Išskirtinė Rūtos istorija: pasakysiu tiesiai šviesiai – aš palūžau su pirmagime

"Kai pastoji septyniolikos, nėštumo suvokimas, to, kas tavęs laukia, vaiko priėmimas, auklėjimas yra visiškai nepalyginamas su brandesne motinyste“, – sako dviejų vaikų mama Rūta.

Auginti šešiolikmetę ir dešimties mėnesių dukrą yra tas pats. Paauglė su savo ožiais: „Aš noriu, ir viskas", „Man nereikia", „Tu man neaiškink, tu jau sena ir durna"... O mažoji taip pat: „Aš noriu, ir viskas", nesupranta žodžio „ne" ir reikalauja nuolatinės priežiūros. Tik eini iš paskos, žiūri, kad nekristų, nes eiti nori tik pati, o jeigu nori kažką gauti – puikiai manipuliuoja. Čia irgi abiems tas galioja (juokiasi).

Lauros Vansevičienės nuotr.

Kai pagimdžiau pirmąją, galvojau, kad iki trejų metų bus sunku, o po to jau lengvės. Bet štai, jai jau šešiolika, ir vis nelengvėja. Prasidėjo mokykla, krūvis, pamokos, draugai, laukas. Supranti, kad reikia stebėti, kokioje kompanijoje ji sukasi. Vieną dieną jau žiūri – netinkamoje. Kaip elgtis? Uždrausti nėra tikslo, nes dar blogiau bus, turi leisti paragauti pačiai. Gali truputį patarti, pakoreguoti situaciją, bet suprasti ir/arba suklysti turi ji pati. O tas klaidas stebėti iš šono irgi nelengva. Aš ir vyresnioji – vienodos. Ji visiška mano kopija. Aš į priekį galiu ne tai kad jos vieną mintį nuspėti, aš, atrodo, visą scenarijų galiu parašyti (juokiasi).

Lauros Vansevičienės nuotr.

Dar puikiai pamenu, kaip aš elgiausi paauglystėje, ir dabar dar geriau prisimenu savo mamą tuo metu, kiekvieną jos žodį, kiekvieną jos mimiką ir dabar lygiai tą patį vaidmenį atlieku. Lyg prieš veidrodį stovėčiau. Aš gyvenime stipriai gavau per kuprą, nes vis dėlto savo mamos neklausiau ir dariau, ką pati sugalvojau. Čia (rodo į dukrą)... nežinau. Kol kas man ramu. Ji manimi pasitiki, paklauso. Taip, būna, kaip ir sakiau, visų tų: „Tu man neaiškink". Bet aš jai labai aiškiai esu nustačiusi, kad šiuose namuose galioja tokios taisyklės. Nepatinka – susirenki daiktus ir keliauji. Gatvėje susidėsi su benamiais, alkoholikais. Kai vienąkart susipykom, ji sakė iškvies man vaikų teises, tai sakiau, kad galim dabar tiesiai į vaikų namus važiuot. Pagyvensi savaitę ir suprasi, kaip kas. Tai ji pasakė „ne".

Lauros Vansevičienės nuotr.

Antro vaiko visada labai norėjau. Bet turėjau įvairių baimių, o ir tam tinkamo vyro nebuvo. Su Lauros tėvu mes labai seniai išsiskyrėm, ir jie nebendravo, kol galiausiai jis mirė. O čia kažkaip labai greitai ir gražiai viskas sukrito į vietas, labai džiaugiausi, kai pastojau. Po to dar labiau džiaugiausi, kai pagimdžiau sveiką vaiką. Įsikalbėjusi buvau, kad jau trisdešimt penkeri metai, jau per sena tokiems dalykams. Ir dėl to daug nerimo kilo. O dabar visiems sakau, kad dar vieną drąsiai pagimdyčiau ir visai nebesijaučiu sena.

Lauros Vansevičienės nuotr.

Kai pastoji septyniolikos, nėštumo suvokimas, to, kas tavęs laukia, vaiko priėmimas, auklėjimas yra visiškai nepalyginamas su brandesne motinyste. Taip, tu daug lengviau į tai žiūri, kai jauna, bet, turbūt, ir neatsakingiau. Daug ko nemoki, šalia visad yra tavo pačios mama, kuri padeda. Taip, tu myli tą vaiką, jį augini, bet tam tikra prasme tai visiškai kiti jausmai. Be to, kai gimdai vėliau – tu jau planuoji. Nebėra to, kad sugulei ir – oho! – atsitiko! Tu jau nebeleidi tokių dalykų. O gimdymai kaip skyrėsi! Jeigu su pirmąja aš nuo to stalo bėgau ir mane daktarai gaudė, o aš šaukiau, kad einu namo ir tikrai negimdysiu, tai dabar labai aiškiai supratau procesą, ramiai išlaukiau, vyras visą laiką laikė už rankos, taip – skaudėjo, taip – kentėjau, bet žinojau, kad tuoj, tuoj atsiras tai, ko aš labai laukiu. Nepalyginama.

Lauros Vansevičienės nuotr.

Abu nėštumai buvo lengvi. Aš net nejausdavau, kad laukiuosi. Aš ne iš tų moterų, kur pernelyg saugosi, nekelia rankų, kažko nevalgo. Sakysit, neatsakinga? Aš manau, čia charakterio bruožas. Aš net pas gydytoją lankydavausi retai, ateinu ketvirtą mėnesį, sako: „Kur tu pradingus?" O kad aš puikiai jaučiuosi, pilvas auga, man viskas gerai. Ko man ten lankytis? Matai, aš niekad nemokėjau, kad mane kas globotų, atseit, aš ypatinga dabar, nes laukiuosi. Aš iš tų, kurios viską pasidaro pačios, viską kontroliuoja. Šeimoj tai nėra puiki savybė, žinau. Ypač šalia vyro reikia kartais ir silpnai pabūt, vien tam, kad ir jis galėtų pasireikšt, bet aš nemoku taip. Gal gyvenimas mane išmokė, kad aš neturiu teisės nieko prašyt pagalbos ir paguodos. Nors dabar jau kartais (na, bet labai retai) pagalvoju, kad būtų visai smagu, kad kas palepintų.

Lauros Vansevičienės nuotr.

Po antro gimdymo buvo užėjęs toks etapas, kai atrodė, kad aš labai daug ir dar viską pati turiu padaryti. Na, ir aš tada variau, stengiausi. Bet tai taip kenksminga! Тau niekas nebeįdomu pasidaro, tu pervargsti, tave net vyras nervina, o jis dar grįžęs iš darbo sako, kad norėtų žmoną su šypsena matyt, nes irgi pavargęs. Tai žinai, man kaip pratrūko galiausiai viskas fontanais... Namiškiai visi kvadratinėm akim žiūrėjo, patikėt negalėjo. O aš apimta isterijos, kad nieko nebesugebu, nieko nebespėju ir išvis nieko nebenoriu. Praėjo kiek laiko, susigulėjo, pasiėmiau vėl tą vėliavą į rankas ir viskas. Nors dabar jau matau, kad pradėjau naują etapą: nebepersistengiu. Net pasakyčiau, patingiu. Na, tuos esminius dalykus pasidarau, pavalgom, apsitvarkau, išmaudau. Bet nebešokinėju. Ir man tai patinka. Štai, žiūrėk, ir ta šypsena atsirado! Supranti, kvailiausia, kad man niekad nerūpėjo, ką žmonės pagalvos. Aš tą stresą iš pradžių įsivariau tik dėl savo kažkokio įsivaizdavimo, kaip turi būt. O kas pasakė, kad taip turi būt? Aš pati? Na, tai čia mazochizmas: susikuri standartą, negali jo pasiekt – verki, tada graužies, kad verki ir taip toliau...

Lauros Vansevičienės nuotr.

Aš nesu iš tų mamų, kuri vaikui sukosėjus skambina gydytojui. Nukrito? Na, gerai, visi mes krentam, žinos, ką tai reiškia. Nėra mano charaktery tos meilybės. Ir jas aš taip auklėju. Laurai, žinau, to trūksta, nes ji lipšnesnė. Ją reikia apkabinti, pabučiuoti, o jeigu ji to negauna, pradeda psichuoti. Tada aš jau pamatau, prisimenu, kad reik sustot, „paciuciukint", ir vėl viskas susitvarko. Ji jau žino, kad aš tokia. Griežtumas nėra nemeilė. Jeigu aš mesčiau ją, jeigu man neįdomu būtų, tada gal. O dabar aš tiesiog taip bendrauju. Ir aš jai vis sakau, kad net tada, kai nelendu į dūšią, kai neklausinėju, netikrinu kas tris minutes, aš visad žinau, kaip ji mokosi, su kuo susirašinėja ir apie ką gyvena. Laura yra labai didelė mano padėjėja. Keli mėnesiai po gimdymo aš savaitę gulėjau ligoninėje dėl uždegimo. O mes namuose globojame mano neįgalią sesę. Vyras dirba beveik kiekvieną dieną. Tai Laura čia turėjo visais pasirūpint. Aš be galo nerimavau, bet ji puikiai susitvarkė.

Lauros Vansevičienės nuotr.

Tuo pačiu galiu pasakyt, kad net ir stengiantis, visgi galima paauglio nesužiūrėt. Buvo laikas, kai aš dirbau ir dienom, ir naktim. Ir ji susirado tokią draugę, po kurios apsilankymų iš mūsų namų dingo planšetinis kompiuteris. Tada buvo pirmas skambutis galvoj – jau pamečiau. Ir tu niekad negali žinot. Taip, tai yra draugė, bet kas iš to? Pagal tėvus negali spręsti, pagal išvaizdą juk irgi ne.

Tai planšetė, tai auksiniai auskarai dingsta. Arba kitąsyk, kai grįžau iš Jerevano po vestuvių, mama sako: „Tu neišsigąsk, bet tau ryt į policiją reikės eiti. Laura pavogė saldainius iš parduotuvės." Jai tada buvo dvylika metų. Aš nepykau, nerėkiau, tiesiog klausiau, kodėl ji taip pasielgė. Ji sakė, kad kieme kompanija liepė taip padaryt, tam, kad priimtų ją į savo chebrą. Tada sėdi ir aiškini, kad visai ne taip turėtų būti. Kad draugai ne taip atsiranda ir kad tokie žmonės niekad negali būti draugais. Dar pamenu, kad tuo metu buvom ką tik atsikraustę į Pilaitę, o policijoje pamatę adresą sako: „Aaa, tai viskas čia aišku." „Kas, – klausiu. – Aišku?" „Toj gatvėj visi asocialūs, visi vagia, visi geria." Tada supranti, kad teks daugiau prižiūrėt, nei tikėjaisi. Bet net ir tada, kai dingo daiktai iš namų, aš jai pasakiau, kad nedraudžiu su ta mergaite draugauti. Nes jei norės, tai vis tiek ras būdų, pabėgs. Bet liepiau pačiai išvadas pasidaryt, nes ne iš manęs pavogė, o iš jos.

Lauros Vansevičienės nuotr.

Kiekvienas vaikas sulaukia tokio amžiaus, kai jo gyvenimas išsiskiria į dvi dalis: šeima ir gatvė. Nori tu to ar ne. Ir tu niekad nepriversi jo pasirinkti vieną vietoj kito. Tam tikru periodu tiesiog būna du gyvenimai. Ir jeigu gatvė padarys įtaką, tada jau nebesulaikysi. Todėl tu kažkokiu būdu turi padaryti taip, kad autoritetas visgi liktų šeimoje. Tu gali įdėti kiek tik nori pastangų ir dar su kaupu net, bet tada ir būna didžiausia nuoskauda, kai, atrodo, viską padarei, o jis vis tiek pasirenka gatvę. Galbūt kažkur per stipriai užveržei, ir jis tada raunasi tolyn vos gavęs progą. Juk nematai tokių dalykų. Na, pavyzdžiui, jau keleri metai ji mokytis nenori. Aš su pagaliu už nugaros nestovėsiu. Nenori – nesimokyk! Aš savo laiku irgi nenorėjau, ir baigiau devynias klases. Neturiu išsilavinimo, neturiu specialybės. Ir dabar jau norėčiau ją turėti, norėčiau kažko daugiau ir geriau, ir aš turiu tam smegenų DABAR. Bet aš jau nebegaliu. Viskas. Aš savo šansą praleidau. Ji mano istoriją puikiai žino ir jeigu norės šluot gatves, prašau. Mano tėvas, girtuoklis, mane augino kumšty suspaudęs. Nuo namų aš galėjau per penkis metrus nutolti, vasarą būdavau su mocheriniu megztiniu, nes neduok Dieve peršalsiu, iš mokyklos aš turėdavau grįžti trys minutės po skambučio, nes mokykla visai šalia buvo... Šešiolikos metų aš, galima sakyti, pirmą kartą važiavau troleibusu į Žirmūnų prekybininkų mokyklą. Man toks stresas, nes aš miesto nežinau, drebu net visa iš baimės, kaip ir kur išlipt? O mama niekad neturėjo laiko. Tas, matyt, galiausiai ir lėmė – puf... ir manęs nebėra. Aš kaip lanku nuo tėvų iššoviau.

Lauros Vansevičienės nuotr.

Pasakysiu tiesiai šviesiai, aš palūžau su pirmagime. Mane nunešė. Visų pirma, po gimdymo mano vyrą pasodino į kalėjimą, aš gyvenau su anyta, o vyras dar iki teismo nuvažiavo klystkeliais. Anyta nusisuko nuo mūsų. Aš pasiėmiau dukrą ir išsikrausčiau į Naujininkus. Kai tau aštuoniolika metų, tu nieko nemoki ir nieko gyvenime nežinai, laikai vaiką ant rankų ir suvoki, kad tai dabar yra tavo gyvenimas, ir tu turi su tuo kažkaip susitvarkyt. O aplink nėra, kas padeda ir dažniausia frazė, kurią girdėjau tuomet buvo: „Pagimdei, tai dabar ir augink." Ir tas piešinys, kurį tu kūrei galvoje apie ateitį, apie šeimą, kurią turėsi, visai neatitinka realybės. Aš buvau tam nepasiruošusi. Aš palūžau. Pradėjau vartoti ir vartojau dešimt metų. Iš pradžių dar pati stengiausi, bandžiau, kabinausi, bet Naujininkai... Na, turbūt suprantat. Vandens nėra, tualeto nėra, sienos apipelijusios, darbo nėra, pinigų nėra. Viskas, ką turėjau nusipirkusi iš susitaupytų tūkstančio litų, tai buvo kilimas, kad betonines grindis užkločiau jai ropot, lovytę, kad turėtų kur miegot ir vežimėlį, kuriame ji nesėdėjo. Ir pamenu, kaip ėjau iš Halės turgaus su dviem sunkiais maišais dantyse, nes vaikas vienoj rankoj, o vežimą stumiu kita ranka. Ašaros byra, rėkt, staugt norisi. Man, aštuoniolikmetei tai buvo visiškas siaubo filmas. Taip pratempiau trejus metus ir paprašiau mamos, kad pasiimtų ją auginti. Ji be jokių kalbų sutiko, ir Laura augo pas mano mamą iki dvylikos metų. Mes visad palaikėme ryšį, bendravome. Aš suvokiau aiškiai, kas vyksta ir kas nutiko, bet kaip kitaip padaryti nežinai ir nemoki. Ir vis atidedi iki rytojaus. Vis rytoj ir rytoj, kol ateina momentas, kai supranti, kad niekas neateis rytoj ir už tave nepadarys.

Lauros Vansevičienės nuotr.

Aš jau buvau pasiekusi savo dugną ir tąkart, na, sakysit, kad čia iš fantastikos srities, bet nutiko taip: mamai plyšo aorta ir ji pagal viską turėjo mirti. 99 procentai žmonių tokio dalyko neišgyvena. O aš tuo metu buvau Panevėžio kalėjime. Ir tada ateina suvokimas, kad aš prarandu patį artimiausią žmogų, mano dukra tuoj keliaus į vaikų namus, o aš nieko padaryti negaliu. Manęs net į laidotuves nebūtų išleidę. Ir čia aš prisiminiau Dievą. Aš ėmiau melstis ir maldavau, kad mano mama nemirtų. Visąlaik prašiau tik vieno: grąžink gyvybę – aš mesiu. Paskelbiau sau tokį ultimatumą. Ir po dviejų savaičių, kai jau gavau savo skambutį, aš surenku mamos mobilų telefono numerį... ir ji pakelia ragelį. Tas momentas buvo mano lūžis.

Lauros Vansevičienės nuotr.

Grįžau. Pabandžiau gyventi taip, kaip lig tol, nes įprotis visgi stipresnis. Bet ta baimė, kad aš ne šiaip Antanui prižadėjau kažką padaryt... Kad Dievas savo susitarimo pusę įgyvendino... Aš pradėjau ieškoti galimybių. Apskambinau visas Lietuvos reabilitacijas, bet nei viena manęs nepriėmė. Matai, Lietuvoje reabilitacija yra biznis, jiems reikia pinigus mokėti. O iš kur aš turėsiu? Per metus keliskart atsiranda kompensuojamos vietos, į kurias pakliūti – kaip loteriją laimėt. Ir aš laimėjau. Kaip tik tuo momentu, tomis dienomis, kai aš ėmiau domėtis, Vilniuje atsidarinėjo naujas integracijos centras Perkūnkiemyje, ir aš buvau ten pirmas gyventojas. Stebuklas. Per aštuonis mėnesius aš atsigavau, susiradau darbą, išsinuomavau kambarį bendrabutyje ir pradėjau gyventi. Su Laura visą tą laiką nenutrūko bendravimas, bet, kai jau susitvarkiau, atsirado labai didelė baimė, kad vaikui visgi ne 3 metai. Ji viską mato. Kaip ji mane priims? Vienintelis dalykas, kurį aš galėjau padaryt ir padariau, tai atėjau ir pasakiau, kad taip buvo, kad aš kalta, kad aš atsiprašau, bet dabar yra taip. Ir tada tikiesi, kad priims.

Lauros Vansevičienės nuotr.

Ir mano laimei, ji priėmė. Aišku, visad buvo trintis ir aš lyg laukiau, kol ji man pasakys: „Girdi, ką čia man aiškini? Kas tu tokia, kad man sakytum, kaip daryt?" Ir aš lig šiol nežinau, ar ji neišdrįsdavo man taip pasakyt, ar sąmoningai nepasakė. Kaltės jausmas labai daug reiškia. Tu negali auklėti ir bendrauti su vaiku, kol pats sau neatleidi. Juk bijai net pasakyt kažką griežčiau... Tai buvo ilgas procesas, bet galiausiai aš atleidau sau ir dabar mes galime kartu su ja judėti į priekį. Aš nieko nuo jos neslepiu. Ji eidavo su manimi į anoniminių narkomanų susirinkimus. Aš manau, kad mes turim puikų, stiprų ryšį ir viena kitą labai gerai jaučiame. Aš, kai prisimenu save šešiolikos... Juk jau nėščia po metų buvau! O dabar žiūriu į ją ir matau, kad čia viskas gerai. Duok Dieve...

Lauros Vansevičienės nuotr.

Su savo mama aš niekad neturėjau ryšio. Tik po to, kai jau aš pradėjau blaivėti, į jos gyvenimo galą esam pasišnekėję ir ji man pati sakė: „Aš auginau tris vaikus, viena iš jų stipriai neįgali. Aš neturėjau tau laiko." Aš suprantu. Aš suprantu šitą klaidą. Aš jokiu būdu nekaltinu savo mamos, nes pamenu, kaip anksčiau žiūrėdavau į tai, kokį gyvenimą ji gyvena ir galvodavau, kad pasikarčiau jos vietoje. Aš, jei tik būčiau galėjus, jai gyvai paminklą pastatyčiau. Todėl dabar, jeigu kartais pati pradedu skųstis, kad esu pavargus ir neturiu laiko šeimai, dukroms, galvoje iškart suskamba: „Neturi teisės."

Lauros Vansevičienės nuotr.

Laurai vis sakau, kad aš už ją nenugyvensiu gyvenimo. Tuoj jai ateis amžius: „Och, aš įsimylėjau!" Aš neuždengsiu jai tos vietos... Aš neišrinksiu jai vyro. Aš turiu jai paaiškinti, kas ir kaip, bet pasirinks ji pati. O šeimos pavyzdys jos matytas tikrai ne koks. Tėvo jos gyvenime nebuvo. Tik per paskutinius metus ji pamatė, kad mama su vyru gyvena, kas yra šeimyninis santykis. Bet ar to užteks tinkamam jos pasirinkimui? Jeigu susibaram, jai atrodo, kad tai kraštutinumas, kad čia jau pabаiga. Turi aiškinti, kad žmonės pykstasi, kad taip pasitaiko. Kai ji kurs savo santykius, jai reikės pagrindo, o ji jo neturi. Ir tai yra tas trūkumas, kurį aš turėsiu kažkaip užpildyti. Todėl aš kalbu apie tai su ja, kaip ir apie savo visą praeitį, apie savo klaidas ir pasirinkimus atvirai ir drąsiai. Nes visuomenėje „tokius žmones nori naikinti" – čia citata iš vienos diskusijos internete. Trūksta informacijos, tiek vienai, tiek kitai pusei. Tie, kurie nesusiduria su narkotikais, su ta aplinka ir žmonėm, jų bijo ir nieko nenori girdėti. Tie, kurie susiduria – neįsivaizduoja, kad galima iš to išeiti. Aš prieš gimstant antrai dukrai savanoriavau, važinėjau po kalėjimus, socialinius centrus ir pasakojau, kad yra pagalba, kad ji veikia. Todėl aš dabar drąsiai pasakoju apie save, nes... pažiūrėkit – aš gyvenu! Aš turiu šeimą. Taip, yra pridarytа klaidų ir daug kas gyvenime praleista, bet taip pat daug ką galima atkurti, susigrąžinti, o jei ne, tai visada gali pastatyti kažką gražaus iš naujo. Viskas yra įmanoma.

Rūtos Istorija iš knygos „Mamystė“, kurią jau galima užsisakyti internetu www.mamyste.lt


Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis