Mažylio laukėme ilgai.
Ilgai ir kantriai... Lyg stebuklo... Mažo, ir tuo pačiu didelio. Ašaros, nusivylimas, begalinis skausmas širdyje ir tikėjimas - tai, kas mus lydėjo ištisus 12 metų.
Ir štai, kai jau visai buvau praradusi viltį, pavargusi nuo gydymo, vaistų, pakilimų ir staigių kritimų, išaušo rytas. Rytas, kuris ilgai išliks mano atminty - 2010-09-24.
Savo akimis negalėjau patikėti tuo, ką pamačiau - taip ilgai lauktus ir išsvajotus II brūkšniukus nėštumo teste. Tai buvo taip nuostabu ir neįtikėtina, jog ašarų negalėjau sulaikyti ištisas dienas. Bet jos buvo kitokios. Džiaugsmo ašaros.
TAIP PAT SKAITYKITE:
Kokių tėvų paslapčių nereikia žinoti vaikams
Norėdami išskirtinumo, tėvai vaikams suteikia neįtikėtinų vardų
Nuo to momento gyvenimas pasikeitė.
Visų pirma - sustojo laikas. Pavydėjau toms, kurioms jau buvo praėję tie pavojingiausi trys mėnesiai, maniau, kad man jie truks amžinybę.
Kai jie baigėsi, galima buvo lengviau atsipūsti, sulaukiau ir pirmųjų judesiukų, sutapimas ar ne, bet jais mane mažylis apdovanojo mano gimtadienio rytą, išėjau ir į dekretą, kuris nėštumo pradžioje atrodė toks nepasiekiamas. Nenumaldomai artėjo gimdymo data. Bet mažiukas mūsų užsimanė į pasaulį ateiti anksčiau.
Pirmadienį nuėjau į eilinę apžiūrą.
Visi tyrimai buvo geri, jaučiausi neblogai, dar su gydytoja pakalbėjome, kad sulauksiu termino ir negimdysiu anksčiau. Bet jau naktį pastebėjau beišeinantį gleivių kamštį ir kažką panašaus į lengvai tekančius vaisiaus vandenis.
Sunerimau.
Kitą rytą nulėkiau į ligoninę, nes per naktį situacija tik blogėjo. Ramino tai, kad mažiukas jautėsi gerai. Sulaukėme trečiadienio. Prabudusi jau maniau, kad važiuosime namo, nes savijauta buvo gera, vandenys netekėjo, judesius jaučiau puikiai, kol gydytoja nepasikvietė rytinei apžiūrai. Atsisėdau ant kėdės ir pajutau, kaip nutekėjo vandenys. Kadangi nėštumo metu man buvo nustatytas gestacinis diabetas, tai sprendimas buvo trumpas ir aiškus - cezario pjūvis. Daugiau laukti negalima.
Taip aš atsidūriau operacinėje.
Širdis virpėjo nežmoniškai, tik nežinau, iš baimės ar iš suvokimo, kad jau tuoj pamatysiu tą mažą ir mielą žmogeliuką, kurio taip ilgai laukiau, nešiojau pas save pilvelyje, jaučiau jo judesius ir gyvenau kartu su juo.
Viskas truko tiesiog akimirką: suleido vaistus, pajutau į kojų pirštų galiukus besiskverbiančią šilumą, nutirpo pilvas, pradėjau laukti pirmojo mažiuko verkimo. Ir štai...
2011-05-11, 17.33 išgirdau patį nuostabiausią, patį švelniausią, patį maloniausią garsą. Tai buvo jis. Mano kūdikio verksmas. Per ašaras ir didelį susijaudinimą daugiau nebegirdėjau nieko.
Berniukas!
Šviesiaplaukis, sveikas. Dar po kelių sekundžių pamačiau savo kūdikį, tokį, koks jis augo mamos pilvelyje, dar visą gleivėtą ir su virkštele. Jau tada jis man buvo pats gražiausias ir nuostabiausias vaikutis žemėje. Po to atnešė sūnelį dar kartą, išbučiavau akytes, nosytę, lūpytes. Patyriau visiškai naują jausmą: džiaugsmas, ašaros, begalinė meilė. Tokia graži ir tokia stipri.
Ir nesvarbu, kad mūsų mažylis į pasaulį atėjo visu mėnesiu anksčiau. Tikiu, kad ne veltui jis gimė būtent tą dieną, tuo laiku...
Tai dar karta leido mums suprasti, kad jis - mūsų stebuklas. Stebuklas, kuris nuo šiol turi vardą - Martynas.
Daiva
Gimdymo istorijų konkursas tęsiasi. Laukiame jūsų gimdymo istorijų el.p. tavovaikas@delfi.lt. Įdomiausias publikuosime www.tavovaikas.lt, o vienai skirsime grožio dovanėlę.
