Marijos išpažintis: kaip aš vos nenužudžiau savo vaiko

Su mama sėdėjau oro uoste ir laukiau lėktuvo, kuriuo turėjau skristi pas mano, šeštą mėnesį laukiamo, kūdikėlio tėvą.

Nežinau, kodėl būtent tada mama man papasakojo mano gimimo istoriją. Tuomet sužinojau, kad gimiau tik tvirto mamos ryžto dėka...

Mano tėvų vestuvės jau buvo suplanuotos – vestuvinė suknelė užsakyta siūti, žiedai nupirkti, šventės data nustatyta, turėjau gimti „normalioje“, pilnoje šeimoje.

Mama jau kurį laiką manęs laukėsi, kai mano tėvas nusprendė, kad vis tik ne ji, besilaukianti jo kūdikio, yra jo gyvenimo išrinktoji... Taigi, vestuvės buvo atšauktos. O mano tėvas dar tais pačiais metais, beveik prieš pat man gimstant, atšoko vestuves su „tikrąja savo gyvenimo meile“.

Visa tai vyko 8 – ame praeito šimtmečio dešimtmetyje, kuomet vieniša motina, kaip ir jos vaikas, buvo visuomenės smerkiami. Susiklosčius tokioms aplinkybėms, labai „natūrali“ išeitis buvo abortas.

„Žinoma, kad abortas!!!”- skambėjo iš mano mamos artimųjų lūpų - „kitaip juk tokia gėda!!!”. „Tik abortas!“ – vienbalsiai reikalavo mano tėvas ir jo artimieji. Kitos išeities tada niekas, išskyrus mano mamą, nematė. Ji tuomet dėl nėštumo ir savo sprendimo mane gimdyti, nutraukusi studijas, palikta vaiko tėvo, likusi vieniša, be artimųjų palaikymo, gyvenusi mažame miestelyje, kur visi visus pažįsta, neturėjusi užtikrinto pragyvenimo šaltinio, vis tiek neprarado vilties. Niekas tuomet iki galo nesuprato jos pasirinkimo.

Iš karto po gimdymo medicinos seselė mano mamai į palatą vietoj manęs atnešė pasirašyti kūdikio atsisakymo formą, kurios pasirašymas seselei buvo savaime suprantamas. Mano mamai atsisakius pasirašyti ir patvirtinus, kad ji mane augins, medicinos personalo tarpe tai sukėlė didelę, švelniai tariant, nuostabą... Tiksliau – pasipiktinimą jos tokiu neatsakingumu... Aš daugelio akyse tuomet buvau tik visuomenės šiukšlė, neturėjusi teisės pilnaverčiam gyvenimui.

Pirmą kartą, išgirdusi tokią savo gimimo istoriją, sėdėjau lėktuve, pakeliui pas savo laukiamo vaiko tėvą, su kuriuo ruošėmės tuoktis, ir negalėjau sulaikyti ašarų. Mintyse skriejo įvairių mano gyvenimo įvykių prisiminimai – gražūs ankstyvos vaikystės metai, kurių metu labiausiai atmintyje iškilo mane taip mylėjusi močiutė (ta pati, kuri, kartu su kitais, abortą matė kaip vienintelę išeitį), iš tiesų iki močiutės gyvenimo pabaigos buvau jos mylimiausia anūkė.

Prisiminiau pirmus susitikimus su tėvu kuomet, būdama 12 -13 metų, supratau į ką aš iš tiesų panaši... O jis, išsiskyręs su „tikrąja meile“, atrado drąsos ir galimybę nebetrukdomas su manimi susitikt. Prisiminiau vėlesnį tėvo didžiavimąsi manimi, kuomet suprato, kad net be jo dalyvavimo mano gyvenime, pasirinkau į jo panašią specialybę... Suvokiau, kaip nelengva buvo mamai visus tuos metus manyje matyti gyvą, ją palikusio vyro atspindį...

Jaučiausi be galo dėkinga mamai, nepaisant visų sunkumų, suteikusiai man galimybę gimti ir gyventi! Jaučiausi dėkinga, kad buvau pradėta būtent šios moters įsčiose, kuri, daugeliui atrodžiusioje beviltiškoje padėtyje, turėjo tiek ryžto atsilaikyti artimųjų ir visuomenės spaudimui. Jaučiausi dėkinga, kad gyvenu!

Jaučiausi dėkinga ir už savo kūdikį, kuris tuomet jau labai judriai ir sparčiai augo manyje, ir kurio labai laukiau. Tačiau jo pradėjimas man buvo netikėtas ir nelengvas. Buvau studentė, studijavusi užsienyje, kur susipažinau ir su savo draugu, mano vaiko tėvu. Jis taip pat toje šalyje buvo užsienietis, bandęs įsitvirtinti, ir tuo metu nesėkmingai ieškojęs darbo. Visai nebuvau pasiruošusi šeimos kūrimui, o juo labiau vaiko gimimui. Todėl labai sumišau po to lemtingo karto, kai supratau, kad greičiausiai pastojau...

Įvairiausios mintys skriejo žaibo greitumu. Tuomet dar nebuvau tikra, ar mano draugas yra iš tiesų tas, su kuriuo noriu kurti šeimą ir susilaukti vaikų. Bet kokiu atveju, tai nebuvo palankus metas šeimos kūrimui ir juolab vaiko atėjimui, buvau tam visai nepasiruošusi. Užplūdo baimė ir panika. Nuskubėjau pas ginekologę, kuri po patikros mane nuramino ir davė išgerti vaistų, kurie turėjo užkirsti kelią pastojimui. Nusiraminau ir toliau gyvenau savo kasdienį gyvenimą. Tačiau nenumatytai ilgai užtrukus mėnesinėms, nuėjau pakartotinai pasitikrinti. Gydytoja patvirtino 6-ių savaičių nėštumą ir paklausė, ar nėštumą šalinsim. Viduj užplūdo begalinis džiaugsmas, kad vaikelis vis tik išgyveno ir įsitvirtino. Tuomet jau be jokių abejonių pasakiau, kad jį gimdysiu!

Gimė sveikas nuostabus berniukas. Mūsų pradžia nebuvo lengva. Teko ieškotis paramos, pagalbos, kurį laiką buvome be gyvenamos vietos, priklausomi tik nuo kitų žmonių. Savo studijas baigiau tik iš dalies, tačiau tiek, kiek baigiau, man pakako.

Vėliau, sūneliui paūgėjus, baigiau neakivaizdines studijas papildomai kvalifikacijai gauti. O dabar, kai jis eina į trečią klasę, ir aš tęsiu savo nebaigtą studijų dalį.

Dabar, kai visa tai rašau, mano aštuonmetis dainuodamas dėlioja sudėtingas, man nesuvokiamas Lego konstrukcijas. Labai jį myliu ir juo džiaugiuosi! Su vyru norėjome susilaukti ir daugiau vaikų, tačiau po sūnaus gimimo patyriau tris persileidimus. Dėl šių netekčių labai išgyvenau, tačiau dar labiau džiaugiuosi, kad tuomet, kai buvau apimta baimės ir išgyvenau sumaištį, mano pirmagimis atsilaikė! Vyras, po įvairių išbandymų, pasuko kitu keliu, ir mes su sūnumi likome dviese. Nepaisant to, džiaugiamės gyvenimu ir vienas kitu. Nepaisant nieko, jaučiuosi dėkinga už viską gyvenime.

Marija

Nemokama pagalba moterims, kurios susiduria su neplanuotu nėštumu ir išgyvena krizę - www.neplanuotasnestumas.lt.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis