne, tuomet jis tikriausiai vadintųsi Džonu, Deividu ar Maiklu. Arba – kaip mėgo pabrėžti Džeikas – Džeiku. Baris jam prieštaraudavo, bet širdyje žinojo, kad tai tiesa – kalbant apie vardus, Džeikas iš tikrųjų buvo tolygu Džeimsui.

Retsykiais Džeikas dar ir antakį kilstelėdavo – Bariui šis triukas nepavykdavo: jam pakildavo iš karto abu antakiai – ir tardavo: „Bondas. Džeikas Bondas."

Baris tylomis pripažindavo, kad frazė skamba visai normaliai. Nepalyginti geriau nei „Bondas. Baris Bondas."

***

Baris gulėjo lovoje ir niršo. Jis nudrožė tiesiai į savo kambarį, nei dantų nesivalė, nei nieko, ir užtrenkė duris. Bet durys atšoko atgal, mat tam, kad jos užsidarytų, reikia pasukioti rankeną ir atsargiai užverti. Tą jam ir teko padaryti, nors tai visiškai nederėjo su jo
įtūžiu.

Baris gulėjo apsivilkęs pižamą – zebrinę, su ausimis ir uodega, per didelę, nes gavo ją iš Luko – ir dairėsi po kambarį. Jam maudė galvą. Jis nežinojo, nuo ko, bet kažkada Sunday Express perskaitė, kad galvos skausmą sukelia stresas, o šią akimirką Baris jautė
baisų stresą.

Užmigti šiame kambaryje niekada nebuvo paprasta, mat Benetai gyveno šalia greitkelio A41, ir Bario langai išėjo kaip tik į jį. Seserų Sambūvis, žinoma, gavo tylesnį kambarį su vaizdu į sodą – maža to, DIDESNĮ: atseit joms reikia daugiau erdvės, nes jos dvi. Baris tokių nesąmonių nepripažino.

Pravažiuodami automobiliai apšviesdavo vis kitą Bario kambario dalį – nelygu į kurią pusę važiuodavo.

Jeigu automobilis leisdavosi nuo kalno, šviesa krisdavo ant Bario spintos, arba DEJN NORDESBRUKK, kaip ją vadino IKEA.

Jeigu automobilis kildavo į kalną, jo žibintai apšviesdavo lubas ir rudai gelsvą dėmę tiesiai virš Bario lovos – kartais jis apsimesdavo, kad tai Rusijos žemėlapis, kurį jam reikia išsityrinėti prieš leidžiantis į slaptą misiją.

Jeigu automobilis pasukdavo į greitkelį iš kitos pusės, baltos šviesos pluoštas krisdavo ant tolimosios sienos, kur kabėjo plakatas su Džeimsu Bondu – smokingą vilkinčiu Danieliu Kreigu – ir dar vienas su futbolo klubu „Barcelona", poros metų senumo, užtat priekinėje eilėje sėdi Lionelis Mesis. Bariui patiko, kad abu jo didvyriai iš plakatų žvelgia žudančiu žvilgsniu: Lionelis atrodė pasirengęs pats vienas sumušti visus vienuolika žaidėjų ir įkalti kamuolį kulnu, Džeimsas Bondas – tuojau pat ką nors nušauti.

Kartkartėmis lova sudrebėdavo pravažiavus sunkvežimiui.

Bet šį vakarą Baris nesistengė užmigti. Jis buvo pernelyg įniršęs. Jis žinojo, kad jei dabar užmigs, iki rytojaus barnis bus pamirštas, o jis to nenorėjo. Baris kalbėjo rimtai. Pyktis jam leido įsisąmoninti vieną svarbų dalyką: jo tėvai tiesiog nėra labai geri tėvai. Ši mintis Barį liūdino – jam maudė pilvą, galvojant apie tuos žodžius, taip kartais nutikdavo, kai berniukas ko nors išsigąsdavo, – bet, kita vertus, jis jautėsi drąsus, lyg pasitikdamas kažką naujo.

„Norėčiau geresnių tėvų..." – sukuždėjo Baris. Tai tardamas jis pajuto, kaip iš kairiosios akies išsisunkia ašarėlė. Vaizdas išsiliejo, ir drėgna dėmė lubose pasirodė panaši ne į Rusijos žemėlapį, o į ištepliotą kaką. Bario apmąstymai trumpam nutrūko. Ta mintis tiesiog išmušė jį iš vėžių: kaip kažkas galėjo užsikeberojęs priploti užpakalį prie lubų – taigi, kad atsitokėtų į save, jis pakartojo, ir šį sykį garsėliau: „Norėčiau geresnių tėvų."

Paskui išsitraukė iš po pagalvės slaptąjį sąrašą, kuriame buvo išvardijęs visas priežastis, kodėl jo mamai ir tėčiui taip nesiseka jų pagrindinis darbas – būti mama ir tėčiu. Iškėlęs sąrašą, Baris pakartojo trečią kartą, dar garsiau nei iki tol: „Norėčiau geresnių tėvų!"

Ir staiga visas kambarys ėmė drebėti.

Ištrauka iš David Baddiel knygos “Didžioji tėvų agentūra”. Iš anglų kalbos vertė Emilija Ferdmanaitė, išleido „Tyto alba“.


Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis