Nenoriu žindyti. Ir taškas!

Ne visos moterys nori žindyti savo vaikus. Nuo ko tai priklauso, kalbamės su klinikine psichologe psichoterapeute Marija Vaštake.

Esu sveikos, gražios, guvios dvimetės mama. Šiuo metu laukiuosi antro vaikelio. Nekantrauju, kada jį galėsiu paimti ant rankų, priglausti, tačiau tuo pačiu metu vieno dalyko visiškai nelaukiu. Žindymo. Tapus mama šis absoliučios vaiko ir mamos priklausomybės vienas nuo kito etapas man atrodo pats juodžiausias. Negaliu skųstis, kad vaikas krūties neėmė, kad nugraužė spenelius, neturėjau pieno ar kad vargino krūtų uždegimai. Ne, šių bėdų maitindama krūtimi neišgyvenau. Tačiau žindyti man buvo nemalonu, nenorėjau, ir tiek. Kodėl?" Viktorija, Klaipėda


Perskaičiusi šias Viktorijos į redakcijos el. paštą atsiųstas mintis susimąsčiau. Šiandien žindymas analizuojamas pačiomis įvairiausiomis plotmėmis ir aspektais. Dar besilaukiančios moterys apipilamos patarimais, kaip ruoštis, kad šis procesas būtų sėkmingas, vėliau po kaulelį narstomos krūtų uždegimų priežastys, plokščių ar nugraužtų spenelių problemos, pateikiama gausybė informacijos, kaip įveikti visas šias ir kitas ištikusias bėdas. Tik tegu moteris žindo ir nuo to jaučia palaimą. O kas jei palaimos kai kurios mamos vis tiek nejaučia?.. Pabandžiau panaršyti virtualių mamyčių svetainėse. Buvau pašiurpinta, kokios piktos, pagiežingos ir kandžios mes, moterys, viena kitai esame. Ir vien dėl to, kad kažkuri žindo kelerius metus, o kita – „neištempia" nė mėnesio ar visai nenori žindyti. Neteisinu Viktorijos, tačiau, tiesą pasakius, ir man pačiai žindyti savo vaiką nebuvo itin džiugus procesas. Išvarginta vieno po kito užpuolusių uždegimų, nuolatinio mažylės „kabėjimo" ant krūties, galiausiai pasirinkau kitokį maitinimo būdą – pieną nutraukdavau dirbtinai ir taip daugiau nei pusę metų maitinau savo vaiką. Ar dėl to tapau prastesnė mama?.. Vargu. Ką apie tai mano psichologė Marija Vaštakė?


Kodėl kai kurios mamos nenori, nejaučia jokio malonumo žindydamos?


Pirmoji ir viena svarbesnių priežasčių savo šaknimis siekia mūsų pačių kūdikystę. Ne paslaptis, kad visa informacija, kurią kadaise patyrėme savo jutiminiais receptoriais – lytėjimo, regos, klausos, skonio, uoslės yra „įrašyta" kažkur giliai pasąmonėje ir tūno... iki reikiamo akimirkos. Prie tokių giliai užslėptų duomenų priskiriama informacija ir apie mūsų pačių gimimą. Gimimas – tai trauminis patyrimas, tad mūsų psichika mus nuo jo „saugo". Kai moteris pati gimdo, neretai ta informacija, gulėjusi pasąmonėje, „išplaukia" į paviršių, tačiau ne kažkokiais faktais ar prisiminimais, o pojūčiais. O šie dažnai būna susiję kaip tik su žindymu. Žindyvė tarsi prisimena tai, ką jautė, kai pati buvo žindoma. Jei jos mama nenorėjo žindyti, jei jautė nemalonias emocijas žindydama, tikėtina, kad ir duktė, maitindama krūtimi savo kūdikį, jausis panašiai, atkartos mamos patirtį.


Negaliu teigti, kad tai absoliuti taisyklė, tačiau iš savo psichoterapinės praktikos galiu pasakyti: kartu su jaunomis mamomis ieškant priežasčių, kodėl šios nenori žindyti, labai dažnai prisiminimais „nukeliaujame" kaip tik į moterų kūdikystę ir jos dalijasi netyčia atsinaujinusiais prisiminimais apie save, apie savo mamas, kurioms žindymo procesas nebuvo malonus. Nenoro žindyti ar nemalonaus jausmo žindant moterys iki gimdymo neretai net nesuvokia, jis atsiranda dažniausiai po gimdymo, jau laikant ant rankų savo kūdikį.


Nenoras žindyti gali būti susijęs ir su baime. O ši neretai taip pat būna paveldėta iš mamos. Jei moteris, maitindama kūdikį krūtimi, jautė itin didelį nepatogumą, išgyveno nemalonias emocijas, stresą, tačiau vis tiek žindė dėl aplinkinių spaudimo ar tiesiog suvokimo, kad maitinimas krūtimi būtinas kūdikio gerovei, vaikas visa tai perėmė ir informacija liko jo pasąmonėje. Užaugusioms tokioms mergaitėms atrodo, kad žindyti – tai nemalonu, skauda ir pan. Sąmoningai moteris tarsi ir nori maitinti kūdikį krūtimi, suvokia žindymo svarbą, bet pasąmonės lygmeniu to nenori, bijo, vengia.


Rezultatas? Vidinis konfliktas tarp „nenoriu" ir „reikia", neretai tampantis net depresijos priežastimi.-Pasitaiko, kad moteris nenori žindyti dėl to, jog mama ar vyresnioji sesuo, draugė pasakojo itin nesėkmingas istorijas, susijusias su žindymu: apie skausmus, uždegimus, spenelių įtrūkimus ir t. t. Moteris, kuri bijo skausmo, neretai prisiklausiusi tokių istorijų, taip pat vengia žindyti.


Būna, kad ir vyro nepalaikymas, nepritarimas taip pat skatina moterį nežindyti kūdikio. Taip nutinka dėl pasąmoninės baimės tapti nepatraukliai savo partneriui: krūtys praras formą, teks dėvėti neseksualius apatinius ir pan. Šie dalykai itin svarbūs, tad rekomenduojama su vyru juos aptarti dar iki kūdikio gimimo.


Nenoras maitinti savo kūdikį krūtimi būna susijęs ir su užimamu vaidmeniu poroje. Kartais moteris jaučiasi taip, lyg būtų savo vyro „vaikas", nes tik toks jos elgesys palaikyti stabilius ir darnius santykius. Tuo tarpu žindymas – tai vaidmenų pasikeitimas: iš „vaiko" į „mamos". Tapti mama tokia moteris tarsi ir nenori, nes tada kyla grėsmė jos ir vyro santykiams.


Svarbu ir moters seksualiniai įpročiai, ypač jei ji mėgsta, kad vyras glamonėtų krūtis, spenelius. Žindydama tokia moteris gali seksualiai susijaudinti, o tai sukelia kaltės jausmą. Norėdama šio išvengti, dažna liaujasi žindžiusi.


Nenoras žindyti gali būti susijęs ir su finansiniu aspektu. Moteris, kuri nesijaučia finansiškai stabili, vengia žindyti kūdikį dėl to, kad galėtų greičiau grįžti į darbą ir pan.


Tai ar reikia paminus savo norus vis tiek žindyti?


Žindymas yra ne vien maitinimas, tai ir kūdikio ir mamos bendravimas, jų tarpusavio ryšio užmezgimas. Moksliškai įrodyta, kad ką tik gimęs kūdikis kenčia nuo nerimo, kurį patiria ateidamas į šį pasaulį. Kai mažasis žmogus žinda, mažėja jo nerimas, būdamas arti mamos, jaučiasi saugiau. Todėl ypač svarbus pirmas vaiko priglaudimas prie krūties – tai pati vaiko ir mamos santykių formavimosi pradžia, vėliau lemianti santykius ir su kitais žmonėmis.Stebint žindančius vaikus, galima pamatyti, kad jie nuo pat pirmų dienų ne tik sotinasi, bet ir žaidžia, tiria mamos veidą, jos mimikas, emocijas, atsako į šias. Visus savo jausminius potyrius (meilę, džiaugsmą, pyktį ir pan.) kūdikis pirmiausia susieja su krūtimi.


Savaime suprantama, jei žindyvė labai nervinasi, jei vaikas nuolat mato neramų, liūdną ar piktą jos žvilgsnį, jei jaučia, kad mamai toks judviejų bendravimas neteikia džiaugsmo, tos emocijos persiduoda jam. Ilgainiui gali net pats atsisakyti imti krūtį, darytis neramus, irzlus, apatiškas, piktas ir pan. Kaip elgtis esant tokiai situacijai? Pirmiausia mama turi pati sau atsakyti, kodėl jai nemalonu žindyti. Tik išsiaiškinus priežastį įmanoma rasti sprendimą. Jei krūtį vis dėlto pakeičia buteliukas, maitinimas turėtų kaip įmanoma priminti natūralų. Ir čia svarbiausia ne buteliuko ar čiulptuko forma ar kitos savybės, o glaudus mamos ir kūdikio tarpusavio ryšys. Maitinančios mamos žvilgsnis turėtų būti ramus, švelnus, visas dėmesys sutelktas į kūdikį, kad šis jaustųsi saugus.


Žinoma, kai kurie kūdikiai iš pradžių labai protestuoja, jaučia pyktį, kai jiems pasiūlomas buteliukas. Jiems tai asocijuojasi su krūties (pasaulio centro!) praradimu ir dėl to kalta yra... mama. Vaikas susiduria su „bloga" mama. Protestas nebūtinai bus ilgas, tačiau jis mažylio pasąmonėje pasėja nepasitikėjimą pačiu artimiausiu žmogumi – mama, nesaugumo jausmą. Psichoanalitinėje literatūroje rašoma, kad neretai vaikai, išgyvenę tokius jausmus kūdikystėje, vėliau sunkiau įsisavina naujas žinias, dažniau jaučiasi nesaugūs, nepasitikintys savimi, yra jautresni. Tačiau tai jokiu būdu nėra absoliuti taisyklė, tinkanti visiems. Kai kurie kūdikiai buteliuką priima labai lengvai ir netekę krūties nejaučia jokios įtampos.


Vadinasi, jei maitini krūtimi, kūdikį myli labiau, šis užaugs laimingesnis ir sveikesnis? Tačiau daugybė moterų, kurios dėl objektyvių priežasčių neturi pieno ir negali žindyti, taip pat užaugina sveikus ir viskuo patenkintus mažylius.


Jokiu būdu. Maitinimas krūtimi yra vertingas tiek fiziologiškai, tiek psichologiškai, tuo niekas neabejoja. Tačiau jis vertingas tik tada, jei mama iš tiesų nori maitinti vaiką krūtimi arba jei išsiaiškina savo nenoro žindyti priežastis ir jas išsprendžia. Antraip žindymas gali tapti netgi žalingas. Jei mamai žindymas itin nemalonus, visą šią informaciją ji perduoda ir kūdikiui. Mamos, kurios bijo būti pasmerktos visuomenės ir nors blogai jaučiasi, vis tiek nesiliauja žindyti, turėtų atsakyti sau į klausimą, kas joms svarbiau: kitų nuomonė ar savo ir savo vaiko gerovė.


Iš kur nerimas žindant? Dar viena teorija.


Yra toks D-Mer (matininimo krūtimi disforija – angl. Dysphoric Milk Ejection reflex) sindromas, apie kurį Lietuvoje kažkodėl labai mažai kalbama. Tai tokia savijauta, kai žindydama moteris jaučia nerimą, liūdesį, baimę, irzlumą, tuštumos jausmą, mat tuomet, kai išsiskiria pienas ir kelias minutes po to, užplūsta neigiamų emocijų banga. Kartais šis sindromas būna tik iš pradžių, kartais tęsiasi visą maitinimo krūtinimi laikotarpį. Šis sindromas buvo atrastas visai neseniai, tad šiuo metu dar yra tyrinėjamas. Manoma, kad jis susijęs su hormonine pusiausvyra organizme – sumažėjusiu dopamino ir padidėjusiu prolaktino kiekiu. Kai dopamino staigiai sumažėja, galvos smegenyse esantys dopamino receptoriai, atsakingi už teigiamas emocijas, ištuštėja. Tai ir sukelia neigiamų emocijų bangą. Moterys, kurios jaučia šį sindromą, natūraliai nori kuo greičiau baigti maitinti krūtimi, tačiau neretai dėl to išgyvena kaltės jausmą. Padėti tokioms mamoms galima tik supratimu.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis