Psichologė: tėvai draudžia vaikui nesveiką maistą, o patys pasislėpę valgo

Kalbant apie sveikos mitybos įpročių formavimą vaikams nuo pirmųjų dienų, tiesa yra paprasta – geriausia mokykla mažiesiems yra pačių mūsų rodomi pavyzdžiai. Apie tai kalbame su knygos „Samčio burtai“ konsultante, vaikų raidos psichologe Gintare Pupinyte.

Tipinė situacija: tėtis valgo bulvių traškučius, o vaikui neleidžia ragauti, nes toks maistas "nesveikas" – kaip šią žinutę supranta vaikas?

Labai paprastai – kai vaikas užaugs, tai valgys bulvių traškučius net nesuprasdamas, kuo tas skonis toks traukiantis. Nustumtas poreikis vis vien pabus anksčiau ar vėliau, tik dažniausiai – su stipresne jėga. Tiesa yra paprasta – gyvenimo pradžioje būtent tėvai yra didieji mokytojai, ir jie moko labiau veiksmais, o ne žodžiais: kur, kada ir kaip valgoma, kaip ruošiamas maistas. Vaikų ši informacija yra labai lengvai priimama, tarsi nematomai „instaliuojama".

Šiandien vaikams yra krūva pagundų – greito maisto restoranai, nesveiki ir cukraus prikimšti užkandžiai parduotuvėse. Kas geriau – drausti ragauti ar ragauti, bet leisti pažinti ir ugdyti vaikus, kaip išsirinkti tai, kas yra sveika, naudinga?

Patys vaikai dar nelabai gali suprasti, kodėl cukrus blogai, nes cukraus pasekmes sunku vaikui pamatyti ir užfiksuoti. Kai tarkim pavojus įsipjauti peiliu labiau suvokiamas, nes vaikas – tikėtina – kažkada matė, kaip kas nors įsipjovė ir bėgo kraujas. Ne vienam girdėta frazė „nevalgyk, nes būsi storas" čia vėlgi netinkama ir negatyvi, nes apkūnų žmogų galima įžeisti jį taip vadinant. Žodžiu, girdėdamas tokius ir panašius pasakymus, vaikas visai pasimeta, negalėdamas atskirti – tai kas čia blogai, o kas – ne.

Venkime frazių „neverk, duosiu saldainį", „jei būsi geras, leisiu parduotuvėje nusipirkti kažką skanaus", venkime kramsnojimo prie televizoriaus.Psichologė Gintarė PUPINYTĖ

Manau, ir šioje situacijoje svarbus asmeninis pavyzdys ir teigiamos alternatyvos kūrimas. Esu mačiusi mergaitę, kuri be galo mėgo sveikus morkų, burokėlių "čipsus" (džiovintus džiovyklėje), o pyragą tik iš mandagumo ragaudavo. Geriau vaikui tiesiog "įvesti" daugiau sveikų produktų ir stengtis būti vietose, kuriose tų pagundų mažiau. Ypač, jei kalbame apie pilnėti linkusius vaikučius.

Tarkim, prancūzai, ruošdami maistą, kalba apie maistą, jo savybes; vakarieniaudami – kalba apie maistą ir kartu su šeima planuoja, ką gamins rytojaus vakarienei. Tai tik kultūriniai įpročiai ar viena gudrybių, kaip sudominti maistu, kaip formuoti teisingus valgymo įpročius?

Manau, tai viena iš priežasčių, kodėl prancūzai išlaiko puikias formas. Svečiuojantis katalonų šeimoje, vakarienės (21 val.) metu mama prasitarė, kad laikosi dietos (nors ji labai smulki ir plonytė). Stebėjau, ką ji valgys – ji kartu su visais suvalgė sriubą, tada pagrindinį patiekalą, desertui ledų, o vėliau dar atnešė ir gardžiai valgė 4 rūšių sūrį. Manau, kad jų paslaptis ir yra samoningumas. Prancūzai, italai, ispanai iš tiesų mėgaujasi maistu, valgydami nesistengia ginčytis, bartis – tiesiog šnekučiuojasi, jaučia, ką valgo. Pas mus dažnai prie bendro stalo prisijungia ponas TV ir visas dėmesys nuo maisto persikelia į jį. Tad ir sunku pajusti, ką, kiek valgome.

O ką patartumėte tėveliams, susiduriantiems su vaikų nutukimo problema? Kaip su vaikučiu kalbėtis?

Svarbiausia – bendradarbiauti. Tai iš tiesų didelė šių dienų problema, bet tinkamai subalansuotas maistas, akylesnis ieškojimas, kokį maistą labiau valgo vaikas, koks jo mitybos ritmas, kaip visa šeima gali įsitraukti į sportą, mitybos įpročių keitimą, gali duoti tikrai gerų rezultatų.

Emocinis valgymas – ar galime būtent vaikystėje ieškoti šio mitybos sutrikimo priežasčių?

Kaip sako pats pavadinimas – emociją pakeičiame maistu. Vienas gyvenimiškas pavyzdys: vaikas, pasiilgęs jūsų po visos dienos darželyje, nori kažkaip įsitikinti, kad jis jums svarbus, jį mylite. Galima eiti pasisupti, pasivažinėti triratuku, pažaisti stalo žaidimą, paskaityti kartu knygą. O galima tiesiog parnešti iš parduotuvės „kažką skanaus", nuvažiuoti suvalgyti picą, ledų į užkandinę ir pan. Deja, bet maistas, kaip čiulptukas, tiesiog "užkiša" vaiką, bet tikrojo dėmesio poreikis lieka nepatenkintas, o ilgainiui gali būti priežastis įvairių emocinio valgymo sutrikimų.

Vida Press

Venkime frazių „neverk, duosiu saldainį", „jei būsi geras, leisiu parduotuvėje nusipirkti kažką skanaus", venkime kramsnojimo prie televizoriaus ir pan. Suprantama, kai tėvai turi tiek atsakomybių darbe ir grįžę neturi laiko "kaprizams", stengiasi juos užglaistyti kitomis formomis, bet dažnai neatsakius į vaiko pagrindinį poreikį, jie ilgainiui tampa tik dar ryškesni. Vaikai skiriasi – vieniems reikia daugiau glostymo, fizinio kontakto, kitam – žodžių, trečiam – tiesiog ramaus tono, tiesioginio akių kontakto, bet svarbiausia – visiems vienodai reikia kokybiškai, kartu su jumis praleidžiamo laiko (net jei tai tik keliolika minučių), t.y. vaikams reikia to, kas nenuperkama.

Ar kokybiškai praleistas laikas gali būti mažylio įtraukimas į maisto ruošą?

Žinoma, kad taip. Tik ir čia, skatinkime, drąsinkime, bet nedarykime savo vaikams „meškos paslaugų". Jei jau pasitikime ir leidžiame šeimininkauti virtuvėje, tai leiskim ir pasijusti suaugusiais. Pati esu ir dvejų metų vaikui davusi peilį, tačiau tokį buką, kad su juo buvo neįmanoma įsipjauti. Bet ne tiek buką, kad nepjaustytų nulupto obuolio. Geriau tuomet sukurkime saugią vaikui aplinką, patraukime pavojingus įrankius, kad nereiktų temdyti vaiko smalsumo nuolatiniais „negalima", „atsargiai", įtraukime mažuosius į bendrą veiklą - daržovių sodinimą, auginimą (jei turime sodą, daržą), apsipirkimą parduotuvėje, patiekalo išsirinkimą ir tada jau leiskime eksperimentuoti virtuvėje, leiskime atrasti ir mokytis. Patiems. Mes būkime tik tuo teisingą kryptį rodančiu pavyzdžiu ir suaugusiuoju, kuris sukuria vaikui saugią erdvę, kurioje jis gali būti tyrinėtojas ir atradėjas.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis