31 nėštumo savaitę gimusio Dominyko mamos padrąsinimas visoms ankstukų šeimoms

Kovo mėnesį laisvalaikio ir prekybos centre „Panorama" pristatoma „Ankstukų" fotografijų galerija.

Jos metu lankytojai gali išvysti neišnešiotų kūdikių namelį – inkubatorių, pamatyti jau paaugusių ankstukų nuotraukas bei išgirsti jų atėjimo į šį pasaulį istorijas. Vieną iš jų – apie mažylį Dominyką, kuris gimė 31 nėštumo savaitę.

Kaip pasakoja dabar jau trejų metų berniuko mama ir ankstukų tėvų mentorė Lina Bylienė, Dominykas gimė sverdamas tik 1700 gramų. Moteris pripažįsta, kad iki šiol nežino, kodėl jos kūdikis į šį pasaulį nusprendė ateiti anksčiau, nei turėjo.

„Visą nėštumą jaučiausi kaip ant sparnų: manęs nepykino, neturėjau jokių sveikatos problemų, o tyrimai visuomet būdavo geri. Nėštumo metu gerokai sulėtinau gyvenimo tempą ir labai saugojau save", – tikina L. Bylienė.

Tačiau Dominykas į šį pasaulį ėmė belstis per anksti, nors gydytojai bandė jo per daug ankstyvą gimimą atitolinti įvairiausiais vaistais, stengėsi subrandinti berniuko plaučius, deja, nespėjo.

„Pirmasis susitikimas su sūneliu buvo tikrai ne toks, kokį įsivaizdavau, – tai truko vos keletą sekundžių. Mažylis buvo suvyniotas į vilnonius apklotėlius, matėsi tik smulkutis mažytis veidukas ir didelės akys. Leido jį pabučiuoti ir išnešė. Aš net nežinojau, kur, bet pasitikėjau medikais", – prisimena Dominyko mama.

Pirmą parą moteris negalėjo pamatyti savo naujagimio, nes po operacijos gydytojai jai neleido keltis iš lovos. Berniuko tėtis Dominyką nufilmavo, tad neišnešiotuko mama mažylį išvydo tik ekrane.

„Ašaros risdavosi kaip pupos, pamačius jį tokį gležnutį, apraizgytą laidais, prijungtą prie aparatų, stikliniame namelyje, visuomet miegantį ir itin retai parodantį savo balsiuką ar atmerkiantį akis", – pasakoja L. Bylienė.

Asmeninio albumo nuotr.

Tačiau dienos ėjo, situacija po truputį stabilizavosi, galiausiai gydytojai berniuko mamai leido jį paimti ant rankų ir rūpintis juo. L. Bylienė džiaugėsi net pačiais mažiausiais Dominyko pasiekimais – suvalgytais pieno mililitrais, priaugtais gramais, gerais tyrimų rezultatais.

„Supratau, kad lieti ašarų nėra prasmės, reikia pradėti gaminti pieną savo ankstukui. Atėjus maitinimo laikui, stengdavausi turėti reikiamą pieno normą. Kartais kelių mililitrų pritrūkdavo, tad iš naujo bandydavau juos surinkti, kad tik mažylis jo gautų tiek, kiek reikia. Tikėjau, kad mano pienas jam yra geriausias maistas", – tvirtina Dominyko mama.

Ji prisimena, kad, grįžus iš ligoninės namo, viskas tarsi įgavo pagreitį, atrodė, kad net sienos padeda mažyliui augti. Šiandien Dominykui jau treji!

„Jis guvus, be galo aktyvus, jo visur pilna. Dažnai išgirstu, kad jis labai protingas ir gudrus vaikas. Be to, Dominykas yra tikras pliurpalas – mes, du suaugę žmonės, šiam kodėlčiukui kartais net pritrūkstam atsakymų į jo nesibaigiančius „kodėl?", – šypsosi L. Bylienė.

Kalbėdama apie patirtis Santariškių ligoninėje, moteris prisimena, kad kiekvieną dieną vartydavo jau paaugusių ankstukų nuotraukų albumus. Tai, pasak Dominyko mamos, sunkiausiomis akimirkomis tikrai guodė ir ramino, kad ir jos mažylis užaugs.

Ankstukų mamytėms ir tėveliams, kuriems šiandien neramu, noriu pasakyti, kad ir jiems taip bus – jų mažyliai užaugs. Mūsų ankstukai yra išskirtiniai, nes jie turi didžiulį norą kabintis į gyvenimą. Stiprybės, kantrybės, ramybės, tikėjimo ir begalinės meilės!" – sako L. Bylienė.

Straipsnį pristato neišnešiotiems kūdikiams skirtas paramos projektas "Ankstukai". Daugiau informacijos apie projektą www.ankstukai.lt, prie „Ankstukų" draugų būrio kviečiame jungtis ir socialiniame tinkle „Facebook": https://www.facebook.com/ankstukai?fref=ts.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis