Sveikatos psichologė: ką daryti, kai vaikas atsisako gerti vaistus

Noriu papasakoti dvi istorijas iš mūsų gyvenimo apie vaikus, skiepus ir vaistus. Vieną iš jų galima pavadinti sėkmės istorija, o antroji yra, švelniai tariant, probleminis atvejis.

Pradedant pozityvia gaida, neseniai nustebau, kad mūsų dvimetė dukra šiame raidos etape nebijo skiepų ir kraujo ėmimo. Štai prieš kelias dienas jai teko patirti adatos dūrį, ir ji neverkė. Tada visą popietę išdidžiai demonstravo pleistru apklijuotą pirštą. Pradėjau mąstyti, kas galėjo tai nulemti ir atradau, kad mūsų taktika skiepų atžvilgiu buvo gana nuosekli. Kūdikystėje po skiepo ją iškart pažindydavau. Vėliau, jai beaugant, pasiruošdavau kokią nors staigmenėlę – balioną ar skanėstą, kurį įteikdavau iškart po skiepo ar net dūrio metu. Skiepus jai suprantamai pradėjome vadinti „uodeliu". Žaisdama ji „paskiepijo" turbūt visus žaisliukus ir savo mažesnę sesę. Apdovanojimų ir situacijos sužaidimo sistema iki šiol veikė sėkmingai: pats skiepas jai kėlė susidomėjimą, o įveiktas procesas – pasididžiavimą savimi.


Nesėkmės istorija yra visa mūsų bendra patirtis, susijusi su vaistais ir medicininėmis namų procedūromis (pvz., mažų vaikų tėvams puikiai pažįstamu nosies siurbtuku). Pastarąją savaitę, vyresnėlei sergant reto šlykštumo virusu, mudu su vyru visai nusiplūkėme. Mūsų taktikos keitė viena kitą: derybos gražiuoju, derybos piktuoju, moralizavimas, vaistų slapstymas skanėstuose, nuleistos rankos ir pasidavimas, žaidimai, filmukai, savo pavyzdžio rodymas ir daugybė kitų reikalų. Nepaisant visų pastangų, ašaros byrėjo kaip pupos, o keliskart naktį per miegus ji baimingai virkavo: "Nenoriu vaistukų, nereikia".


Suprantama, sirgti niekam nepatinka. Sergantys vaikai savaime yra prastesnės nuotaikos, o kai vaikai serga – prasčiau jaučiasi ir tėvai. Tačiau dramos dėl vaistų, kai vaikas įsibaimina ir kategoriškai atsisako juos gerti, tiesiog išmuša iš vėžių. Tokia vaiko nuostata neišsivysto staiga. Manau, kad tai lemia tam tikros tėvų daromos klaidos, formuojant vaistų politiką namuose. Šie pamąstymai paskatino mane pasidomėti, kas apie tai rašoma literatūroje ir kokios rekomendacijos pateikiamos tėvams. Galbūt ankstyvas taktikos apsvarstymas ir jos taikymas nuo pirmųjų susirgimų padėtų išvengti konfliktų su sergančiais mažaisiais.


Vaistų problema ir tėvų taktikos


Moksliniuose tyrimuose nustatoma, kad apytiksliai trečdalis vaikų, sergančių ūmiomis ligomis, atsisako išgerti vaistus. Dažniausiai tai lemia vaistų skonio savybės, kvapas ar tekstūra. Kai kurie vaikai yra genetiškai jautresni karčiam skonio pojūčiui. Tačiau tėvų pasirenkamos taktikos taip pat daro lemiamą įtaką vaiko požiūriui į vaistus ir į pačią ligą.

Literatūroje išskiriamos dažniausios tėvų naudojamos taktikos, siekiant sugirdyti vaistus yra:


- vaistų sumaišymas su maistu ir gėrimais (ibuprofeno sirupas uogienėje);


- pozityvus paskatinimas/apdovanojimas (kai išgeria vaistus, gali pažiūrėti filmuką);


- įtikinėjimas ir motyvavimas ("Išgerk vaistus nuo kosulio, tau bus lengviau, geriau išsimiegosi" arba „Jei išgersi vaistus, greičiau pasveiksi, o kai pasveiksi – eisim į baseiną!");


- vaikų įtraukimas į gydymo procesą (leidimas patiems išlupti vaistą iš pakuotės, įsipilti stiklinę vandens ir savo tempu išgerti);


- vaistų sugirdymas per jėgą, sulaikant rankas, kojas, kad nesipriešintų (vaikas verkia, muistosi, o tėvai atlieka vaistų nuo kosulio inhaliacijas).


Norvegijoje pastaraisiais metais buvo atliktas kokybinis tyrimas, kurio metu mokslininkai išanalizavo daugiau nei 4 tūkst. tėvų įrašų internetiniuose forumuose geriamų vaistų tema. Buvo išskirtos trys pagrindinės strategijos, kaip tėvai įsiūlo vaistus savo vaikams:


Atviras situacijos sprendimas – vaistai vaikui duodami su jo žinia, aktyviai jį įtraukiant į šį procesą, per žaidimus, derybas ar įtikinėjimą, siekiant sušvelninti nemalonų vaistų skonį (pvz. vandens stikline ar šaukšteliu medaus).

Paslėptas situacijos sprendimas – vaistai vaikui duodami jam to nežinant, įmaišant į maistą, miego metu ar kai jis įsitraukęs į kokią nors kitą veiklą (pvz. , žiūri televizorių).


Situacijos sprendimas per jėgą – vaikai verčiami išgerti vaistus per prievartą, sulaikant jėga, kad nesipriešintų. Šiame tyrime dalyvavusiems tėvams buvo būdingi trys skirtingi požiūriai į jėgos naudojimą: vieniems tai neatrodė problema, kiti naudojo jėga, nors jiems tai nepatiko, trečioji tėvų grupė atsisakė naudoti jėgą.


Nei viena iš šių strategijų tyrime nebuvo apibūdinama kaip neabejotinas pirmasis pasirinkimas, jos nebuvo naudojamos jokia specialia tvarka. Tėvai, kuriems nepavykdavo vaikams įsiūlyti konkrečių vaistų, keisdavo jų rūšį arba apskritai nutraukdavo gydymą.


Kada gydymas tampa žalingas?


Gydymo nutraukimą tėvai dažniausiai pagrįsdavo tuo, kad skausmingas vaistų įsiūlymo procesas neatperka vaistų atnešamos naudos – vaikas įsiverkia, labai susijaudina, lėčiau sveiksta, nes ligos metu išgyvena per daug streso. Stresas veikia poilsio ir valgymo kokybę, šeimos santykius.


Vaistų sugirdymas per prievartą gali atrodyti efektyvus sprendimas tą akimirką: galima manyti "Vaikas atsisako vaistų neragavęs, bet paragaus ir pamatys, kad čia ne taip jau baisu". Tačiau ši strategija veikia tėvų-vaikų ryšį, vaiko pasitikėjimą tėvais ir saugumo jausmą. Gali išsivystyti generalizacija: paragavęs vienų nemalonaus skonio vaistų, vaikas pradės bijoti visų vaistų, o galbūt ir apskritai visų medicininių procedūrų, daktarų, ligų ir t.t.


Kaip įveikti vaistų baimę?


Jei vaikui labai nemalonus vaistų skonis, pirmiausia vertėtų pamėginti kitos firmos, spalvos, tekstūros ar kvapo vaistus. Būtent skonio pojūtis gali būti tai, kas vaistuose vaiką gąsdina labiausiai – tuomet geriau rinktis tabletės formą vietoje sirupo, kad skonis būtų mažiau juntamas. Jei vaistai nėra būtini (pavyzdžiui, nemalonaus skonio homeopatinis gebenių sirupas nuo kosulio), o vaikui kyla didžiulis stresas, nevertėtų tęsti gydymo jais. Geriau pamėginti alternatyvias gydymo priemones (pavyzdžiui, inhaliacijas nuo kosulio, eterinius aliejus ir pan.).


Svarbu, kaip su vaiku kalbame apie vaistus. Vaistais ar liga nereikėtų vaiko gąsdinti. Užsiminimas, kad sveikam vaikui reikės "vaistukų nuo ožiukų", pagąsdinimas, kad "jei lakstys po namus basas, susirgs, ir reikės gerti vaistus" žingsnis po žingsnio gali nulemti, kad vaikui išsivystys vaistų baimė. Kita vertus, vaistai neturi būti tapatinami su saldainiais. Tuomet atsiranda rizika, kad vyresni vaikai, užsimanę ko nors skanaus, gali pasinaudoti proga pasisaldinti nesaugiai padėtais vaistais.


Apie vaistus reiktų kalbėti pozityviai kaip apie pagalbą sergančiam. Galima papasakoti savo sukurtą istoriją apie vaiką, kuris išgėrė vaistus, pasveiko ir vėl buvo tikras stipruolis. Galima „apžaisti“ vaistų gėrimo situacijas, nupirkti vaikui gydytojo rinkinį, "girdyti vaistus" žaisliukams, pastatyti Lego ligoninę. Galbūt praverstų dainelė ar eilėraštis, kuriuos panaudotumėte vaistų gėrimo ritualo metu. Paieškokite animacinio filmuko ar knygelės medicininių procedūrų temomis, kurie sudomintų vaiką.


Svarbu, kad būtume jautrūs vaiko baimei, nenumotume į ją ranka. Kartais vaistus norime sugirdyti per staigiai, patys išgąsdindami vaikus. Švelnumas, nuoseklumas, atidumas vaiko siunčiamiems ženklams turėtų mus lydėti, kai atliekame medicinines procedūras namuose.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis