Susipažinkime – pristatykite savo šeimą, vaikus.
Sveiki, esu Sandra. Mano šeima - mylimas vyras Remigijus ir dvi nuostabios dukros Miglė (6 metai) ir Rusnė (9 mėnesiai). Abu su vyru esame iš pajūrio, tačiau susipažinome ir gyvename Vilniuje, pačiame mylimiausiame mums abiems mieste.
Kokia jūsų profesija buvo iki motinystės?
Iki pirmą kartą tampant mama, buvau studentė - civilinės teisės studijų magistrantė. Pabaigus šias studijas, knietėjo kuo greičiau realizuoti save profesinėje srityje. Entuziazmo apimta į darbą išėjau, kai dukrai nebuvo 2 metų. Sekėsi puikiai, darbas patiko, jaučiausi vertinama. Dirbau teisininke skolų išieškojimo srityje, vėliau įsidarbinau teisėkūros srityje. Čia dirbau iki susilaukėm antrosios dukrelės.
Jai dar nėra vienerių metų, džiaugiuosi savo vaiko priežiūros atostogomis, tiek daug idėjų turiu, apie grįžimą į darbą kol kas negalvoju.
Darbuose, kuriuos dirbau, nesijaučiau visiškai realizuojanti save, ilgainiui ėmė atrodyti, kad sėdžiu ne savo rogėse. Taip pradėjo kirbėti mintis pabandyti realizuoti save kitur.
Kaip sekėsi susilaukus dukryčių?
Aktyvi naujų veiklų paieška prasidėjo dar dirbant pirmajame darbe. Pirmosios dukros gimimas įkvėpė motyvacijos, jėgų, atrodė, kad viską galiu, tik duokit idėjų, talentų kažkokių. Supratau, kad niekas nieko neduos, teks pačiai sugalvoti, kaip savo energiją panaudoti. Taip prasidėjo savęs paieška - pokalbiai su savimi, atidi savirefleksija, supratau, kad daug apie save nežinau, skaičiau straipsnius, knygas, savo pačios patirtį analizavau, domėjausi kitomis profesijomis, jų perspektyvomis, su įvairiais žmonėmis bendravau ir nuolat svarsčiau, „ką noriu veikti užaugus“.
Naujų veiklų - rankdarbių bei rašymo - idėjos kilo spontaniškai, antrajai dukrelei jau esant pilve. Juokauju, kad su pirmąja dukra gimė motyvacija, su antrąja - idėjos, su trečiu vaiku galbūt pavyktų išvystyti jas.
Taip, laiko trūksta viskam, bet kai stengiesi, viskas įmanoma. Teisingai susidėlioki prioritetus, įjunki savikontrolę, išjunki didžiausius laiko rijikus - socialinius tinklus, atsikelki šiek tiek anksčiau, žiūrėk – ir turi papildomą valandėlę sau.
Papasakokite apie savo naująsias veiklas.
Pirmoji ir pagrindinė mano veikla, kurią atradau stebėdama ir analizuodama save – dekupažas. Su jokiais rankdarbiais, tiesa, niekada nedraugavau, todėl pati save šiuo atradimu labai nustebinau. Pabandžiau save vienur, kitur, kol atėjo vieną dieną nušvitimas „dekupažo pavidalu“. Galvojau, pabandysiu, gal patiks, jeigu ne, imsiuos ko kito. Pabandžiau, patiko, net labai, pasilikau.
Pradėjau gilintis, skaityti knygas, forumus, kursus lankiau, informaciją visą į save siurbiau, eksperimentavau, darėsi vis įdomiau. Užsiimdavau tuo vakarais, po darbų, kasdienių namų ruošos darbų, buvo šiek tiek sunku, bet kai „užsikabinau“, nebejaučiau ribų.
Vieną dieną apsirgusi į darbą neišėjau, laiko turėjau daug, dekupažuoti sveikata neleido, tad pradėjau rašyti. Taip gimė tinklaraštis www.manodekupazas.wordpress.lt, kurį rašau iki šiol.
Savo įrašais kilo noras dalintis su kitais, taip feisbukas tapo dekupažo idėjų antraisiais namais. „Daily Deco“ - mano tinklaraštis facebook'e. Jame dalinuosi savo darbais, įrašais, dekupažo, kitomis dekoro idėjomis.
Noriu plėsti ribas, sužinoti, išmokti daugiau, ne tik dekupažo, kitose rankdarbių srityse taip pat, dirbti intensyviau, bet laukiu, kol dukros paaugs, kokybiškas bendravimas su jomis šiandien yra svarbiau. O iki tol pagal galimybę toliau mokausi, ranką lavinu, gamindama artimiesiems, draugams ir sau, kartais pagal užsakymus, taip pat apie visa tai rašau.
Panirusi į rankdarbių pasaulį, iš naujo atradau santykį su vyresniąja dukra. Visada pagal galimybę stengiausi kuo daugiau bendrauti su ja, tačiau, įsisukus į „darbas-reikalai-namai“ verpetą, laiko tam rasti nebūdavo taip paprasta.
Viskas pasikeitė išėjus nėštumo ir gimdymo atostogų, kurias daugiausia praleidau bendraudama su tuo metu dar vienturte dukra. Ji matydavo mane besikrapštančią prie darbelių, viskas jai buvo labai įdomu, tad po truputį krapštytis pradėjom kartu. Iš pradžių, neslėpsiu, buvo sunku, dukra be galo judri, sunkiai sutelkdavo dėmesį, buvo kiek nerangi.
Ilgainiui krapštydamasi tapo ramesnė, dėmesingesnė, kūrybingesnė, smulkioji motorika ir kalba lavėjo ne dienomis, o valandomis. Labai džiaugiausi pasiektais rezultatais, vyro paraginta, „Daily Deco“ puslapyje pradėjau dalintis mūsų darbeliais. Kai jie pradėjo užimti didžiąją šio puslapio turinio dalį, kilo idėja įrengti jiems savo kampelį. Taip facebook'e atsirado tinklaraštis pavadinimu "Ką veikti su vaiku".
Pradėjusi nuo mūsų rankdarbių, ilgainiui ėmiau dalintis įvairesniu turiniu. Šiuo metu įkvėpta naujų idėjų vėl grįžtu prie to, nuo ko pradėjau - rankdarbiai. Matau akivaizdžią jų naudą ir tuo norisi pasidalinti su visais, galbūt įkvėpti tėvus, senelius daugiau užsiimti su vaikais. Norėčiau rašyti daugiau, išsamiau, bet laukiu, kol dukros paaugs, dabar visas dėmesys joms.
Tikiu, kad kokybiškas bendravimas su vaiku yra labai svarbu. Puikiai suprantu, kartais būnu sunku, neįdomu atrodo, kad yra aibė svarbesnių reikalų. Kartais tenka perlipti per save. Tačiau, esu tikra, ką į mūsų bendravimą investuosiu šiandien, tą turėsiu ateityje.
Dar viena labai įdomi jūsų veikla – tinklaraštis 365dienosbecukraus.wordpress.com. Kodėl priėmėte tokį netradicinį iššūkį – gyventi metus be cukraus?
Tai veikla, kurios ėmiausi jau gimus antrajai dukrai. Antrojo nėštumo metu visai netikėtai man diagnozavo gestacinį diabetą. Teko kardinaliai pakeisti mitybą, kas buvo labai sunku, nes man, smaližei, reikėjo atsisakyti mėgstamiausių maistų - cukraus ir miltų.
Ačiū vyrui, kuris labai palaikė prisijungdamas sveikiau maitintis kartu. Taip per pora mėnesių be jokių pastangų jis atsikratė apie 10 kg, pagerėjo savijauta, nuotaika, pašviesėjo oda, man dingo skrandžio skausmai, apmažėjo egzema.
Gimus dukrai, po truputį grįžom prie įprastos mitybos. Pajutę skirtumą prieš ir po, nusprendėm atsisakyti cukraus dar kuriam laikui, gal porai mėnesių, kol vyras spontaniškai pasiūlė pabandyti taip gyventi metus, o po to gal ir visą laiką.
Taip gyvename jau daugiau kaip 100 dienų. Iš pradžių, žinoma, buvo sunkiau, žiūrint į visokius skanėstus kažkoks nerimas apimdavo, širdis imdavo plakti stipriau. Dabar jau lengviau. Tad savo iššūkį papildėm dar vienu - atsisakėm ne tik cukraus, bet ir baltų miltų. Vėl sunku, bet ieškau alternatyvų. Apie visa tai rašau savo tinklaraštyje www.365dienosbecukraus.wordpress.com. Šiais įrašais, taip pat kitomis idėjomis, įvairiomis nuotraukomis neseniai pradėjau dalintis ir facebook'o puslapyje "365 dienos be cukraus".
Kas sunkiausia, kalbant apie visas šias veiklas, ypač iš pradžių, tai ydingas mąstymas „Ką žmonės pasakys, pagalvos?". Dalinuosi savo patirtimi, mintimis, kartais jausmais, bet kokią kritiką priimu labai asmeniškai. Ilgai turėjau įkalbinėti save imtis veiklos, nebijoti žmonių ir jų nuomonių. Čia didelį ačiū turiu vėl tarti savo vyrui, laiku ir vietoje paskatinusiam, pagyrusiam. Didžiausias malonumas, užsiimant tuo, žinoma, saviraiška. Taip pat žinojimas, kad kažkam visa tai įdomu, galbūt naudinga - tai labiausiai įkvepia.
Kaip sekasi suderinti veiklą su motinyste?
Norėčiau pasakyti puikiai. Bet, tiesą pasakius, būna visaip. Į viską žiūriu atsakingai, viską norisi atlikti tobulai, bet pavyksta įvairiai. Vieną dieną kažkas sušlubuoja, kitą jau viskas gerai. Svarbiausia, kad galutiniame variante mūsų šeimos garvežys judėtų visai neblogai. Kol kas viską spėju, bet apetitas auga bevalgant, atrodo, dar ir to, ir to norėtųsi imtis, idėjų knibžda pilna galva.
Laiko veikloms norėčiau turėti daugiau, raminu save, kad kai dukros paaugs. Pareigas buityje su vyru dalinamės perpus, tai dar vienas veiksnys, lemiantis, kad mūsų šeimos darinys sklandus. Ačiū, beje, jam, periodiškai primenančiam, kad esu tik žmogus. Jis puikiai supranta mane, nesitikėdamas kasdien rasti trijų dalių pietus. Viena žinau, jei neturėčiau vyro, dukrų, nebūčiau šiandien čia, kur esu, nebūčiau iš naujo ėmusis rašymo, atradusi rankdarbių.
Ko palinkėtumėte mamoms, kurios dabar skaito interviu su Jumis?
Laiminga mama - laiminga šeima. Tad rūpinkitės savimi, įsiklausykite į save, nenustumkite savo poreikių į paskutinę vietą. Būkite sau draugės, o ne priešės, pamirškite aukos vaidmenis, motinystė nėra auka, žiūrėkit į tai, kaip į galimybę atsiskleisti, atrasti save įvairiuose amplua. Esate pačios geriausios mamos, net jei kartais atrodo priešingai. Periodiškai priminkite sau esančios ne tik mamos, bet ir puikios moterys, asmenybės. Pasitikėkite savimi, išlikite ramios, būkite pozityvios ir daugiau šypsokitės!
