Vaikas rodo ožius mamai, o su kitais būna auksinis: psichologės komentaras

Turbūt, nereta šeima susiduria su situacija, kuomet su kitais žmonėmis vaikas būna ramesnis, paklusnesnis ir geriau elgiasi negu savo tėvų akivaizdoje. Kodėl taip nutinka ir ar galima tokį elgesį pakoreguoti?

Mama klausia:


„Sūnui 3 metai, jis vienturtis. Kodėl vaikas su mama būna irzlesnis, mušasi ir reikalauja daugiau ant rankų nešiojamas? Tuo tarpu, kai būna su močiute ir dėde, jis kuo ramiausias? Ir dar, gal galite pasiūlyti, kaip pripratinti vaiką vaikščioti savarankiškai? Su kitais eina be problemų, kai tik su manimi, tuoj prašosi ant rankų. Negaliu pabūti nei lauke, nei namuose su laisvom rankom“.


Atsako psichologė Simona Stapulionienė / Pozityvaus auklėjimo konsultantų asociacija.


Ačiū už pateiktus klausimus, o svarbiausia - už norą keisti situaciją. Gerai žinome, kad šeima yra pirmoji emocijų mokymosi vieta. Čia vaikas sužino, kaip kiti reaguoja į jo poelgius, jo jausmus, čia jis pajaučia, kokie jausmai yra malonūs, o kurie – nemalonūs, ilgainiui išmoksta tinkamai visus juos reikšti.


Ryšys tarp vaiko ir juo besirūpinančio, jam svarbaus žmogaus (dažniausiai juo būna mama), susiformuoja, kai mažyliui būna 8 – 9 mėnesiai ir formuojasi iki 3 metų amžiaus.


Prieraišumas suteikia vaikui saugumo ir pasitenkinimo jausmą. Normaliai vaiko raidai reikalinga motina kaip saugi atrama.


Jautriausiai į mamos išsiskyrimą reaguoja vaikai nuo 5 mėnesių iki 3 metų. Mama, būdama šalia vaiko, užtikrina saugų prieglobstį, į kurį jis gali sugrįžti susidūręs su netikėtumais ar pavojais, nusiraminti, būti priimtas su visomis išgyvenamomis emocijomis, padrąsintas naujiems aplinkos tyrinėjimams.


Prieraišumas yra toks pat ankstyvosios vaikystės poreikis, kaip ir mityba ar išlikimas. Nuo 3 metų iki vaikystės pabaigos vaikas jau nebe taip skausmingai reaguoja į mamos nebuvimą šalia, nes atmintyje jau išlaiko mamos vaizdą. Vaiką mylinti motina suvokiama kaip saugumo ir paramos šaltinis, jos atžvilgiu vystosi teigiamos emocijos. Buvimo su vaiku trukmė nėra labai svarbi, svarbiausia yra tarpusavio santykiai, vaiko fizinis artumas su tėvais ir asmenimis, kurie juo rūpinasi, jų emocinis šiltumas, švelnumas, tinkamas reagavimas į vaiko signalus.


Remiantis šiomis mintimis ir atsakant į jūsų klausimą norisi pabrėžti, kad yra visiškai normalu, jog jūsų vaikas vos tik jus išvydęs atsipalaiduoja ir išlaisvina susikaupusius išgyvenimus. Dažnai būna taip, kad vaikai pavargsta būti „nepriekaištingi" leisdami laiką su močiute ar dėde. Gali būti ir taip, kad jūsų sūnų ypač liūdina išsiskyrimas su jumis, todėl ir vėl jums susitikus jis su pykčiu priešinasi suartėjimui arba demonstruoja prieštaringus jausmus – tai nori, kad jį paimtumėte ant rankų, tai baisiausiai atstumia.


Dažnai tokiomis akimirkomis pagrindiniu vaiko tikslu tampa bet kokiomis priemonėmis pelnyti mamos dėmesį. Pastebėkite, mamyte, save, savo išgyvenamus jausmus, atsakykite į klausimą, ar nesielgiate su vaiku nenuspėjamai, t.y., galbūt vienu momentu jautriai reaguojate į vaiko išgyvenimus, o kartais, kai būnate susierzinusi ar pavargusi, juos ignoruojate ar pykstate dėl jų (o taip nutinka daugumai pavargusių mamų).


Koreguojant situaciją svarbu kuo dažniau atkreipti dėmesį į pozityvų, tinkamą sūnaus elgesį kasdienybėje. Gali būti, kad kai vaikas bus tokio dėmesio „prisotintas", jam vis rečiau norėsis būti ant jūsų rankų ar siekti jūsų dėmesio elgiantis netinkamai.Dovanokite savo meilę, dėmesį ir taip trokštamą kontaktą per įvairius žaidimus: švelniai lieskite jo kūną kutenant, glostant jį, masažuojant, apsikabinkite drauge skaitydami pasakas. Susitikus po išsiskyrimo leiskite jam jus apkabinti bei pabučiuoti, pasakykite, kad labai jo pasiilgote, o iš jo elgesio matote, jog jis taip pat stipriai jūsų ilgėjosi, o gal pyksta už ilgą išsiskyrimą? Neatstumkite ir kai jam liūdna, kai jis verkia, atsiliepkite į vaiko jausmus, parodydama, kad jį suprantate ir priimate visokį.


Pasidalinkite, kad ir jums kartais būna liūdna. Labai svarbu, jog sūnus pajustų, kad jūs, mama, jį priimate kaip žmogų ir visuomet norite žinoti, kaip jis jaučiasi: laimingas jis ar liūdnas, piktas. Kai vaikas taikosi jus mušti, sulaikykite jo rankutes ir aiškiai ramiu tonu kartokite tiek kartų, kiek reikės: „Stop, man skauda, prašau to nedaryti".


Sprendžiant sūnelio savarankiško vaikščiojimo rūpestėlį, turbūt svarbu būtų pačiai mamai atsakyti į klausimą, ar vaikas su jumis būdamas nesijaučia esantis mažesnis, mažiau galintis nei būdamas su kitais? Taip dažnai nutinka tais atvejais, kai mamos būna ypač rūpestingos ir daugelį dalykų stengiasi padaryti už vaiką. Svarbu neskubėti daryti už vaiką to, ką jis pats gali padaryti, nes dažniausiai vaikas su pasimėgavimu pats tą daro.


Trimečio pagrindinė veikla - savarankiškas judėjimas ir aplinkos tyrinėjimas. Leiskite vaikui savarankiškai veikti taip, kaip jam patinka - paliesti, paragauti, tačiau būkite netoli, nes vaikui reikia būti tikram, kad esate šalia.


Vaikui tyrinėjant itin svarbus jūsų gebėjimas padrąsinti ir kartu užtikrinti jo saugumą. Jei jūs džiaugsitės, tinkamai skatinsite vaiką savarankiškai tyrinėti, domėsitės jo atradimais, tuomet jūsų sūnus išsiugdys jausmą, kad jis atskiras, gali veikti savarankiškai ir spręsti problemas pats.Stenkitės kuo rečiau sakyti vaikui "ne": „nelipk, nukrisi", „negalima", „neik, sušlapsi, susižeisi", nes panašūs draudimai daro vaiką mažu ir bejėgiu, nepasitikinčiu savimi.

Siekiant, kad sūnus kuo ilgesnį kelią nueitų pats, stenkitės savo pasivaikščiojimą paversti maloniu žaidimu: „gaudykite" abu susikibę rankomis medžių šešėlius, peršokite juos abu susikibę rankomis, aptarkite kokius matote medžius, palijus lietui ieškokite balų, braidžiokite po jas ar jas skaičiuokite, sustokite ir pastebėkite šliaužiančias sraiges – mėgaukitės savo pasivaikščiojimu! Stenkitės eiti pasivaikščioti su sūnumi ten, kur jam būtų įdomu, tyrinėkite drauge gamtą.


Ir visuomet su nuostaba bei nuoširdžiu džiaugsmu pagirkite vaiką, kiek daug šiandien jūsų kojytės nužingsniavo žingsnių. Vaikui pavargus neskubėkite jo nuvertinti ar jam priekaištauti, o mėginkite susitarti, jog gaudydami vienas kitą pasieksite tam tikrą objektą. Pavykus tai įveikti, būtinai garsiai pasididžiuokite savo sūnumi.

Tikiu, kad Jums pavyks pagaliau mėgautis dažniau išgyvenamomis teigiamomis emocijomis būnant su sūneliu.

Sėkmės Jums!


Straipsnis yra informacinės kampanijos „Iš kantrybės neišvedama. Iš kantrybės išeinama" dalis. VšĮ Psichologinės sveikatos centras drauge su TavoVaikas.lt siekia supažindinti tėvus su vaikų netinkamo elgesio priežastimis ir galimais pozityviais jų sprendimo būdais.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis