Dainininkė Augustė: sūnus gimė vakare, o ryte jam jau darė operaciją

Dainininkė Augustė Vedrickaitė (32 m.) vos prieš kelis mėnesius tapo mama. Ji su gyvenimo draugu Marijumi Šeiboku augina sūnelį Arijų.

Berniuko gyvenimo pradžia buvo beprotiškai sunki, tikras balansavimas tarp gyvenimo ir mirties, ilgi du mėnesiai ligoninėje – motinystė Augustei suteikė beprotišką džiaugsmą ir skausmą kartu. Dabar jie laimingi ir sveiki savo namuose.

Augustė: „Man sunku suprasti, kad aš jau mama. Atsirado beprotiškas atsakomybės jausmas, kad turiu rūpintis tuo mažu žmogeliuku, kad jis – mano ir nuo manęs visiškai priklausomas, bet kad aš – jau mama, vis dar nesuprantu. Nežinau, ko reikia, kad suvokčiau iki galo, gal kad sūnus pradėtų į mane kreiptis tuo žodžiu? (juokiasi) Kas nors pasako – „Štai mamytė", aš suklūstu ir galvoju, ar čia į mane taip kreipiasi."

Juk turite savo mamos pavyzdį?

Mama mirė, kai man buvo 17 m. Prisimenu tą kartų jausmą, kai ji iškeliavo, aš maniau, kad daugiau gyvenime nebeturėsiu kam pasakyti šito žodžio „mama". Buvo taip skaudu, tai buvo pats brangiausias žmogus. Ir kad aš pati kažkam tapau mama, dar sunku suprasti.

Judu su Arijumi namuose drauge dar labai neilgai, nors berniukui – jau du su puse mėnesio.

Jau 32 nėštumo savaitę sužinojau, kad mano vaikeliui kažkas negerai. Per nėštumą lankiausi valstybinėje poliklinikoje, tyrimas echoskopu atliekamas tik du kartus per visą laikotarpį. Pamenu, kaip mano gydytoja pasakė, kad susitiksime, kai jau „sueis terminas", o aš taip nustebau, kad daugiau jau manęs nebetikrins echoskopu, ir paprašiau, ar negalėtų dar kartą apžiūrėti. Menu, kaip gydytoja pasakė, kad daugiau „nebepriklauso", bet jei jau taip noriu, galima išgalvoti kokią problemą. Jos nereikėjo išgalvoti, ją tikrai rado. Man galbūt suveikė ta motiniška intuicija, gal aš pasąmoningai nujaučiau, kad kažkas mano vaikeliui negerai, nors pats nėštumas buvo tikrai lengvas ir nekomplikuotas. Vaikučio pilvelyje pastebėjo besikaupiančius skysčius. Tuomet jau kas savaitę važinėjau į Santarų klinikas tikrintis, artėjant 38 savaitei – kas dvi dienas, paskui mane paguldė į ligoninę. Gydytojai žinojo, kad mažiukui kažkas negerai, o kas tiksliai, nebuvo galima pasakyti iki pat jo gimimo.

O kai jis gimė?

Išvydau mažiuką gal 10 sekundžių, stengiausi įsiminti veidelį, pabučiavau, paskui nemačiau jo tris paras. Tai buvo siaubingiausios dienos mano gyvenime, jutau didžiulę baimę, nerimą, ilgesį, nemoku net apsakyti to jausmo. Man jo beprotiškai trūko, o suvokiant, kaip jam būnant reanimacijoje trūksta manęs, mano balso, ašaros net strigo gerklėje.

Gimdėte pati?

Bandžiau, man skatino gimdymą, o kadangi vaisiaus padėtis buvo netinkama gimti, per sąrėmius bandė jį apsukti. Girdėjau, viena gydytoja piktinosi – kas galėjo sugalvoti vaisių apsukti prasidėjus sąrėmiams, tai neįmanoma. Galėjau reikalauti iš karto atlikti cezario pjūvį, bet gydytojai mane patikino, kad reikia bandyti gimdyti natūraliai. Šešias valandas kankinausi, vaisiaus išoriškai apsukti gimdoje nepavyko, skausmas – neišpasakytas... Viskas baigėsi tuo, kad buvau skubiai išvežta į operacinę ir man vis dėlto buvo atliktas cezario pjūvis. Operacija pavyko gerai, bet aš taip buvau apdujusi nuo vaistų, kad ir kitą rytą vis dar nesuvokiau, kaip tai baisu, kai tavo kūdikį operuoja pirmą jo gyvenimo dieną...

Visą tą siaubą išgyvenote viena?

Palatoje po gimdymo buvo labai gera akušerė, ji matė, kokia aš sutrikusi, ir įleido pas mane mano vaiko tėtį, naktį jis praleido su manimi. Menu, ryte atsidaro durys, ateina sesutė, rankose laikydama kūdikį, man širdis, atrodė, tuoj sustos, ašaros ėmė smaugti, jau buvau pasiruošusi tiesti rankas, o ji tik apgailestaudama papurtė galvą – „Ne, čia ne jūsų." Nelinkiu niekam patirti tokio jausmo.

DELFI / Andrius Ufartas

Jūsų sūnus pirmą savo gyvenimo dieną jau patyrė operaciją?

Mano kūdikis iš karto buvo išvežtas į Vaikų ligoninę, o pas mane atėjusi gydytoja parodė ligoninės išrašą, kuriame buvo parašyta, kad jo būklė sunki. Marijus bėgiojo tarp dviejų ligoninių, jis lakstė nuo manęs pas sūnų, siuntė man jo nuotraukas, aprašinėjo kiekvieną judesį, pasakojo, ką kalba gydytojai. Tų dešimties sekundžių, per kurias mačiau savo sūnų, man buvo taip maža, troškau jį vėl pamatyt, paliesti. Arijus gimė vakare, o ryte jam jau darė operaciją, kuri truko keturias valandas, po jos išgirdau labai lauktus žodžius: „Būklė stabili." Po kelių dienų paprašiau, kad mane išrašytų. Nekantraudama, vis dar skaudančiu pilvu po cezario pjūvio operacijos iš vienos ligoninės nukeliavau į kitą, tiesa, tik per kelią, pas savo vaikelį.

Koks buvo antrasis mamos ir sūnaus pasimatymas?

Širdis apsipylė krauju. Jau tos nuotraukos, kurias siuntė Marijus, kėlė man tokį graudulį, vaikelis – apraizgytas vamzdeliais, sutvarstytas, prijungtas prie aparatų. Kai patekau į Vaikų ligoninę, pamačiau, kiek daug tokių mažučių, kurie vienaip ar kitaip serga. Kiek daug gimsta ankstukų... Anksčiau to net neįsivaizdavau. Toje ligoninėje patyriau ne tik skaudžių, buvo begalė nuostabių akimirkų. Ten dirbantys medikai – iš didžiosios raidės! Vaikų reanimacija – tai tarsi gabalėlis dangaus, nuleistas ant žemės. Aš tais žmonėmis taip pasitikėjau! Turėjau tvirtą vidinį įsitikinimą, kad kol mano sūnus jų rankose, nieko bloga nutikti negali.

Arijus gimė mažutis?

Jis gimė visiškai įprasto ūgio – 54 cm ir svėrė 3800 g svorio. Dėl to ir buvau stebima paskutines savaites, kad kuo ilgiau išnešiočiau savo kūdikį, todėl ir gimdžiau jau 38 nėštumo savaitę. Po operacijos jo svoris sumažėjo 400 g, bet vis tiek jis buvo didelis, palyginti su, tarkime, neišnešiotukais. Viena slaugė jį juokais pavadino „drambliu", o palatos po gimdymo kaimynės vyras vadino kariu. Išties mano berniukas – toks kovotojas už gyvenimą, tikras karys.

Kaip maitinote?

Matyt, vėl suveikė mamos instinktas, aš jį maitinau nuo pat pradžių, kai tik galėjau. Suvokiau, kad turiu juo rūpintis ir padaryti viską, kas nuo manęs pačios priklauso, kad jam padėčiau. Reanimacijoje Arijui davė žinduką, manęs šalia nebuvo, tad jokių svarstymų – reikia ar nereikia tai daryti, vaikelio čiulpimo refleksas juk niekur nedingo, nors mama tuo metu šalia ir negalėjo būti. Iš pradžių jam buvo skirtas tik parenterinis maitinimas (maitinimo būdas, kai maisto komponentai skiriami tiesiai į veninę sistemą per kateterį, įleistą į periferinę ar centrinę veną). Pirmą kartą reanimacijoje Arijus prabuvo vienuolika dienų. Jam pradėjo duoti mano pieno tik ketvirtą jo gyvenimo parą, iš pradžių – vos po 3 mililitrus, vėliau pamažėle didino dozę. Bet jis vis atpildavo. Praėjo šešios dienos, aš su sūnumi negalėjau būti reanimacijoje, pamenu, kaip palikusi pienuko išvažiavau į brolio dukrytės krikštynas. Paskambinusi į ligoninę išgirdau aukso vertės žodžius – „Mažylio skrandukas priėmė pienelį." Vaikų ligoninės medikai net informaciją telefonu suteikia itin profesionaliai – nei per daug optimistiškai, nei per daug baugindami, pasako tik tai, ką reikia žinoti. Jie sugeba pasakyti taip, kad mama jaustųsi gerai, nes juk ir nuo to priklauso, kaip jaučiasi vaikelis. Ligoninėje siūloma ir psichologo konsultacija, man jos neprireikė, tačiau kitoms moterims tai turbūt didžiulė pagalba.

Per tuos du mėnesius ligoninėje išmokau gyventi „iš lagamino" ir supratau, kad iš tiesų žmogui pakanka visai nedaug daiktų. Nuo makiažo iš viso atpratau, išsiversdavau su būtiniausiomis higienos ir kosmetikos priemonėmis.Augustė Vedrickaitė
Nuo tada, kai Arijus jau priėmė mano pieną, žingsniukas po žingsniuko ruošėmės važiuoti namo. Praėjo du ilgi ir sunkūs mėnesiai, kol mudu atsidūrėme namuose. Per tą laiką Arijaus būklė buvo kelis kartus pablogėjusi, teko daryti antrą operaciją, tačiau svarbiausia, kad dabar galime namuose džiaugtis jo šypsena.

Sakėte, ne vien blogi prisiminimai iš tos ligoninės?

Tikrai ne, negaliu pasakyti apie medikus nė vieno blogo žodžio. Naujagimių skyriaus sesutės man atstojo mamą, jos mane išmokė, kaip reikia elgtis su vaikiuku, tokių subtilybių moko tik mamos... O kiek man buvo ten pirmų kartų! Po vienuolikos dienų reanimacijoje sulaukiau žinios, kad mano mažiukas perkeliamas iš reanimacijos į naujagimių skyrių ir aš pagaliau galėsiu būti kartu su juo. Tas jausmas, kad dabar jau tikrai kažkas prasidės... Aš susilaukiau vaiko, tačiau nežinojau, ką reiškia nuolatos rūpintis mažyliu, kartu būti, kartu miegoti, iki tol sūnų juk prižiūrėjo gerieji reanimacijos skyriaus angelai sargai.

Menu, savo ir jo daiktus susikroviau žaibo greičiu, įeinu į palatą, kurioje jis jau miegojo, ir tokia kvaila mintis: „O ką dabar su juo reikės veikti?" Kai Arijus atsibudo, tuomet ir supratau, kad tikrai turėsiu ką veikti. (juokiasi) Buvo reikalų, kol tarp visų laidų (jis buvo vis dar dirbtinai primaitinamas, leidžiami antibiotikai) įgudau paimti ant rankų. Jausmas buvo visiškai kitoks nei reanimacijoje, kai man paruošdavo kėdę ir paduodavo vaikutį. Dabar jau tvarkiausi pati, galėjau jį paimti kada panorėjusi, myluoti, guosti, bučiuoti, kalbėtis, žodžiais tai nenusakoma.

Dabar Arijus pats žinda?

Ligoninėje buvo svarbu tiksliai žinoti, kiek suvalgė, kiek ir kaip pasituštino, mat jo bėdos susijusios su žarnynu, maitinimas – labai jautri sritis... Jis valgo mamos pieną iš buteliuko. Bandžiau grįžusi sūnų žindyti, bet manyje tiek baimės, kai nematau, kiek suvalgė... Be to, pieno jau turiu per mažai, reikėtų mažiuką klykdyti, kad „užprašytų" daugiau, o to visiškai nenoriu, juk ir taip prisikentėjo. Nusitraukti pieną tapo taip įprasta, kaip išsivalyti dantis. Per tuos kelis kartus, kol Arijus buvo reanimacijoje, prisišaldžiau jo ganėtinai daug, dar verčiamės, bet greitai teks primaitinti papildomai.

Skaudu girdėti, kaip tavo vaikas klykia?

Nepaprastai, jis tiek prisikentėjo, girdėdama jo verksmą ir dabar negaliu išlikti rami. Tik neseniai jį išgirdusi lioviausi pirmiausia pagalvoti apie tai, kad vėl kažkas labai blogai ir kad vėl reikia ruoštis į ligoninę. Gal kitos mamos kitaip reaguoja, bet aš negaliu. Net kai važiuojame dviese mašina, jam pravirkus, aš spaudžiu stabdžių pedalą ir imu mažylį ant rankų. Arijus – tikras „rankinukas", nors kažkada sakiau, kad jau mano vaikas nuolat ant rankų tikrai nebus... Tos mamos, kurios skundžiasi, kad joms labai sunku, nors jų vaikai sveiki, tegul nevaro Dievo į medį... Koks skausmas, kai laikai kūdikį ant rankų ir bijai dėl jo gyvybės, tau skauda, kai jam skauda, kaip norėtum visas kančias pasiimti, kad tik jam netektų. O tos bemiegės mamų naktys ar saviraiškos stygius būnant su vaiku – tokie niekai...

Aš buvau visiška miegalė, kuri gali ramiai išmiegoti 12 val., bet prie sūnaus puikiausiai išmokau atsikelti kas 1,5–3 val. Smagu tai, kad reanimacijoje Arijus buvo įpratintas keltis ir valgyti kas tris valandas, antraip būtų buvę labai sunku.Augustė Vedrickaitė
Buvo ir man akimirkų, kai, atrodė, viskas, nebegaliu daugiau, tačiau atrandi tiek stiprybės savyje ne dėl savęs, dėl to mažo kenčiančio žmogaus. Taip, ašaros riedėdavo, bet stengdavausi dėl jo. Marijus nuolat man sakydavo, kad negaliu verkti, nes mažiukas viską jaučia. Marijus buvo mano ramstis, mano stiprybė tuo metu. Galbūt jis santūriau reaguodavo, o gal tiesiog neparodydavo, bet neleisdavo net pagalvoti, kad kas nors bloga gali nutikti. Tuomet aš dar vieną dalyką supratau: kad toms mamoms, kurios augina savo vaikučius vienos, pačios neša visą naštą, reikia statyti paminklus!

Kai grįžote namo, kokie jausmai tada aplankė?

O kaip dabar bus? O kur visi gerieji medikai, kurie pasiruošę padėti kiekvieną akimirką? Per tuos du mėnesius įpratau, kad jei kažkas negero nutinka, gydytojai – visada šalia. Bet puikiausiai tvarkomės ir patys, Arijui viskas gerai. Buvo toks juokas, paskambinau Marijui ir pasakiau, kad mus rytoj išleidžia, reikia surinkti lovytę. Grįžusi namo radau surinktą lovytę, taip ir stovinčią kambario vidury. Ir negali pykti, nes juk patalėlių pakloti ir pastatyti lovelę į tam skirtą vietą neprašiau. Kaip pasakiau, taip ir padarė. Ir suprask tu tą vyrų logiką... Pakalbėjusi su kitomis jaunomis mamomis, buvau patikinta: toks elgesys vyrams įprastas. (juokiasi)

Pagalbos namuose sulaukiate? Patikite vaikelį kitoms rankoms?

Mes gyvename su vyro mama, ji – pati didžiausia mano pagalbininkė. O dėl pasitikėjimo... Aš privalėjau pasitikėti kitais žmonėmis nuo pirmųjų Arijaus gyvenimo dienų, nes neturėjau, iš ko rinktis. Pasitikiu ir savo namiškiais. Marijus buvo tas, kuris pakeitė antrąjį „pampersą", kai mus perkėlė į paprastą palatą. Tiesa, jam reikėjo truputį parodyti tą lipdukų sistemą. Jis tai darė ir daro noriai, tik gal iš pradžių truputėlį su baime ir be galo atsargiai, it sūnus būtų porcelianinis.

Augustė Vedrickaitė
Augustė Vedrickaitė
DELFI / Kiril Čachovskij

Koks Arijus dabar?

Smulkutis, labai ramus, gerai miega, valgo daug ir noriai. Man ir gydytojai sakė, kad vaikiukai po ligoninės būna tokie užgrūdinti visų tų procedūrų. Arijaus net pilvo diegliukai beveik nekankina. Tik griežto maitinimosi grafiko nebesilaikome, atsipalaidavime abudu – kai nori, tada ir valgo. Vis dar kruopščiai rašau, kiek ir kada valgė ir kaip pasituštino, įpratau tai daryti, taip įpratinau ir Arijaus tėtį su močiute.

Po tiek kančių, kurias patyrėte, nebijotumėte gimdyti antrą kartą?

Visiškai ne! Nenorėčiau ilgai delsti, tikrai noriu, kad mažiukas turėtų sesę ar brolį. Arijus buvo planuotas vaikas, mes jo norėjome, labai laukėme. Aš suprantu, kad man – nebe 18 m. ir per daug laukti nebegaliu. Pati turiu du brolius, su vienu jų amžiaus skirtumas – tik 2,5 m. ir mes esame labai artimi. Mano šviesaus atminimo mama vis kartodavo, kad broliai gyvenime man bus tikra parama. Dabar suprantu, kiek daug iš tiesų abu jie man reiškia. Tas jausmas, kad esi ne vienas šitame pasaulyje, – labai svarbus. Kai susirenkame pas tėtį šventėms, mūsų kokie 23–24. Tokia didelė kompanija! Norėčiau, kad ir mano vaikas turėtų daug artimųjų, kad turėtų į ką atsiremti.

**

Naujame, gruodžio mėnesio, TAVO VAIKO žurnale skaitykite:

Interviu su neseniai mama tapusia šokėja Egle Straleckaite.

Kaunietės Giedrės istoriją apie tai, kaip išgirdusi sūnelio diagnozę, ji nenuleido rankų.

Psichologės patarimus apie brolių ir seserų santykius.

Neįprastų kalėdinių dovanų idėjomis dalijasi žinomos Lietuvos mamos.

"Vaikų mados" puslapiuose šįkart karaliauja kūdikiai.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis