Vaikų darželio auklėtoju dirbantis vaikinas: merginoms tai patinka

„Kas tu toks?" – prisitraukęs artyn paklausė vieno vaiko tėtis. „Aš – Simantas Mažeikis, jūsų vaiko auklėtojas", – nesutriko vos dvidešimt vienų vaikinas. Nesutriko ir pelnė pasitikėjimą.

Simantas (21 m.) ir jo kolega Darius (20 m.) dirba viename privačiame Vilniaus darželyje. Abu vaikinai yra auklėtojai. Tiesą pasakius, nežinau, kas šnekantis su jais labiausiai kėlė nuostabą: tai, kad vyrukai dirba „moterišką" darbą, jų labai jaunas amžius ar brandus požiūris į vaikus. Klausiau jų ir negalėjau patikėti, kad taip mąsto vaikinai, kuriems pagal amžių dar turėtų rūpėti tik merginos ir greiti automobiliai...

Tačiau tai, ką išvardijau, yra tik pasenę stereotipai. Kaip ir tai, kad berniukai su lėlėmis nežaidžia, o vyrai neverkia. Naujausi tyrimai rodo, kad laikydamiesi stereotipų iš savo vaikų atimame labai daug galimybių, spartesnio vystymosi – taip pat. Pavyzdžiui, nors knygos skaitymas prieš miegą yra laikomas mamos pareiga, tačiau Harvardo universiteto mokslininkai įrodė, kad vaikai geriau vystosi, jei pasakas prieš miegą jiems skaito tėtis... „Darželio grupė yra lyg šeima, kurioje svarbus ir moters, ir vyro vaidmuo", – šią mintį per pokalbį Simantas ir Darius pakartojo ne vieną kartą.

Pabandyk!

„Kelerius metus dirbau viename prekybos centre su vaikais, vesdavau gimtadienius. Pabandyti įsidarbinti darželyje pasiūlė kolegė, sako, tau tinka su vaikais – eik. Paskambinau, pasakiau, kad noriu dirbti darželyje. Pakvietė į pokalbį ir jau po poros dienų pasirašiau sutartį.

Esu irklavimo treneris, po darbo vedu kanupolo ir baidarių slalomo treniruotes vaikams. Antrus metus iš eilės vasarą pats organizuoju stovyklas, surenku dvidešimties devynerių-aštuoniolikos metų vaikų grupę, pasamdau šeimininkę, kuri verda valgyti, ir išsivežu visus į mišką, gyvename palapinėse... Seniai pastebėjau, kad man patinka būti su vaikais, o ir aš jiems patinku. Jau darželyje pagalvodavau, kad norėčiau būti auklėtojas, pradėjęs lankyti mokyklą svajojau tapti pradinių klasių mokytoju. Manau, kad polinkis būti su vaikais, juos mokyti atsirado sportuojant, o ir mano tėtis yra irklavimo treneris, gal kažką ir iš jo paveldėjau?

Svajonė dirbti su vaikais neišblėso, tačiau kol neturiu tinkamo išsilavinimo – dabar studijuoju gaisrinę saugą – dirbu ikimokyklinukų mokytojo asistentu."

Kasdienybės universitetai

„Dirbu grupėje su vaikais nuo trejų iki šešerių metų, jie jau ūgtelėję. Sauskelnių keisti nebereikia, mano darbas yra juos ugdyti, mokyti, padėti įgauti svarbių įgūdžių, todėl daug keliaujame. Visai dienai išvažiuojame traukiniu į Kauną, nuo stoties iki Zoologijos sodo einame pėsčiomis, važiavome į Klaipėdą dviem dienoms su nakvyne, kasdien nueidavome po penkiolika kilometrų. Įsivaizduokite, su keturmečiais ir penkiamečiais! Iššūkis ir tėvams, ir vaikams. Tačiau tai duoda akivaizdžių rezultatų. Tėvai vežasi vaikus atostogų į užsienius, o grįžę sako, kad jų nebeatpažįsta: vaikai pėsčiom nueina ilgiausią atstumą ir nebamba, nesiskundžia, kad sunku, pavargo ar tingi.

Kai kalbi su vaiku kaip lygus su lygiu, jis tave girdi. Kartais girdžiu, suaugusieji sako: „Oi, tik neimkite pagalių, nežaiskite su jais, užsigausite." Tačiau vaiką reikia ne saugoti, o mokyti suprasti, kas yra saugu, o kas ne, kaip elgtis, kad būtų saugu.Simantas MAŽEIKIS

Sėdėti darželyje yra patogiau, mažiau atsakomybės. Gali būti, kad kai esi jaunas, nėra tokia našta atsakomybė. Pavyzdžiui, vaikams leidžiu lipti, ropštis tik ten, kur patys pajėgia užlipti, nes, žinau, kad jei aš užkelsiu, tai patys jau nenulips, ir nesaugu, – sako Simantas. – Esu lankęs ir tebelankau įvairius kursus, tačiau svarbiausios žinios, kaip bendrauti su vaiku, kaip kalbėti, kad jis tave girdėtų, įgaunu per patirtį.

Kai kalbi su vaiku kaip lygus su lygiu, jis tave girdi. Kartais girdžiu, suaugusieji sako: „Oi, tik neimkite pagalių, nežaiskite su jais, užsigausite." Tačiau vaiką reikia ne saugoti, o mokyti suprasti, kas yra saugu, o kas ne, kaip elgtis, kad būtų saugu".

Naujas žmogus

„Tai, kad grupėje dirba vyrukas, tėvai džiaugiasi, nes nori, kad ir darželyje vaikai matytų normalų bendravimą, vyro ir moters vaidmenis. Grupėje dirbame dviese – aš ir mano kolegė mergina. Su kolege sutariu puikiai, mudu vienas kitą papildome be barnių, taigi, vaikai gyvena geroje atmosferoje, lyg šeimoje. Dėl to, kad esu vaikinas, niekas į mane kreivai nežiūrėjo. Kai tik pradėjau dirbti, jaučiau, kad esu labiau stebimas ir keliu įtarimų (juokiasi – aut. past.), bet labiau dėl jauno amžiaus ir dėl to, kad esu naujas žmogus."

Tačiau net ir šeimoje, kai moteris turi išeiti ir bent kelioms valandoms palikti vaiką vyrui, kartu su vaiku palieka ir ilgiausią sąrašą, ką kada vyras turi padaryti. Vis dar nepasitikime vyrais, manome, kad jie nesugeba pasirūpinti vaiku taip gerai, kaip moteris, provokuoju Simantą. „Tada man kyla klausimas, kam moteriai toks vyras reikalingas? Tai stereotipas, ir tiek."

Daugiau laisvės

„Kai tik atėjau dirbti, grupės mergaitės į mane žiūrėjo atsargiai, iš tolėliau, vengė bendrauti, nes tiesiog neturėjo patirties, kad auklėtojas gali būti vyras ir su juo taip pat galima žaisti, pribėgti pasiguosti ir net lipti ant galvos tiesiogine žodžio prasme. O berniukai labai džiaugėsi vyriška kompanija, iškart buvo drąsūs. Dabar santykiai jau nusistovėjo, vaikai apsiprato, jei reikia, guostis ir apsikabinti bėga ir pas mane, ir pas kolegę. Čia mes lygūs. Tačiau, be jokios abejonės, skirtumų yra. O kaip kitaip, juk ji – moteris, o aš – vyras, tačiau skirtumus lemia ne tik lyčių, bet ir asmenybių skirtumai.

Štai šiandien ėjome pasivaikščioti paupiu. Pribėga vaikas prie upės, aš ramus, o kolegė, matau, jau nori šaukti, kad sustotų, toliau neitų. Aš ją sustabdau. Matau, kad sekluma, gylio nėra, vandens – mažiau nei iki kelių. Vienu žvilgsniu įvertinau padėtį, pagalvojau, kas būtų, jei įkristų į vandenį, supratau, kad nieko nenutiktų, tik sušlaptų. Tad kodėl neleisti prieiti arčiau? O jūs, moterys, vos pamatote upę, iškart matote ir joje skęstantį vaiką. Bet juk ir lietaus baloje yra vandens!

Arba, būna, bėga vaikas, parpuola, užsigauna, dar neverkia, bet vos tik pradedi guosti, pasipila ašaros. Kai vaikas parpuola, kolegė, būna, kartais jau bėga pakelti, paguosti, o aš ją sustabdau: „Neik, palauk, nes skubiosios pagalbos tikrai nereikia, nesusižeidė. Jei vaikui bus blogai, jis pats ateis ir apie tai praneš, norės paguodos." Kai tik pradėjome laikytis tokios vyriškos logikos, baigėsi visi „vaidinimai", ašaros dėl dėmesio. Suprato, kad taip dėmesio negaus, bet tikrai gaus jo kitaip – gerais darbais. Todėl ir atmosfera grupėje dabar labai draugiška."

Taisyklės neturi lyties

Ar vaikai vyrų klauso labiau nei moterų? „Priklauso nuo to, kaip įvedi taisykles ir kaip jų laikaisi. Visai nesvarbu, esi vyras ar moteris, jei pasakai, kad po trijų įspėjimų laukia padariniai – teks išeiti iš žaidimo ir pasėdėti ramiai, bet po trijų įspėjimų vaiko nepasodini, jis tavęs ir neklausys. O jei pasodini ir jis kurį laiką nuobodžiauja, tada klausys. Taisyklės lyties neturi.

Būna, bėga vaikas, parpuola, užsigauna, dar neverkia, bet vos tik pradedi guosti, pasipila ašaros. Kai vaikas parpuola, kolegė, būna, kartais jau bėga pakelti, paguosti, o aš ją sustabdau: „Neik, palauk, nes skubiosios pagalbos tikrai nereikia, nesusižeidė. Jei vaikui bus blogai, jis pats ateis ir apie tai praneš, norės paguodos".Simantas MAŽEIKIS

Šiuolaikiniai vaikai nėra nei išskirtinai sunkūs, nei nevaldomi. Ir anksčiau, ir dabar vaikams labiausiai reikia dėmesio. Kaip tik jis yra svarbiausias poreikis, o visos išmaniosios technologijos yra penkiais punktais žemiau. Taigi, klausimas, kiek dėmesio auklėtojas nori ir yra pasirengęs duoti. Jei vaikas turi ką veikti, jei tu užsiimi su juo ir vaikui su tavimi smagu, jei grupė nėra „perkrauta", t. y. auklėtojas gali „pamatyti" kiekvieną, tai kiekvienas vaikas ir gauna pakankamai dėmesio. Kai gauna dėmesio, yra valdomas. Jei auklėtojas nenori skirti dėmesio, tingi, į pagalbą „ateina" technologijos ir žaislai. O tada aimanuojame, kad šiuolaikiniai vaikai be jų negali. Tačiau jie negali be mūsų, bet jei savęs neduodame, jie ima tai, ką duodame. Bet svarbiausia jiems yra gauti emocijų. Bent jau į darželį vaikai ateina ne dėl planšetinio kompiuterio ar žaislo, jie ateina pabūti su draugais, nes nori santykių šilumos, bendrauti."

Sunku? Ieškok kito darbo

„Aš nepavargstu būdamas su vaikais, man su jais nesunku." Kai gerbi vaikus, jie gerbia tave, paklaustas, ar vaikai labai neišvargina, savo požiūrį paaiškina Simantas.

Būna sunku apskritai, tačiau taip būna visiems. Na, gerai neišsimiegi – ir jau sunku. Ateini darželį ir matai, kad nesusitvarkai su vaiku, tačiau ne todėl, kad vaikas ar tu pats elgiesi netinkamai, o tik todėl, kad nepailsėjai. Tada sakau, kad einu pailsėti, kolegė perima visą bendravimo su vaikais krūvį, o man užtenka vos penkių minučių, kad atsigaučiau. Pavaikštau, atitrūkstu, grįžtu šviežia galva ir vėl viskas gerai.

Simantui pritairia Darius: „Per atostogas darželyje labai sumažėja vaikų. Aš jų pasiilgstu, man jų labai trūksta, norisi, kad tik kuo greičiau visi grįžtų. Nežinia, koks yra nuolat pavargusio mokytojo darbo stažas, bet mes esame jauni, ambicingi ir aš asmeniškai imu atostogas, kad suorganizuočiau vaikams atostogų stovyklą! Neturiu poreikio ilsėtis nuo vaikų, nes pailsiu būdamas su jais. Kartais norisi ištrūkti į miškus, bet ne nuo vaikų pabėgti, o nuo rutinos.

Manau, kad taip ir išsiaiškinti, gali dirbti su jais ar ne. Jei mėnesį padirbęs supranti, kad tau reikia poilsio nuo vaikų triukšmo, gal geriau eik kito darbo ieškoti".

Psichologija

„Būna, stoviu parduotuvėje eilėje prie kasų ir matau bei girdžiu, kad tėvai su vaiku elgiasi netinkamai. Vaikui isterija, o tėvai jį tampo, rėkia, ramindami tildo. Aš stoviu, klausau ir, atrodo, tuoj tuoj pasakysiu, patarsiu, bet susilaikau, nes nežinau, kaip tėvai sureaguos, o gal įsižeis ir tada vaikui bus dar blogiau... Eilė ilga, vaikas rėkia, taip ir norisi pasilenkti prie jo ir pasikalbėti.... Kone kas antrą dieną taip nutinka", – pasakoja Darius ir patvirtina, kad tikras pedagogas „nepasibaigia", kai uždaro darželio ar mokyklos duris.

„Vis dar dažnai nutinka ir tai mane stebina, kad ne tik aš pastebiu vaikus, bet ir jie pastebi mane. Prasilenki kur nors, o vaikas net stabteli ir žiūri į tave tokiomis didelėmis akimis. Būna, kad net tėvai atsisuka ir žiūri į mane tai, tarsi klaustų: „Kodėl mano vaikas į tave taip žiūri?" Dar nesupratau, kodėl taip yra", – stebisi Simantas, o Darius juokiasi, nes ir jam nutinka lygiai taip pat.

„Nors yra žmonių, kurie pašaipiai žiūri į vyrus auklėtojus, tačiau pastebėjau, kad merginoms tai labai patinka, jos sako: „Oho!" Darbas su vaikais yra psichologinis, todėl tikrai ne kiekvienam, nėra lengva išmokti jį dirbti. Štai vyrišką darbą, pavyzdžiui, malkas kapoti, moteris lengvai išmoks. Svarbu tinkamai laikyti kirvį ir turėti jėgos. Bet suprasti vaiką, ypač kai pats jų dar neturi, daug sunkiau. Ir, tiesą pasakius, jei tau neduota jį dirbti, neturi pašaukimo, tai nesvarbu, esi vyras ar moteris, lengva nebus.

Bet jei jau moki suprasti vaiką, bus lengviau suprasti ir suaugusį žmogų. Pamatai, nuskaitai ir... viskas aišku."

Ką ką sakė

Simantas: „Kad norėsiu būti mokytojas, tėvai sužinojo, kai dar mokiausi mokykloje, vienuoliktoje klasėje. Tėtis buvo kategoriškas: „Ne", o mama abejojo: „Gal ir gerai?.." Tėčiui nepatiko tai, kad toks darbas negarantuoja gerų pajamų, o tai juk svarbu vyrui. Vis sakydavo: „Tai tavo laikinas darbas." Bet noriu pasidžiaugti, kad šį savaitgalį giminės susirinkime tėtis pagaliau pritarė mano pasirinkimui ir sutiko, kad turiu eiti pasirinktu keliu. Pasakė jautrią kalbą apie mano močiutę, kuri visą gyvenimą dirbo mokytoja. Ją vaikai be galo mylėjo". Į ateitį žiūriu pozityviai, tikiuosi, kad kažkas pasikeis ir dirbant auklėtoju, mokytoju bus galima gyventi gan gerai.

Stebiu, kaip žmonės reaguoja, kai pasakau, koks mano darbas. Vieni nusijuokia, o tie, kurie mane pažįsta, supranta ir palaiko: „Tai tavo sritis.""

Darius: „Tėvai į mano sprendimą reagavo ramiai, nes žino, kad kaip tik toks darbas man ir tinka, ir patinka. Prieš tai esu bandęs dirbti kitus, bet nepatiko. Vieni draugai klausė, ar žinau, ką darau, kokie mokytojų atlyginimai, o kiti palaikė sakė: „Eik, nes tai tavo kelias." Kad norėsiu dirbti su vaikais dirbti su vaikais, supratau būdamas septyniolikos".

Balandžio mėn. TAVO VAIKO žurnale skaitykite:

Živilė Vaškytė-Lubienė: „Saldu auginti ir mergaitę, ir berniuką“
Vitaminas D: naujausios rekomendacijos
Velykos Tailande: išsiilgę tradicijų
Užduotis: pradėti eiti
Kaip miega mamos
Psichologė: „Tėtis - ne mamos pavaduotojas“
Aplankyk močiutę, arba giminystės jausmas teikia saugumo
Auklėjimo stilius: nebijok keistis!
Vaikų mada: „Čir vir vir pavasaris“

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis