Koks buvo jūsų nėštumas?
Tikėjausi, kad nėštumas bus lengvesnis, bet... Aš nemažai sportavau, lankiau baseiną, dariau nėščiųjų pilatesą. Bet toji būsena – nėštumas, jautiesi ne kažin kur tinkanti. Tie nuotaikų svyravimai, jaučiausi nelabai adekvati, hormonų šėlsmas taip sujaukia viską, protu lyg ir suvoki, kad neturėtum taip reaguoti, bet nieko negali padaryti – tai į ašaras puoli, tai nepaaiškinamas liūdesys ar piktumas apima, man tokie jausmai nebuvo būdingi iki nėštumo. Mama man sakydavo, kad nėštumas nėra taip jau smagu, smagiau auginti vaikutį, kai matai „rezultatą". O kai tavo nėštumas pirmasis, tikrai negali net suvokti, kas tavęs laukia, nesupranti, kas tame pilvelyje gyvena, tiesiog „pūtiesi", sunkėji, tampa vis sudėtingiau judėti. Vasara nebuvo labai karšta, tai galėjau daug ką veikti, paskutiniais mėnesiais eidavau pėstute iki tos vietos, kur mankštindavausi, užtrukdavau valandą. Dabar jau galėčiau patarti kiekvienai besilaukiančiajai – nesėdėkite namuose ir nesijauskite vienišos. Juk gyvenimas visų kitų vis tiek vyksta, o tu jame nedalyvauji... Padariau išvadą, kodėl nėščiosios priauga tiek daug svorio, – juk iš beveik visų gyvenimo malonumų lieka tik valgyti, tai lyg paguoda, kad daugiau nelabai gali ir ką nuveikti. Nors buvau gan judri, nesėdėjau namuose, o vaikščiojau, sportavau, stengiausi sveikai maitintis, vis tiek priaugau 15 kg. Tiesa, jie beveik visi ir išgaravo per dvi savaites. Nors per daug skųstis negaliu, nei manęs baisiai kamavo pykinimai ar tinimai, nei dėmėmis mušė, nei vaikeliui kas grėsė, viskas buvo gerai. Tik pati būsena, sąžiningai pasakius, nelabai patiko, manau, kad tai laikas, kurį reikia pralaukti, juk taip ir sakoma – laukimas.
O kai sulaukėte vaikelio?
Kai gimsta vaikelis, gyvenimas įgauna naujų spalvų ir pradeda judėti, pagaliau yra veiksmo! Paskui lyg ir vėl stabteli, todėl sakau: stenkitės nebūti vienos, kad nepervargtumėte, nekamuotų blogos mintys. Man pasisekė, aš turiu nuostabius tėvelius, kurie labai padeda, kai vyras darbe. Vakarė
Kai gimsta vaikelis, gyvenimas įgauna naujų spalvų ir pradeda judėti, pagaliau yra veiksmo!Eglė Straleckaitė–Daugėlėlabai gražiai bendrauja su mano tėčiu, ypač per bokso treniruotes. Kol aš boksuojuosi, ji viską stebi ringe, vis pasūpuojama mano trenerio – jos senelio. Aš jau nuo rugsėjo vis nueinu į savo šokių studiją, po truputėlį pasidarbuoju, galbūt būtų tikrai labai sunku, jei nieko aplink daugiau nematyčiau ir būčiau uždaryta tarp keturių sienų.
Kas jūsų patarėjai auginant pirmagimę?
Nesu ta mama, kuri labai daug skaito specialios literatūros, per nėštumą buvau nusiteikusi iš viso jokių tokių knygų neskaityti, bet vyras kelias nupirko, jos mane labiau įbaugino, nei padėjo... Dabar nusprendžiau, kad ieškosiu informacijos, kai prireiks, o ne šiaip sau skaitinėsiu bet ką. Aš ir pati juk esu pedagogė, tereikia prisiminti vaikų psichologiją, o apie ligas tai jokiu būdu nereikia ieškoti informacijos kokiose mamų forumuose, geriau klausti specialistų arba savo mamos. Mano mama man yra pati geriausia patarėja. Žinoma, informacijos prireikia, kai reikia kažką daryti „čia" ir „dabar", kai nepakanka tik mamiškos intuicijos, reikia ir žinių, tiek aš jų ir turiu, o nepatikrinta informacija, „iš internetų", nelabai kliaujuosi.
Gimdėte natūraliai?
Buvau nusprendusi, kad jeigu jau gyvenu XXI a., kai medicina siūlo daug palengvinimų, jais reikia ir pasinaudoti. Kai atėjo metas, vis dėlto pagimdžiau pati, be jokių nuskausminamųjų, mat, vyliausi, aš tokia tvirta ir sportiška, jog greičiausiai pateksiu į tą nedidelį procentą moterų, kurioms visai neskauda (juokiasi). Kai prasidėjo sąrėmiai, prisiminiau, kaip pagimdžiusi draugė pasakojo, kad pasidažė prieš gimdymą, susitvarkė ir ją labai pagyrė akušerė. Ir aš nusprendžiau graži gimdyti: išsimaudžiau, pasidažiau, susišukavau ir nuvažiavau tvarkinga, su lengvu makiažu, pasiruošusi susitikti su nauju žmogučiu. Iš pradžių vaikščiojau, nenorėjau gulėti, paskui užmigau, kai atsikėliau,
Motinystė būna labai įvairi. Kartais jautiesi toks bejėgis, kai nežinai, kas tavo mažuliukui yra.Eglė Straleckaitė–Daugėlėjau buvo beveik metas ant gimdymo stalo. Labai stipriai neskaudėjo, maniau sau, aš – sportininkė, prie krūvių pratusi, niekada nesiskundžiu, nieko baisaus nenutiks, o kai „nuleido vandenis", tuomet ir supratau, kad tikrai nesu iš tų, kurios gimdo neskausmingai. Galėjau mirkti vonioje (P.Mažylio gimdymo namuose), bet negalėjau ten nusėdėti, man reikėjo vaikščioti – ėjau ir ėjau, vis pažiūrėdama per langą ir pagalvodama – „Oi, kaip aš iš čia mielai išeičiau..." Susiradau vienintelę patogią pozą – sėdom, atrodžiau „gerai" – šlapia ir stora. Vyrą išvijau, nenorėjau jo, o apie akušerę galvojau taip: „Ji – mano treneris, kuris sako, ką daryti, o aš klausau ir vykdau." Patį Vakarės gimimą vyras matė ir labai tuo džiaugiasi. Paskui jis man sakė: „Prašyk visko, ko tik nori, viską išpildysiu..." (juokiasi)
Mama ir darbas – dera tarpusavyje?
Nedirbu visu krūviu, tačiau jei jau man reikia išeiti iš namų dešimtą valandą, aš ir išeinu, nebent nutiktų kažkas tokio ypatingo. Mokausi uždaryti duris, kai Vakarė verkia, toks gyvenimas. Manęs nebaugina bemiegės naktys, esu visiška „pelėda", pratusi naktinėti, tai ir naktinėjame su dukryte, jeigu jai reikia. Kartais jaučiuosi tokia pavargusi, kad, atrodo, parpulsiu stovėdama, tačiau argi tai tragedija?.. Net tas nuovargis nėra toks sunkus, koks iš pradžių man pasirodė žindymas.
Nepavyko iš karto?
Lankėme su vyru ne vienus kursus apie vaikelio auginimą, žindymą, tačiau ten viskas buvo piešiama rožinėmis spalvomis, kad buvo sunku patikėti, jog tikrovė yra visiškai kitokia. Niekas nepasakė, kad iš pradžių žindyti yra labai skausminga, bent jau man taip buvo. Man buvo toks šokas, kai ją pradėjau maitinti. Jau atrodo gimdyti – nelengvas dalykas, tokia būsena, kai, man atrodo, esi „prie mirties", sunku ir apsakyti tą jausmą. Kai man padavė vaikelį, nepajutau kažkokios stebuklingos euforijos ar džiaugsmo, net buvau išsigandusi, gal esu kokia bloga mama... Toks sąmonės aptemimas, sakau, gal boksininkai taip jaučiasi po nokauto... Ir tada pradedi žindyti... Kursuose sakė, kad tai tikras malonumas, pasirodo, be proto skauda, krūtinė tokia didžiulė, kad turėdavau prilaikyti, jog taip žvėriškai neskaudėtų, rankų prie šonų neprispausdavau, stovėdavau tokia it krištolinė.... Aš tikrai už tai, kad visos mamos žindytų, bet tikrai nereikėtų to proceso piešti tik šviesiomis spalvomis, juk kiekvienai gali būti kitaip.
Karjera ir šeima
Aš dar labai jauna, dar daug ką spėsiu. Jei kalbėtume apie mano, šokėjos profesionalės, karjerą, tai greičiausiai – viskas, aš ją jau baigiau, nors sportinių šokių šokėjų amžius ganėtinai ilgas – keturiasdešimt metų dar gali būti ne riba, kai reikia sustoti. Tačiau labai sunku grįžti po pertraukų ne fiziškai (gali padirbėti ir pasivyti), morališkai sunku. Nesu pati geriausia šokėja, mano titulai kuklūs – Lietuvos vicečempionė, pasaulyje iš 4 tūkst. porų su partneriu buvome pakliuvę į aštuoniasdešimtuką. Reikia labai pasverti, ar verta grįžti į tą pasaulį ir tenkintis kur kas kuklesnėmis vietomis, kai kiti jau nužygiavę tolyn. Mano lygio šokėjai treniruojasi kasdien po 4–5 valandas ir nuolat keliauja po pasaulį. Manau, kad tai nelabai suderinama su šeima, nebent šokių partneriai yra pora ir gyvenime.
Ar esate ta mama, kuri sako: „Mes pavalgėme, mes pamiegojome..."?
Kai koks nors veiksmas paliečia ir mane, kaip ką tik atsitiko, taip ir sakau: „Mes apsidirbome", „Mes persirengėme" (juokiasi), nes iš tiesų taip ir buvo. Mes jau nebesame vienas organizmas, aš ją tikrai išleidžiu iš savo rankų, juolab kad Vakarė jau turi veiklos, pavyzdžiui, pagulėti ant savo kilimėlio ir patyrinėti žaisliukus, aš tuo metu atlieku kažkokius savo darbus. Gyvenimas juk vyksta ir toliau, tikrai nesu iš tų mamų, kurios bijo, kad kitas žmogus paims jos kūdikėlį į rankas. Gal iš pat pradžių, kai gimdymo namuose ją imdavo kažkas ant rankų, jausdavau kažkokį keistą jausmą, gal galima jį pavadinti pavydu – „Čia mano, atiduokite." Negaliu jos visą laiką savintis, juolab kad aš ir išeinu iš namų, palieku ją su savo tėveliais ar vyru. Mes artimos, aš ją maitinu, stengsiuosi, kad pavyktų tai daryti kuo ilgiau. Būna, kad aš dirbu, o vyras lauke su vežimėliu vaikštinėja.
Aš dabar norėčiau kalbėtis tokiomis temomis, kad tiems, kurie neaugina savų mažylių, bus visiškai neįdomu. Patikėkite, apie sauskelnes ir jų kokybę dabar galėčiau plepėti mažiausiai pusvalandį, o anksčiau žiūrėdavau į tokias mamas ir stebėdavausi: „Na, kaip taip galima?.."
Dabar pasaulis atrodo šiek tiek kitaip...
Stengiuosi būti daug atlaidesnė, supratingesnė. Juk anksčiau apie tas pačias nėščiąsias galvodavau: „Na, kodėl jos taip nesivaldo, kas per nesąmonės?..", o dabar pabuvusi tame pačiame kailyje suprantu, kad nieko negali nei smerkti, nei kažkaip vertinti. Pati dirbu su vaikais, matau, kaip tėveliai bendraudami su vaikais eina lengviausiu keliu, pavyzdžiui, įkiša į rankas šviečiantį telefoną ir ramu. Norėčiau, kad man taip nebūtų, stengsimės su vyru elgtis visiškai kitaip, o kaip bus, negaliu pasakyti, pamatysime.
Jūs dirbate su vaikais, mokote juos šokti – vadinasi, tie tėveliai atrado veiklos, kuri patinka jų vaikams?
Įvairiai būna, mano kai kurie šokėjėliai irgi yra kartais „papirkinėjami", tarkime, tėvai pažada, jeigu atžala šoks, tuomet gaus planšetę. Vaikų yra įvairiausių, kartais tenka ir tokių būdų griebtis. Mano studijoje mokosi šokti vaikučiai nuo trejų metukų iki dvylikos.
Kartais tėvams tenka paaiškinti, kad jų mažylis dar nelabai gerai ir vaikšto, ir kalba, jis iš karto su pūsta suknia nepašoks Vienos valso ar po kelių pamokų – čia čia čia. Kartais man atrodo, kad tėvai nebesugeba blaiviai mąstyti, ypač kai skambina ir nori užrašyti į šokių studiją pusantrų metukų mažutėlį, nes jis – „tik išgirsta muziką ir pradeda šokti – vadinasi, labai gabus ir jau beveik šokėjas..." Tenka kantriai aiškinti, kad dar reikėtų palaukti.
Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad tikrai yra tokių vaikų, kurie itin gabūs ir po metų jau gali neblogai pašokti, bet tokių tikrai nėra labai daug.
Linkėtumėte Vakarei šokėjos kelio?
Vaikui reikia padėti atrasti savo kelią, aš nežinau, ar dukrytė šoks, reikia turėti daug tam tikrų savybių, kad taptum šokėja. Reikia mokėti daug ir kantriai dirbti, tikrai gali pamatyti, ar tai – tas kelias, kuriuo mažyliui reikėtų eiti. Kuo ji pati norės, tuo ir bus. Dabar svarbiausia, kad jai savo bučiniais kokios alergijos „neįvaryčiau" (juokiasi)...
***
Interviu su trijų vaikų tėčiu Stano
Šuns metais gims ypatingi vaikai: interviu su astrologe
Gydytoja ginekologė: „Daugiau bučiuokitės“
Verkia ir dieną, ir naktį: interviu su gydytoja Laima Mikulėnaite
Kiek kartų per dieną reikia apsikabinti, kad vaikas augtų laimingas
Jei vaikas auga be tėčio: psichologės Jūratės Bortkevičienės patarimai
