Atviras Majos laiškas apie patirtą persileidimą

 (10)
Šiomis dienomis daug kalbama apie motinystę. Mano manymu, tai viena plačiausių ir spalvingiausių temų. Pati pirmoji jos spalva – rožinė, kai nėštumo teste pasirodo dvi juostelės.
© Adobe Stock

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

O aš šiandien noriu papasakoti apie visai kitą motinystės pusę, nuspalvintą pilkais ir juodais tonais – perinatalinę netektį arba kitaip tariant, persileidimą.

Noriu akcentuoti šį reiškinį kaip psichologinę traumą, kurią patiria moteris ir jos vyras. Savo istoriją, kurią netrukus papasakosiu, skiriu visoms moterims, kurios tai patyrė.

Buvau jau virš 25-erių, kai sutikau savo žmogų ir pradėjome kurti savo istoriją. Abiejų svajonė buvo šeima ir du vaikučiai. Atrodo, svajodami buvome kuklūs, tačiau gandrai pas mus neskubėjo. Metus laiko skraidė aplink, kol nėštumo teste pamačiau išsvajotas dvi rožines juosteles. Buvome labai laimingi, tačiau abu nujautėme kažką negero. Tik vienas kitam neprisipažinome. Tikėjau, kad nepaisant nuojautos, viskas bus gerai.

Nebuvo. Atvykusi eilinei apžiūrai, išgirdau gydytojos žodžius, kurie lyg peilis smigo į širdį: „Nematau širdies veiklos". Kitais žodžiais tariant, nėštumas nustojo vystytis. Tuo metu buvo jau 10 savaičių. Tiek laiko buvo mums duota pasidžiaugti laukimu.

Ne iš karto suvokiau, kas atsitiko. Nepamenu, kaip grįžau namo, kaip pasakiau vyrui. Žinau, tik kad verkėm abu, nes vėl turėjom tik vienas kitą. Bet tai buvo tik pradžia. Laukė kelionė į ligoninę, o ten nežinomybė. Dažnai būna taip, kad vaisius įsčiose būna žuvęs, bet persileidimas neprasideda.

Iki šiol esu dėkinga gydytojams už supratingumą ir užuojautą. Už atskirą palatą, kartu su tokio pat likimo draugėmis. Gerai pamenu, kad kartu buvo viena moteris, kuriai nutrūko tokio pat laiko nėštumas. Abi juokavome, kad esame stiprios, viską ištversime. Tačiau tai tebuvo apsauginė organizmo reakcija. Iš tiesų, abi tyliai inkštėme įsikniaubusios į pagalves, kentėdamos tiek fizinį, tiek begalinį dvasinį skausmą. Vis pagalvoju, apie ją ir tikiuosi, kad dabar ji jau glaudžia prie savęs vaikelį, o gal ir ne vieną.

Iki šiol esu dėkinga gydytojams už supratingumą ir užuojautą. Už atskirą palatą, kartu su tokio pat likimo draugėmis.
MAJA

Man buvo suteikta medicininė pagalba, gavau patarimų kaip elgtis po persileidimo, kada vėl galiu bandyti pastoti. Aš galėjau nesidrovėdama skambinti gydytojai ir grįžusi namo, jei būtų kilę komplikacijų. Tačiau labiausiai reikėjo psichologinės pagalbos ir paramos. Moterys, kurios patiria perinatalinę netektį, yra paliekamos vienos su savo skausmu, labai giliu ir beprotišku. Mūsų šalyje, nėštumo patologijos skyriuose, nėra specialistų, kurie padėtų moterims tokiais atvejais, todėl pagalbos joms tenka ieškoti pačioms arba tyliai kentėti.

Šiandieną aš esu nuostabios penkerių metukų mergytės mama. Esu dėkinga likimui, kad ją turiu. Tikiuosi, kad man daugiau neteks išgyventi to siaubo, po kurio atsigavau sunkiai, savo jėgomis. Atsigavau per metus laiko, tačiau iki šiol kaupiasi ašaros. Niekada nepamiršiu šios patirties. Ji mane užaugino, padarė stipresne ir pažadino mano žmogiškumą.

Šiandien aš jau galiu patarti kitoms moterims, susidūrusioms su tokiu skausmu. Mielosios, jūs nesate vienos. Jūs nesate blogesnės už kitas. Jūs esate nuostabios ir vertos būti mamomis. Nekentėkite vienos tyliai kamputyje, pasidalinkite savo mintimis, skausmu, liūdesiu ir neviltimi. Paskatinkite netylėti ir savo vyrus. Jie taip pat tyliai kenčia, jie taip pat neteko savo vaiko.

Man buvo suteikta medicininė pagalba, gavau patarimų kaip elgtis po persileidimo, kada vėl galiu bandyti pastoti. Tačiau labiausiai reikėjo psichologinės pagalbos ir paramos.
MAJA

Nusišluostykite ašaras ir suteikite sau galimybę būti išklausytoms ir suprastoms. Jau yra prieinama nemokama psichologinė pagalba visoje Lietuvoje. Krizinio nėštumo centro specialistai padės susigaudyti savyje ir atsitiesti.

Ir dar, aš puikiai suprantu, kad kai netenki savo vaikelio, ypač ilgai laukto ir planuoto, norisi kuo greičiau vėl pastoti. Nedarykite to. Pirmiausia leiskite sau ir vyrui, atsigauti psichologiškai ir fiziškai. Pagykite savo kūnu ir siela. Ir tada užpildysite tą tuštumą, kurią jaučiate savo įsčiose. Būtinai užpildysite. Tik šįkart motinystė jums suteiks kur kas daugiau spalvų.

Su meile, Maja.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Skaitytojų istorijos

Monika: augindama vaiką pervargsti ir nieko nespėji? - Pati kalta (181)

TavoVaikas.lt portale publikuotas interviu apie nepagražintą motinystę su Rugile sulaukė didžiulio skaitytojų susidomėjimo ir komentarų. Publikuojame gautą Monikos laišką – ji turi visai priešingą nuomonę.

IRMA: sunku tris auginti vaikus? – Gal laikas keisti požiūrį (14)

Jeigu ir jūs turite minčių, kuriomis norėtumėte pasidalinti su portalo TavoVaikas.lt skaitytojais, visada jų laukiame el.paštu tavovaikas@delfi.lt. Na, o šįkart publikuojame Irmos laišką, kurį ji parašė perskaičiusi straipsnį "Ką reiškia turėti tris vaikus".

Atviras skaitytojos laiškas: ši nuotrauka įkvėpė pasidalinti savo žindymo istorija

Ačiū skaitytojai už pasidalintą savo istoriją. Jeigu ir jūs norite pasipasakoti, rašykite mums el.p. tavovaikas@delfi.lt.

Rugilė: papasakosiu, kaip be pagražinimų atrodo tikroji motinystė (171)

Rugilė nevynioja žodžių į vatą – iš pradžių, gimus vaikeliui, ji save laikė negera mama ir netgi, kaip pati sako, nejautė meilės savo sūnui. Tai ją labai gąsdino. Bet... Atradus priežastis situacija ėmė keistis.

Skaitytojos išpažintis: atrodė, kad vaikelis miega, deja, jis buvo be gyvybės ženklų (30)

Jeigu kas nors prieš trejus metus būtų paklausęs, kaip susitaikytum su kūdikio mirtimi, turbūt atsakyčiau labai paprastai: „Taip tiesiog negali nutikti. Tik ne man“. Bet, deja, šią tragediją patyriau būdama 24 – erių metų.

Vienos moters išpažintis: kai norisi atsukti laiką atgal, bet jau per vėlu (15)

Su giedro žvilgsnio ir mąslios šypsenos moterimi susitikome parke, kur, po dangumi slenkančiais pritvinkusiais debesimis, ji pasakojo savo istoriją. Trapią, klaidžią ir žmogišką. Žinojome, kad jos gyvenimas atguls raidėmis kitoms to paties likimo moterims - su meile ir rūpesčiu joms ir jų vaikams, tad pabaigoje paklausiau - kokiu vardu man ją vadinti? Tina...

Mamos išpažintis: „Lietuvoje gimdyti įmanoma tik už pinigus" (148)

Austėja (vardas pakeistas), auginanti du vaikučius (1 ir 5 m.) įsitikinusi: „Prieš gimdant su gydytoju tartis būtina."

Atviras Majos laiškas apie patirtą persileidimą (10)

Šiomis dienomis daug kalbama apie motinystę. Mano manymu, tai viena plačiausių ir spalvingiausių temų. Pati pirmoji jos spalva – rožinė, kai nėštumo teste pasirodo dvi juostelės.

Atviras skaitytojos laiškas: esu bloga mama tobulųjų pasaulyje (71)

TavoVaikas.lt portalo redakcija gavo skaitytojos laišką, kuris skiriasi nuo daugumos gaunamų. Du vaikučius auginanti mama prisipažįsta, kad nesijaučia laiminga.

Gimdymo nesuplanuosi: netikėta komplikacija sujaukė visus planus (24)

Laukiame ir jūsų gimdymo istorijų, rašykite el.paštu tavovaikas@delfi.lt. Šiandien suteikiame žodį mums parašiusiai Oskaro mamai.

Monikos gimdymas: pavojingą komplikaciją atpažino po pokalbio mamyčių forume (5)

Jeigu norite papasakoti savo gimdymo istoriją, rašykite mums el.p. tavovaikas@delfi.lt. Šiandien publikuojame mums parašiusios Monikos nelengvo nėštumo ir per ankstyvo gimdymo istoriją.

Marijos išpažintis: kaip aš vos nenužudžiau savo vaiko (34)

Su mama sėdėjau oro uoste ir laukiau lėktuvo, kuriuo turėjau skristi pas mano, šeštą mėnesį laukiamo, kūdikėlio tėvą.

Ankstukės Sofijos stebuklas

Per anksti gimusios Sofijos mamos laiškas apie netikėtai prasidėjusį gimdymą ir pirmąjį praleistą mėnesį ligoninėje.

Per plauką nuo mirties: ankstukės Donatos istorija (7)

Ankstukė Donata, kuri šiandien yra guvi ir protinga mokinukė, į pasaulį pasibeldė trimis mėnesiais anksčiau laiko. Jos mama Laura dalijasi prisiminimais, kaip jautėsi ir ką patyrė susilaukusi per anksti gimusios mažylės.

Absoliučia klausa apdovanota Vaida gimė vos 26 nėštumo savaitę (1)

Kas išaugs iš mano mažylio? Šį klausimą neretai užduoda sau per anksti gimusio vaikelio mama, rymodama prie jo inkubatoriaus ligoninėje. Vaidos istorija jus įkvėps nenusiminti ir tikėti savimi bei vaiku.