Ieva: praradau vaiką per vieną vakarą

Kai su vyru susilaukėme pirmo sūnaus, buvome abu labai jauni, bet tuomet buvome stipresni, nei tuomet, kai sužinoję, jog laukiamės antro vaikelio.



Parsisiųskite programėles telefonams štai čia: „iPhone“, „Android“. Draugaukime ir Facebooke!

Sūnui tebuvo tik 7 mėnesiai, kaip sužinojau apie antrą nėštumą. Vyras puolė į isteriją, kaip mes auginsim 2 vaikus, kai dar neturime savo namų, kad dar turime luktelėti, kad per anksti...

Man jį matant tokį susikrimtusį taip pat jau buvo kilę minčių, gal pritarti jam, esame jauni, vieną vaiką jau auginame. Bet vėliau sužinojau, jog laukiasi mano mama, tai pagalvojau jeigu ji, 45 metų moteris, nieko nebijo, tai kodėl aš turiu baimintis? Sugebame rūpintis vienu, tai pasirūpinsime ir abiem.

TAIP PAT SKAITYKITE:

Austėja Landsbergienė: ar tėvai turi padėti vaikams ruošti namų darbus?

Jus nustebins atsakymas į klausimą, ar tėvai savo vaikus myli vienodai

Buvau pati laimingiausia, laukiausi kartu su mama, buvome kartu ir pas genetikę, sužinojome, jog ji turės dukrytę, o aš dar vieną sūnų, skrajojome padebesiais, abi tam ruošėmės, juokaudavome, jog lyg filme, kai jauna dukra ir brandaus amžiaus mama kartu laukiasi.

Kuo arčiau buvo gimdymas, tuo labiau šalom vienas nuo kito su vyru... Jam tai buvo sunkus etapas. Bet gimė vaikiukai, visi buvome euforijoje, vaikeliai kartu augo, aš auginau 2 sūnus, kaip ir visuomet svajojau. Bet atėjo diena, kai mūsų laimė per vieną naktį subliuško. Kai mano mažajam buvo 7 mėnesiai, jis mirė nuo žaibinio meningokokinio meningito. Vaikas, būdamas visiškai sveikas, per vieną vakarą susirgo ir numirė, tai įvyko taip staigiai, kad visa šeima patyrėme šoką.

Su vyru suartėjom taip, kaip niekada net nebuvome artimi, palaikėme vienas kitą, visa šeima išsikapstėme. Ir niekada nebūčiau pagalvojusi, kad kada nors aš taip norėsiu kuo greičiau pastoti, kad stebėsiu savo vaisingas dienas, kad stengsiuosi mylėtis tik per jas, kad gulėsiu ant nugaros, kad būtų didesnė tikimybė, kad kas porą savaičių darysiu nėštumo testus ir nekantrausiu, kada gi aš pastosiu.

Kelis mėnesius jaudinausi, ėjau pas gydytoją, klausiau, kodėl aš negaliu pastoti, kodėl kai nori ir be proto lauki, tai negauni, o per TV rodo, kaip viena išmeta į šiukšlių dėžę, kaip kita, paslėpusi lagamine palėpėje po grindimis, ir kaip tokias Dievas nešioja, kodėl joms vaikus duoda, o man ne!

Po 5 mėnesių sužinojau, kad laukiuosi. Pagaliau! Dievas man grąžins tai, ką praradau... Bet jis man davė daug daugiau, jis man davė dukrytę, kuri yra mano ramstis, mano džiaugsmas, ji atgaivino visą šeimą, aš nemačiau dar tokio savo vyro, jis ją taip myli ir net pas jį nebeliko tos nesveikos baimės atsiradus naujai gyvybei, atsakomybės baimės.

Ar įsivaizduojat, kokią kainą mes sumokėjom už supratimą, kad kiekvienas Dievo duotas vaikas yra dovana? Kad negalima net tokių minčių turėti, kad vaikai ir taip gali bet kada išeiti net ir Jums prie to neprisidėjus. Toks jausmas, jog Dievas ir siuntė jį tam, kad pamokytų, kad mes jį be proto pamiltume, leido mano mamai tokiame amžiuje pastoti, kad aš tą vaiką išsaugočiau, ir vėliau jį susigrąžino, tam, kad smogtų savanaudiškoms širdims, kad susivoktume, jog ne mes sukūrėm ir neturim teisės to naikinti. Tai yra jo angelai, jo sielos, ir mes neturime teisės žlugdyti jų misijos žemėje. Kas mes tokie?

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis