Nervų karas atėjus paimti vaiko iš darželio: ką daryti?

Dažniausiai sulaukiame klausimų apie vaiko pratinimą prie darželio – kaip tą padaryti kuo švelniau ir neskausmingiau. Tačiau sulaukiame ir priešingų klausimų: ką daryti su vaiku, kuris iš darželio nenori eiti namo?

Birutė klausia:


„Auginu 2 metų sūnų, jis labai judrus, aktyvus, su didžiausiu džiaugsmu eina į darželį, tačiau nuėjus vakare jo pasiimti, prasideda „ožiai“ - jis bėga slėptis arba nesirengia, arba nubėga į tolimiausią grupės kampą ir stovi. Žodžiu, atsisako eiti rengtis ir važiuoti namo. Koks būtų patarimas - kaip jį taikiu būdu ir per trumpiausią laiką išsivesti iš darželio?“


Atsako Gediminas Tumėnas, psichologijos studentas, Individualiosios psichologijos konsultantų programos dalyvis (www.ipi.lt).


Dveji metai – tai laikotarpis, kai vaikas pradeda siekti nepriklausomybės, bando pajausti savo ribas. Kartais šis etapas su humoru vadinamas „ne“ laikotarpiu, kai vaikas į bet kokį tėvų kreipimąsi atsako vienu žodžiu – „ne“.

Tokiu būdu vaikas tyrinėja pasaulį, tikrina ribas tarp to, kas yra jo, kas yra Jūsų, o kas priklauso aplinkai, taip įgaudamas patirtį, jog gali pats pasirinkti savo veiksmus ir nuspręsti kas vyksta su juo (ar bent jau iš dalies užtęsti tėvų sprendimą).


Taip pat tai yra tas amžius, kada vaikas patiria turtingesnes emocijas nei kūdikystėje ir mokosi jas priimti, suprasti, suvaldyti jų išraišką bei kylančius impulsus, kurie dvimečiui kartais gali būti pernelyg stiprūs ir dėl to neretai atsiranda tai, ką mes vadiname „ožiavimusi“, nuotaikų kaita, net pykčio priepuoliai.


Tėvams šis laikotarpis dažnai tampa didesniu ar mažesniu iššūkiu, su kuriuo šiandien susiduriate ir Jūs. Gera žinia yra ta, jog dvejų metų amžiaus laikotarpyje vaikas jau turi daugiau sąmoningumo nei kūdikis ir jo galimybės valdyti kylančius impulsus yra didesnės. Atidumas vaiko poreikiams ir matymas to, kas su juo tuo metu vyksta, bendradarbiavimas kartu su juo, draugiškas (o ne griežtas, autoritariškas) taisyklių susitarimas ir nuoseklus jų laikymasis yra tai, kas gali padėti.


Jūsų situacijoje svarbu atkreipti dėmesį į detales: kaip Jūs jaučiatės, kai reikia vaiką pasiimti iš darželio? Kaip elgiatės, kai jis pabėga nuo Jūsų? Kaip Jums kartu sekasi atvykti į darželį – kaip tuomet elgiasi sūnus? Koks yra vaiko poreikis, lemiantis užsispyrimą neiti iš darželio – ar taip jūs įsiveliate į kovą, kurioje vaikas sulaukia jūsų susirūpinimo, dėmesio, tikrinasi, ar tikrai jis jums rūpi? Koks jo elgesio tikslas? Kas yra darželyje, ko vaikas siekia ar, galbūt, namuose, ko jis vengia?


Jūsų jausmai ir įsiklausymas į vaiką yra šaltinis, galintis duoti atsakymus į šiuos ir į Jūsų pačios klausimus. Svarbu, jog Jūsų sūnus jaustųsi saugiai ir pasitikėtų savimi, pajustų pasiekimus – pasidžiaukite ir apdovanokite savo vaiką už priimtinus veiksmus šioje darželio situacijoje, net ir pačius mažiausius. Taip vaikas pajus, jog tai gali padaryti pats.

Bausmės yra trumpalaikis ir neefektyvus būdas paskatinti vaiką elgtis priimtinai, ilgalaikėje perspektyvoje jos nestiprins nei vaiko autonomijos, nei judviejų bendrystės.


Taip pat svarbu yra įvardinti vaiko jausmus (bei atpažinti savuosius), priimti jo poreikius, tačiau ne bet kokį elgesį. Su Jūsų pagalba sūnus gali pajusti, kad jo jausmai ir poreikiai yra priimami, tačiau ne bet kokia jų raiška yra toleruotina.

Veikia ne bausmės, o bendradarbiaujančioje atmosferoje priimti susitarimai bei nuoseklus jų laikymasis. Taip vaikas galės mokytis atpažinti savo paties jausmus, įgyti daugiau kompetencijų su jais tvarkytis, suprasti kito žmogaus jausmus bei sėkmingiau sutarti su kitais žmonėmis ateityje. Jūsų nuoširdus rūpinimasis vaiku, kuris lemia Jūsų ieškojimą išeičių (ir rašymą čia), yra Jūsų stiprybė, galinti padėti atrasti tinkamus kelius.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis