Jaunos mamos išpažintis: gimus vaikui mane ištiko šokas

Auginu metinuką. Tikriausiai tai pasako daug. Kad esu neišsimiegojusi, užtinusiais paakiais, kad niekam neturiu laiko, o mano pokalbių temos – tik apie kakučius ir košytes.

Iš vienos mamos dienoraščio...


Tikriausiai laukiate frazės „Na ką jūs, mano gyvenimas kitoks, kvepiantis vaivorykštėm!" Turiu jus nuvilti – mano gyvenimas tikrai kvepia ne... vaivorykštėm. Bet tai kas sakė, kad jis turi būt būtent toks – kvepiantis ir be rūpesčių?


Mane ištiko bardakas


Kad būtų aiškiau, apie ką aš čia, pradėsiu, kaip sakoma, nuo Adomo ir Ievos, nuo pat pradžių pradžios. Kai dar buvau jauna mergiotė, įsivaizdavau, kaip gyvensiu – darni šeima, padedantis vyras, koks šuo ar katė, o dar geriau – abu, dideli ir visada tvarkingi (negalėjau pakęsti netvarkos!) namai, jaukios popietės su draugėmis, o vakarai – su šeima... Na, ir taip toliau. Užbėgdama įvykiams už akių pasakysiu, kad iš mano ilgo plano išsipildė du punktai – vaikas ir katė. Viskas.


O visa kita buvo kardinaliai, labai kardinaliai ne taip, kaip planavau ir įsivaizdavau. Dėl to, gimus lauktam ir išsvajotam vaikui mane ištiko šokas. Man nebuvo depresijos ar kažko panašaus, man buvo šokas. Nė kiek neperdedu. Kai grįžau su mažuoju namo, pirmiausia mane ištiko bardakas – namuose ir galvoje. Skaičiau, kad kūdikiai per parą miega apie 15 valandų, tai juk perpus (įsivaizduojate, perpus!) daugiau, nei man reikia, tai kodėl aš jaučiausi išsunkta kaip citrina ir galėjau užmigti net prisėdusi ant klozeto? Apie namų tvarkymą galima užmiršti. Taip, aš apsitvarkydavau, juk negyvensi šiukšlyne, indus išplaudavau, net dulkes ir grindis išvalydavau, bet tai jau nebuvo ta tvarka, kurią taip mėgau. Vienoj krūvoj – „dar geri" šliaužtinukai, kitoj – „reiks skalbti", trečioj – „pusiau švarūs", ketvirtoj – „reikia lyginti", penktoj... ką aš žinau, kas ten toj penktoj. Turbūt „tai, kas liko ir reikia perrinkti". Prie mano ir vaiko lovų – tikras gėrio arsenalas: palutės, vystykliukai, paklotėliai, kremukas, bidonas vandens (nes troškino kaip vaikštant po Sacharą), pampersai, servetėlės ir dar daug visokio lobio. Iš pradžių gražiai dėliojau, bet paskui supratau, kad iš pampersų vargiai sukursiu estetikos šedevrą, ir mečiau tą užsiėmimą. Bile būtų patogu ir po ranka. Tai čia trumpai apie aplinką. O visa kita... mano pomėgiai, dienotvarkė, nuolat švarūs drabužiai ir panašūs dalykai – iki pasimatymo!


Kas namuose bosas?


Aha, dienotvarkė. Aš jau nekalbu apie dienotvarkę, į kurią įtraukti tokie punktai kaip „paskaityti knygą" ar „pagulėti vonioje". Mažasis sugebėdavo sujaukti ir savo paties nustatytą dienotvarkę (kaip toks mažas turėdavo tokių sugebėjimų?). Pavyzdžiui, naktį jis norėdavo ką nors paveikti – pakaboti ant mamos, parėkti, pabūdrauti ar tiesiog imti ir nemiegoti. O dieną jam užeidavo noras snausti. Arba rėkti. Ir ką tu jam? Ogi nieko. Jis čia bosas.


Žodžiu, mano įsivaizdavimai apie buvimą mama sprogo kaip oro burbulas. Bet tai niekšės mano draugės, jau turinčios vaikų. Ką, ar jos negalėjo pasakyti: „Klausyk, drauge, sėsk, papasakosim, kas tavęs laukia." O ką jos? Pritarė mano svaiguliams ir suokė plačiomis šypsenomis: „O taip, brangute, vaikai – tai nuostabu, tu būsi labai laiminga." Kad nuostabu, tai nesiginčiju, kad laiminga – irgi, bet reikia tai jaunai „žaliai" mamai nekabinti makaronų ir atverti akis, kad bus laaaabai nelengva. Ir, aišku, būtinai būtinai pridurti, kad tai laikina, kad praeis, kad nemigo naktys, milijonai klausimų, nerimas ar nugraužti iki kraujo papai – tai laikina. Ir kad tarp viso to galima atrasti perlų – gražių tyrų dalykų. Dabar kalbu nesimaivydama ir be sau būdingos ironijos – išties motinystė yra gražu, miela ir gera, tik mūsų nemoko jos tinkamai priimti, o ne kiekviena jauna „žalia" mama tai sugeba pati...


Mūsų megakelionė


Prisimenu savo vieną kelionę su mažuoju pas gydytoją apžiūrai. Jam tada buvo, jei gerai atsimenu, apie porą mėnesių. Vizitas – apie pietus. Stresas – nuo pat ryto. Jei tuo metu norės valgyt? Jei miegos? Kaip nuvažiuosim, jei visą kelią verks? Dabar tai prisiminus kelia atlaidžią šypseną, bet anuomet juokinga anaiptol nebuvo. Na gerai, susiruošiau, liko suruošt mažąjį (važiavau, beje, viena pati, nes vyras, kaip visad, maudėsi darbų ir reikalų jūroje). Kaip rengt? Buvo pavasaris – nei šilta, nei šalta, nesuprasi. Lauke lyg vėsoka, mašinoje šilta. Ką rengt?? Smėlinukas, šliaužtinukas, dar kojinės, megztuką vilkt? Nevilkt? Gerai, velku. Ne, visgi megztuko nereikia. Nuvelku. Kombis, taip, tik kombis. Kuris iš tų penkiolikos? Gerai, toks pusiau šiltas. Tiks. Mažas jau pyksta, nes baisiai nemėgsta rengtis. Įkišu į kombį, valio, tuojau važiuosim. Jis nurimsta, veido išraiška tampa palaiminga. Žiūriu ir akimirką apsidžiaugusi pagalvoju – kaip puiku, mažyliui patinka, jis gerai jaučiasi! Och... bet aš jaučiuosi nelabai gerai... Negana to, kad esu išpilta devynių prakaitų, nes man tiesiog labai karšta, dar tas... kvapas. Taip, tai jis. Su niekuo nesumaišysi. JIS. Pampersų vagis. Eikš mažyli, lendam lauk iš kombio. Mes greit greit. Dėkoju tiems, kurie išrado vaikiškus drabužėlius su spaustukais ties užpakaliu – op, atsegi, sutvarkai, ir nereikia viso nurengti.


Dievaži, tas žmogus turėjo vaikų. Aš jį norėčiau apkabinti. Vaikas piktas, aš šlapia. Susitvarkom, einam į mašiną. Vaikas prisegtas kėdutėj, aš atsisėdu prie vairo. O ne. Ne ne ne. Prisimenu, kad namie ant komodos palikau piniginę – tiesiog ryte ieškojau smulkių, išėmiau ir padėjau ją ten, o ne atgal į rankinuką. Eit pasiimt, neit? Ten mano vairuotojo pažymėjimas. Gal nesustabdys policija, čia netoli. O jei sustabdys? Ai, pasakysiu, va, su vaiku, negi baus. O jei prireiks kam nors pinigų? Ne, reikia eit pasiimt. O ką daryt su mažuoju? Jei greit greit nubėgčiau pasiimti jį užrakinus mašinoj? Oi ne, kokia aš mama, kaip aš taip galiu... (Prieš akis iškyla vaikų pagrobimo iš mašinos scenarijus, kaip iš kokio filmo. Nereikia aplodismentų, mano vaizduotė labai laki.) Gerai, aš jį atsargiai paimsiu ir mes greit greit. Grįžtant atgal sutinkam kaimynę, tokią vyresnio amžiaus moteriškę. „Kaip laikotės, kaip vaikelis?" – „Viskas kuo puikiausiai!", – išspaudžiu plačią šypseną ir jaučiu, kaip prakaito srovelė nubėga nugara; prašau prašau, daugiau nieko neklausk. „Jei ko reikės, užeik, aš vis tiek viena gyvenu, turiu daug laisvo laiko", – šypsosi močiutė. „Taip taip, žinoma, ačiū!" – aš su mažu jau skrendu į mašiną.


Valio, važiuojam. Vaikas piktas, aš irgi – man karšta ir mes vėluojam. Pagaliau kabinete. Nurenkite, aprenkite... Mažasis siunta. „Oi, koks piktutis, ir ko jis čia taip, turbūt pilvuką skauda", – išgirstu seselę. „Kažin, ar pati labai laiminga būtum, jei tave kas šimtą kartų perrenginėtų, kažkur vežtų ir maigytų pilvą, sukinėtų kojas. Aš pažiūrėčiau, kokia nepiktutė būtum!" – pagalvoju.


Dabar geriausi mūsų vakarai..."


Kaip iš tos Mikutavičiaus dainos. Taip, jie – tie jaukūs šeimyniniai vakarai.


Eilinis vakaras, laukiu, kol grįš vyras. Kada tai įvyks tiksliai, nežino niekas, jis – vyras paslaptis. Na, darbai ir visa kita. Maitinu mažių – skambutis į duris. „Žaltyssss, vėl raktus pamiršo!" Per dvi sekundes galvoj praplaukia vaizdai, ką aš jam už tai padarysiu. Vaiką paguldau į lovelę, pati žaibiškai bėgu prie durų maskatuodama nuoga krūtine – greit įleisiu tą užuomaršą ir maitinsiu toliau. Atlapoju duris pasiruošus vietoj „labas, brangusis, vakarienė ant stalo" pasakyt porą riebesnių žodelių, kaip jis nevertina mano buvimo mama, kaip jis visada viską pamiršta ir apskritai kad jis kaltas dėl visos žmonijos nelaimių, tik... o dievai. Anapus durų stovi vyriškis. Ne mano. Nežinau, kieno. Ir aš. Nuogais papais. „Gal...jūs... norėjau paklaust... galėtumėt paskolint raktą... nuo rūsio?" Užtrenkiu duris. „Užmušiu, aš jį užmušiu." Vyrą, aišku. Nuosavą. Jis dėl visko kaltas. Štai tokie tie šeimyniniai jaukūs vakarai... Jie dabar geriausi, kas nuneigs...


------------


Po metų.


Praėjus beveik metams nedaug kas tepasikeitė. Mažas tebelikęs bosu. Vyrą pasiglemžė reikalų jau ne jūra, o visas vandenynas. Pomėgiams laiko randu tik naktimis. Man vis dar klaikiai trūksta miego. Dar labai daug kalbu apie sauskelnes ir košeles. Namuose tvarkos nėra dar labiau. Bet vienas dalykas visgi pasikeitė – mano nuotaika. Ne, aš negėriau jokių vaistų, nepradėjau rūkyti ar gerti, netgi nelankiau jogos ar kvėpavimo pratimų pamokų. Aš liepiau sau būti laiminga ir rami. Na, gal ne visai taip. Aš tiesiog to labai labai norėjau. Ir patikėjau, kad galiu. O kai ko nors labai labai nori, tai ir įvyksta, ar ne? Pradėjau mokytis iš... vaiko. Štai kokių pamokų jis man davė:

Pirmiausia reikia žiūrėti savo poreikių. Egoistai irgi būna labai mylimi.


Jei aplink – vien tik š...., tai dar nereiškia, kad atėjo pasaulio pabaiga.


Iš kiekvienos situacijos, net ir labai nemalonios, galima skaniai pasikvatoti.


Mano norai – įstatymas. Kodėl turėčiau juos ignoruoti?


Pasirodo, ir paprastais dalykais galima džiaugtis iš širdies. Iki šiol aš niekad nebuvau stebėjus skruzdės kokį pusvalandį! O jos įdomios, rimtai!


****


Beje, rašau dienoraštį. Ištikus bardakui buvau užmetusi, dabar vėl atgaivinau tą pomėgį. Jei labai neturiu jėgų, parašau tik kelias frazes – ir to užtenka. O į atskirus puslapius rašau savo pastebėjimus ir įžvalgas. Na, žinote, būna žymių žmonių sentencijų knygos, tai, sakau, gal link pensijos ir aš tokią išleisiu.


Pasidalinsiu keliomis (kopijuoti ir platinti leidžiama):


Svajonių ir lūkesčių neišsipildymas nebūtinai reiškia liūdesį. (Mes prisikuriam milijonus taisyklių, susidėliojame savo gyvenimo planą ir, jei kas nors vyksta ne pagal jį, nusimename, pykstame. Aš – ne išimtis. Rašiau, kokį savo gyvenimą įsivaizdavau. O jis visai visai ne toks. Bet ar blogesnis? Ne! Mes tik galvojame, kad žinome, kas mums geriausia, o iš tiesų pats gyvenimas sudėlioja taip, kaip mums geriausia. Netikit? Gerai, pasvarstykim drauge. Prisiminkit situacijas, kurioms įvykus galvojot, kad viskas, dabar tai jau viskas labai blogai. Ir kaip toliau tekėjo gyvenimas – tikrai į blogą pusę? Ar tikrai? Pavyzdžiui, netekot darbo. O dieve, tragedija, kaip reiks išgyvent, iš ko paskolą mokėt ir t. t. Ir ką, neradot kito, gal dar geresnio? O jei ir neradot, ar nuskurdot? Tikriausiai ne, jei skaitot šitą tekstą, nes, panašu, kompiuterio ar telefono dar neteko parduoti iš skurdo... Taigi ar tikrai kiekviena situacija, kuri mums atrodo (tik atrodo) bloga, iš tiesų tokia ir yra?)


Kursuose nėščiosioms turi mokyti požiūrio į mamystę. (Vienareikšmiškai. Mažiau kalbų apie gimdymo techniką (jų irgi reikia), bet daugiau apie tai, kaip viskas keičiasi tapus mama, ką su tuo daryti, kaip reaguoti, kaip nepasiduoti panikai ir t. t. Kaip išmokti sveikai reaguoti į situacijas, nepulti panikuoti, kaip atsikratyti jausmo, kad reikia viską suspėti, kaip galiausiai mokėti neignoruoti savo poreikių ir norų. Ir dar labai reikia kurso atskirai tėčiams, be žmonų. Taip atvirai ir vyriškai jiems viską išdėstyti...)


Prašyti pagalbos – būtina. (Net jei atrodo, kad jos nereikia. Juk mes taip išmokytos – turi spėti, turi padaryti. Spėji? Tai puiku, kam tau ta pagalba. O kad vos kojas pavelki ir nieko nebenori, tai normalu? Mes, aišku, spėsim viską, jei reikės, bet kokia kaina? Kodėl mes bijom pasakyt, kad sunku, o išgirdę klausimą „kaip sekasi?" išsišiepiam ir tvirtinam, kad puikiai, nors prieš sekundę atrodė, kad jau viskas, jau riba. Bijom, kad kažkas apie mus pagalvos negerai? Kad silpnos, kad negalim? Na ir kas, jūs man pasakykit? Jums nuo tos nuomonės skaudės? Protingas žmogus, tiesą sakant, taip net nepagalvos, o su neprotingais kam turėt reikalų? Žinot, ką aš dariau, kai mažam suėjo apie pusę metų? Nuėjau pas tą savo kaimynę, kurią anąkart buvau sutikusi, ir paprašiau kelias valandas pabūti su vaiku. O pati, spėkit, ką dariau tuo metu. Grįžau namo. Ne, neturėjau reikalų, ne, nesitvarkiau namų. Įlindau į vonią, tada atsiguliau į lovą ir... išsimiegojau. Taip, mane graužė sąžinė, taip, aš skambinau jai kokius šešiolika kartų, taip, aš jaučiausi negera mama. Bet paskui palikau dar kartą, ir dar. Ir kaskart sąžinė mane graužė mažiau, o geras jausmas didėjo labiau.)


Privalai išmokti planuoti. (Net jei to niekad nedarei ir nemoki. Tokia aš buvau iki gimstant mažam – nemokėjau planuoti. Į susitikimus atlėkdavau paskutinę akimirką, skubius darbus darydavau paskutinę naktį, savaitgalius būdavo galima pavadinti „atsikėlus pagalvosiu, ką veikt" ir pan. O gimus vaikui turi planuot bent tai, kas nuo tavęs priklauso, kitaip chaosas suvalgys nuo galvos iki pirštų galiukų.)


Tiesa, kad gimus vaikui gyvenimas kardinaliai pasikeičia. (Jums tai gal nebuvo naujiena, man – buvo. Aš netikėjau tuo iki paskutinės akimirkos. Kai draugės „gąsdindavo", kad jau nebegalėsiu išeiti, kada panorėjusi, atsakydavau: „Vaikas man netrukdys jį pasiimti kartu." Taip, bet kad trukdysiu aš jam, nepagalvojau. Jis turi savo režimą, savo poreikius, ir to privalu laikytis. O kai atrodo, kad jau gali eiti, tiesiog... nebenori. Dėl daugelio priežasčių. Viskas tikrai nebe taip, kaip buvo. Nei įvykiai, nei dienotvarkė, nei galų gale tavo pačios mintys. Bet tai nereiškia, kad blogiau.)


Vyras dėl nieko nekaltas. (Skamba tikriausiai nelabai įtikinamai, bet aš tuo patikėjau. Aš tai žinau. Mes susikuriam daugybę lūkesčių – kad jis supras, jis padarys, jis padės, atspės, – o jei to nepadaro, gauna „bejausmio niekšo" etiketę (švelniai tariant). Tai – mūsų lūkesčiai, vadinasi, mes esame už juos atsakingi. Ne kitas. Kitas mums nieko neprivalo. Net mylėt neprivalo. Ar jums būna, kad išsprūsta frazė „Kodėl aš privalau tai daryti?" Tai štai, apie ką aš. Jūs neprivalot, jis neprivalo, niekas neprivalo. Mes visi darome kažką, nes patys dėl tam tikrų priežasčių pasirenkame (ar norime, ar esame įpratę, ar taip išauklėti, ar visuomenės normų prispirti...) Bet neprivalome.)

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis