Nemėgstu žaisti su savo vaiku, ar dėl to aš bloga mama?

Kuri mūsų nėra pasakiusi: „Oi, kaip šiandien tingiu žaisti su vaiku..." Tačiau tą pačią akimirką „įsijungia" kaltės jausmas ir vidinis priekaištas: „Esu bloga mama." Ar iš tiesų būtina kasdien žaisti su vaiku? Straipsnio konsultantė – psichologė psichoterapeutė Rūta Bačiulytė.

Iš mamos laiško redakcijai:

„Labai myliu savo trejų metukų dukrytę, bet žaisti su ja man – didžiulė kančia. Kai Danielė mane paima už rankos ir drauge susėdame ant kilimo pažaisti, atrodo, sustoja laikas, žaidimas niekaip nesibaigia, o nuobodulys pamažu virsta susierzinimu. Ypač mane erzina vaidmeniniai žaidimai, kai reikia persikūnyti į meškiuką, kačiuką ar pan. Duktė prašo ir prašo manęs kartu pažaisti, o man kuo toliau, tuo labiau sunku prisiversti tai daryti. Žaidžiu su ja tik dėl to, kad daug kartų esu skaičiusi, jog mama turėtų lavinti savo vaiką, ugdyti jį. Nesuprantu, kaip kitos mamos gali daug valandų krykštauti kartu su savo vaikais. Iš kur jos semiasi kantrybės? Ar tikrai būtina kasdien prisigalvoti vis naujos veiklos ir žaisti su vaiku, net jeigu to daryti labai nenoriu?" Andrėja

Žaisti – tai būti kartu

Vaiko raidos specialistai vienu balsu tvirtina, kad tėvai turėtų žaisti su savo vaikais, nes šie tik žaisdami sugeba suvokti pasaulį, mokytis ir, svarbiausia, užmegzti ryšį su tėvais. Tačiau vaikas žaidimą supranta kitaip negu mes, suaugusieji. Mažyliui žaidimas yra bet kokia veikla, kuria jis užsiima. „Tad kalbėdami apie tai, kad tėvai turėtų žaisti su mažyliu, iš tikrųjų kalbame apie pačius paprasčiausius veiksmus, – teigia psichologė Rūta Bačiulytė. – Pavyzdžiui, kai mama rengia, pervysto kūdikį ir jį pakutena, pasupa ant rankų, pakalbina, suskaičiuoja pirštelius, tai ir yra žaidimas. Kai mama dvejų–trejų metukų vaikutį nusiveda į virtuvę ir jiedu kartu gamina maistą, tai taip pat yra žaidimas.

Kai mama rengia, pervysto kūdikį ir jį pakutena, pasupa ant rankų, pakalbina, suskaičiuoja pirštelius, tai ir yra žaidimas. Kai mama dvejų–trejų metukų vaikutį nusiveda į virtuvę ir jiedu kartu gamina maistą, tai taip pat yra žaidimas.Psichologė psichoterapeutė Rūta BAČIULYTĖ

Tad vaikui svarbiausia yra ne žaisti tam tikrą žaidimą, o tam tikrą laiką leisti su mama ir tėčiu. Todėl prasminga mažylį įtraukti į namų ruošos, buities darbus. Tarkime, jeigu kepate blynus, leiskite mažyliui į dubenėlį įmušti kiaušinį, kai plaunate grindis, duokite ir jam nedidelį skudurėlį, kad kartu su jumis galėtų „dirbti". Beje, labai svarbu, kad turinčiam tokios kasdienės veiklos vaikui nestigs bendravimo su tėvais ar poreikio žaisti ką nors ypatinga. Tie vaikai, kurie vis prašo mamos kartu pažaisti, iš tiesų nori dėmesio, pabūti kartu su tėvais, negalime šio noro ignoruoti".

Pažadinkime vaiką savyje

Net ir tai mamai, kuri nemėgsta atsisėsti šalia vaiko ant kilimo ir kartu su juo žaisti, patartina kartu su juo paropoti arba atsitūpti šalia. Kodėl? Nes tuomet ji išvys visai kitokį pasaulį. Pasaulį, kuriame gyvena mažylis. Vaikutis yra mažas ir viską mato iš labai žemai, o mama „nusileidusi" iki jo akių praplečia savo akiratį – pamato daugiau aplink esančių daiktų, kurie „iš apačios" įgauna kitokias formas ir net spalvas. Kai mama pradeda ropoti kartu su savo mažyliu ar žaisti atsisėdusi ant grindų, nejučiomis savyje pažadina vaiką ir tuomet dažniausiai tampa labai smagu kartu pasiausti. „Kiekviename mūsų slypi vaikas, – sako psichologė. – Ir labai naudinga bent retkarčiais leisti šiam vaikui prasiveržti ir įsišėlti, nes tuomet pajaučiame didžiulį teigiamos energijos antplūdį, pradedame juoktis iš visos širdies. Tai labai smagu ir sveika. Kadangi mūsų gyvenimo tempas labai greitas, esame priverstos priimti sprendimus „čia" ir „dabar", o neretai net ir vakare negalime atsipalaiduoti ir nespręsti kokių nors problemų, ne visada lengva savyje pažadinti vaiką. Bet jeigu sugebėtume bent 15 min. per dieną „nusileisti" ant žemės kartu su vaiku ir padūkti, jis jaustųsi labai laimingas, o mama – labiau pailsėjusi, linksmesnė ir atsipalaidavusi".

Vienoms patinka, o kitoms ne

Yra mamų, kurios gali daug valandų žaisti su mažu vaiku ir joms ši veikla niekada nepabosta. Šios mamos yra žaismingos, turi lakią vaizduotę. Dažniausiai jos jau nuo paauglystės svajojo apie vaikus, o pagimdžiusios ir paauginusios vaikutį nori dar gimdyti, kad ir vėl galėtų daug valandų žaisti kartu su juo. Na, o nemėgsta žaisti su savo vaikais racionalios mamos, labai tvarkingos, mėgstančios tikslią savo dienotvarkę. Dažniausiai jas erzina bet koks nukrypimas nuo susidėlioto plano. Joms atrodo, kad meiliai pasikalbėti, „pasikutenti" ar juo labiau atsigulti ant grindų ir nerūpestingai leisti laiką su vaiku yra laiko švaistymas. Nei vienų, nei kitų pakeisti neįmanoma, nes per daug metų susiformavo kaip tik tokia jų asmenybė.

Mama, kuri nemėgsta žaisti su mažyliu vaikiškų žaidimų, neturi to daryti per prievartą, nes nenorom supyks ant jo, jausis pavargusi, suirzusi ir gali nejučiomis pasakyti piktą, negražų žodį.psichologė psichoterapeutė Rūta BAČIULYTĖ

„Mama, kuri nemėgsta žaisti su mažyliu vaikiškų žaidimų, neturi to daryti per prievartą, nes nenorom supyks ant jo, jausis pavargusi, suirzusi ir gali nejučiomis pasakyti piktą, negražų žodį, – sako psichologė. – Tad, užuot žaidusi per prievartą, galėtų pagalvoti, ką veikti jai būtų įdomu. Pavyzdžiui, mama gali įsijungti karaokę ir dainuoti – vaikutis nenuobodžiaus, nes klausysis dainelės, dainuos kartu ir jam tai bus maloni veikla. Mama gali mankštintis ir pamoti vaikui ranka, kad jis darytų tą patį. Man mamos kartais skundžiasi, kad pritrūksta vaizduotės ir negali prigalvoti kasdien vis naujos veiklos, kuria užimtų savo mažylį. To daryti tikrai nereikia, nes vaikui įdomu tiesiog būti šalia. Manau, mama gali su mažyliu veikti tai, kas patinka abiem: vartyti knygeles, dėlioti augalų ar gyvūnų loto ir pan. Štai ir viskas."

Tėčiams – paprasčiau

„Ne viena mama yra prisipažinusi, kad tėčiui paprasčiau užmegzti ryšį su vaiku, nes jie mėgsta kartu pasivažinėti dviračiais, bėgioti, plaukioti. Kadangi vaikams judėti yra be galo svarbu, jie visada laukia, kada tėtis juos kur nors išsives. Beje, mamos neretai tingi šokinėti, čiuožti nuo kalniuko ar pan., o matydamos su tėčiu dūkstančius laimingus vaikus mano, kad šie su tėčiu lengviau bendrauja. Tai netiesa. Mažylis užmezga vienodą ryšį su abiem tėvais, jeigu jie skiria dėmesio ir nebūtinai tas dėmesys yra bendras žaidimas. Tad net ir nežaisdama su vaiku tradicinių žaidimų, tačiau pasikalbėdama, apkabindama sukursite nuostabų ryšį su savo mažyliu", – mamas ramina psichologė.

Mokytoja ar mama?

„Daugelis mamų sau priekaištauja, kad nemėgsta su vaiku žaisti ugdomųjų žaidimų. Jos baiminasi, kad jeigu nemokys mažylio raidelių, skaičių, nedėlios loginių dėlionių, vaikas neįgaus tam tikrų gebėjimų ir mokykloje jam bus sunkiau, – sako psichologė R.Bačiulytė. – Iš tiesų džiugu, jeigu mama sąmoningai ir sistemingai ugdo savo atžalą, nes maži vaikai yra labai imlūs ir greitai įsisavina naujas žinias. Kartu jei mamai nepatinka sėdėti prie stalo ir dėlioti raideles vieną šalia kitos, galima prisigalvoti kitokios veiklos, kad ir einant gatve vaikučiui parodyti kokį nors užrašą ir ore užbrėžti pirmąją to užrašo raidę, paskui perskaityti pavadinimą. Taip bus dar įdomiau ir net gal naudingiau, vaiką ugdysite per žaidimą. Na, o mažylis, kuris lanko darželį, jame susipažįsta su skaičiais, raidėmis ir į mokyklą išeina pasiruošęs. Yra vaikų, kurie daug mieliau mokosi kartu su darželio auklėtoja negu su mama ar tėčiu, nes iš tėvų tikisi šilumos ir nenori, kad šie taptų mokytojais. Paprastai pareiga kasdien ugdyti gula ant mamos, auginančios specialiųjų poreikių vaiką, pečių. Tačiau sveiko vaiko, net jeigu kasdien neugdysime, nenuskriausime".

Verstis per galvą nebūtina

Jeigu mama nėra žaisminga, nemėgsta kvailioti, nes iš prigimties yra racionali, neturėtų nertis iš kailio, bandydama pakeisti save ir tapti kitu žmogumi. Tokia mama galėtų tiesiog daug kalbėtis su savo vaiku ir ji atliks didžiulį darbą. Nes vaikai kartoja išgirstus žodžius, sakinius, dialogus, tad jeigu ką nors pasakojate, mokote jį įsiminti vis naujų žodžių, vaizdingos kalbos, kartu tai ir žaidimas.

Kita medalio pusė

„Pastebėjau, kad mamos, kurios mano, jog per mažai žaidžia su vaikais ar nepakankamai juos ugdo, jaučiasi kaltos, – sako psichologė. – Iš tiesų svarbiausia – aukso vidurys, t. y. visos savo dienos nepaversti vien žaidimu su vaiku, bet kartu ir neskirti jam per mažai dėmesio. Dar labai svarbu mamai nesijausti kaltai dėl to, kad kartą kitą patingėjo ir paprašė mažylį pažaisti vieną, nes ji pati nori pailsėti. Jeigu jausis kalta, vaikas labai greitai tai pajus ir pradės manipuliuoti – pavyzdžiui, kai mama nenorės žaisti, kandžiosis, spardysis, šauks, o svarbiausia – nenorės užaugti. Kodėl? Mat jis mato, kad suaugusiųjų gyvenimas yra kupinas sunkumų ir pareigų, kad jie nuolatos turi tūpčioti apie vaiką. Vaikas, kad norėtų suaugti, turi matyti, kad suaugusieji sprendžia, kada vaikas gaus jų dėmesio. Todėl ir reikia to aukso vidurio. Aišku, negalima jo atstumti, jeigu prašo ką nors veikti kartu, bet jeigu tuo metu mama neturi laiko arba ūpo, vaikučiui galima paaiškinti, kad po valandos ar pusvalandžio tikrai ras laiko, bet dabar turi pailsėti. Išties yra nemažai jau suaugusių, bet emociškai nebrandžių žmonių, kurie nenori prisiimti jokių pareigų, nenori dirbti, išsikraustyti iš tėvų namų. Kad taip nenutiktų, vaikas turi suprasti, jog jo pasaulis yra vėjavaikiškas, jog jame nedaug atsakomybės, tačiau kartu daug mažiau galimybių ir teisių. Ir tuomet natūraliai norės suaugti".

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis