Beata: nemaniau, kad vietoj vežimėlio teks pirkti karstą

Mums parašiusi Beata pasakoja liūdniausią savo gyvenimo įvykį, kuris sukrėtė šeimą ir paliko daug neatsakytų klausimų KODĖL? Prašome jūsų supratingumo komentuojant istoriją.

Ilgai galvojau,  ar rašyt, ar ne, ir vis dėlto nutariau papasakoti savo istoriją. Esu labai laiminga antroje santuokoje, iš pirmos santuokos turiu 12 metų sūnų. Mano vyras iš pirmos santuokos turi dvi dukras.

Su vyru vis pasvajodavome apie bendrą vaikelį, kažkodėl vis įsivaizdavom, kad turėsim dukrytę. Svajojom, kaip ji atbėgs ryte pas mus, kaip išdykaus, kaip mes visur kartu ja keliausim.

Ilgai negalėjau pastoti, net praradau viltį, tačiau vieną dieną pajutau, kad esu ne viena. Nuėjau pas gydytoją, ji man patvirtino, kad nėštumui 6 savaitės.

Atėjau pasitikrinti vėl po 2 savaičių, viskas lyg ir būtų gerai, tik turiu aukštą kraujo spaudimą, kuris kamuoja mane jau 12 metų. Gydytoja sakė, kad nebus lengvas nėštumas su tokiu spaudimu, bet viskas įmanoma, prižiūrėjo mane ir kardiologai, ir ginekologai.

Aš dirbau, bet stengiausi nepersidirbti, laikas ėjo, pilvukas augo. Jautėm su vyru, kad bus dukrytė, labai jos laukėm, labai džiaugėmės.

Kai suėjo 19 savaičių, man pakilo didelis spaudimas, todėl gydytoja išsiuntė mane į Vilnių. Ten su vyru pralaukėm 8 valandas ir mane paleido namo - nerado priežasties, dėl ko guldyti reiktų, nors spaudimas buvo 240*120.

Mane paguldė Ukmergėje, personalas labai rūpinosi ir jaudinosi dėl manęs. Deja, spaudimas vėl kyla ir mane su greitąja išveža į Vilnių. Ten per mano maldavimą ir ašaras guldo į ligoninę, bet po savaitės paleidžia.

Namie pabuvau vos 2 savaites, vėl grįžtu į Vilnių, kadangi iš nosies ima nesustabdomai tekėti kraujas. LOR gydytojai man sutvarko nosį, tačiau aš praradau daug kraujo, prasidėjo mažakraujystė, teko perpilti man kraują. Trūko oro, galų gale ir nejaučiau kūdikio judesių.

2015 04 17 ryte ligoninėje pabudau geros nuotaikos, viskas atrodė kaip ir gerai, tik atėjusi gydytoja pasakė, kad reikia ruoštis operacijai - man ims vaiką. Tada buvau 24 savaitę nėščia. Pradėjau verkti ir rėkti, kad neatiduosiu mažytės, bet kitos išeities nebuvo. Taip 11.29 po cezario pjūvio operacijos man išėmė 500 g sveriančią mergytę.

Pamačiau ją po 2 parų, tokia gražutė, tokia mažytė, kovojanti už savo gyvybę. Pavadinome Saule.

Po savaites ją perkėlė į Vaikų ligoninę, lankiau, kalbėjau, maldavau, kad tik gyventų... Taip norėjosi atsigulti šalia ir laikyti glėbyje.

Deja, gegužės 17 dieną ryte sužinau, kad Saulytei infekcija ir jai nedaug liko gyventi. Padėjau ant jos ranką ir labai verkiau, nežinojau, ką sakyti...

Vakare 19 valandą ji iškeliavo. Norėjosi šaukti, rėkti, bet...

Po 2 dienų ją palaidojom, niekada nemaniau, kad vietoj vežimėlio teks pirkti karstelį...

Jau 3 mėnesiai kiekvieną dieną su vyru važiuojam ant kapelio palaistyti gėlių. Niekaip negaliu susitaikyti su netektimi, vis užduodu klausimą KODĖL?

Pykstu ir ant Dievo, ir ant gyvenimo, žinau, kad turiu būti stipri, turiu nuostabų vyrą ir sūnų, bet kaip susitaikyti, kai tavo svajonė miršta?..

Daug kas sako, kad dar turėsim kitų vaikų, bet aš nenoriu kito, noriu tik šios savo Saulės...

Beata

Jūsų gimdymo istorijų laukiame el. paštu tavovaikas@delfi.lt.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis