Norite savo vaikui būti geriausia draugė? O kas jam bus mama?

Dažnai mums atrodo, kad geriausia, ką galime padaryti dėl vaikų, – tapti jų draugais. Tada vaikai esą mumis pasitikės, viską apie save pasakos. Tik ar tai teisinga?

Psichologai mano, kad tėvams nereikėtų stengtis tapti geriausiais vaikų draugais. Štai kodėl.


Mamos ir draugės statusas skiriasi


Draugai neturi tokios atsakomybės, kokią turi tėvai. Jie ir negali suteikti atramos, kurios vaikui reikia iš motinos ir tėvo.

Būti draugais reiškia būti lygiais. Bet tarp jūsų ir vaiko yra atstumas, yra temų, kurių niekada su juo neaptarinėsite (bent jau neturėtumėte to daryti), be to, būdami tėvais, jūs turite teisę priimti sprendimus.


Mažam vaikui tėvai – tarsi dievai


Tokia stabilumo, saugumo ir meilės kaina, "Jeigu mama suvokia, ką daro, su pasauliu viskas gerai", – galvoja vaikas. O mama žino, ką daro. Juk labai ilgai didžioji atsakomybės dalis teks jai.


Kad ir kaip norėtųsi draugauti su dukrele ar tapti artimiausia savo sūnaus drauge, tą vietą jų gyvenime turi užimti bendraamžiai. Būtent su jais vaikas aptarinės santykių plonybes ir panašius klausimus.


Mama turi savo – motinos – vaidmenį. Jei ji nusprendžia padaryti dukterį artima savo drauge, o sūnų – artimu draugu (praktiškai savo vyro pamaina), ji labai stipriai pažeidžia vaikų ribas.


Suaugę tetos ir dėdės turi draugauti su suaugusiomis tetomis ir dėdėmis. Būtent su jais reikia kurti intymius, artimus santykius, o ne siekti užvaldyti savo vaiko pasaulį.


Ribas visada nubrėžia suaugusieji. Jie nustato taisykles, jiems tenka didžioji dalis atsakomybės.


Net jei su savo vaiku bendraujate kaip suaugusysis su suaugusiuoju, o ne kaip tėvai su vaiku, vis tiek liekate jam tėvais, jūsų statusas nesikeičia, kad ir kiek metų būtų jūsų „mažyliui".


Niekada nebūsite lygūs, su tuo reikia susitaikyti


Juo labiau nereikia užkrauti vaikui atsakomybės už jus, daryti iš jo partnerį, kuris išklauso visas jūsų paslaptis, keistis su juo vietomis, mėginti padaryti iš jo gyvenimo palydovą, vyrą, kuriuo galima pasikliauti ir kurį galima amžinai mylėti. Tai neretai pasitaiko šeimose, kur moteris neturi patikimo partnerio. Tada ji su vaiku ima tartis dėl daugelio dalykų, pasakoja jam apie savo vyro silpnybes, guodžiasi ir prašo patarimo. Kitas scenarijus – skyrybų atveju. Jausdama nuoskaudą, mama stengiasi vaiką padaryti savo "sąjungininku", užkraudama jam ne pagal amžių sudėtingas problemas.


Dukrai tėvas – svajonių vyras, sūnui mama – svajonių moteris


Maždaug būdama trejų - penkerių metų, mergaitė, paklausta, už ko tekės, gali atsakyti, jog už tėčio. Bet tiesa yra ta, kad net ir labiausiai mylintiems tėvams teks atlaisvinti vietą šalia dukters kitam – iš pradžių berniukui, paskui - vaikinui, o paskui jau ir vyrui. Nieko nepadarysi, toks gyvenimas.


Visi berniukai, suvokia jie tai ar ne, buvo įsimylėję savo mamas. Ir jei mama dėl kokių nors priežasčių nenubrėžia ribos tarp savęs ir sūnaus, gali kilti problemų dėl santykių ateityje.


Nereikia būtų savo vaikui geriausiu draugu, geriau būkite palaikančiais, mylinčiais, patikimais tėvais.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis