Po gimdymo ir Inga, ir sūnus pateko į reanimaciją

 (10)
„Pamatyti savo kūdikį tik trečią parą ir tik porą minučių – daugelis to nesupras taip, kaip aš nesuprantu, kas yra sąrėmis, ką reiškia glausti tik gimusį mažylį, jausti jį, myluoti“, - savo laišką pradeda ankstuko Patriko mama Inga.
© Asmeninio albumo nuotr.

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Kai sūnus atėjo į šį pasaulį, išgirdau jo balsą – ir tai buvo palaima, ženklas, jog mes abu išgyvenome. Aišku, aš tebegulėjau ant operacinio stalo – visa apsiašarojusi, tik pagaliau iš laimės, nebe iš baimės, o mažasis buvo skubiai išvežtas į reanimaciją.

Turbūt kiekvieną ten praleistą sekundę prisimenu puikiai: šaltį, baimę, anesteziologę, kuri vis teiraudavosi, kaip aš jaučiuosi, ar neskauda, ir nuvalydavo ašaras. Prisimenu gydytojos žodžius „Ingute, turi sūnelį!". Beprotiškai norėjau jį pamatyti, bet neturėjau jėgų net paprašyti, kad parodytų. Prieš operaciją gydytojai nieko nežadėjo.

Pirmadienį, planuoto vizito metu, mane prižiūrinti gydytoja-ginekologė nustatė sunkią preeklampsiją ir liepė kuo skubiau vykti į ligoninę. Apie 18 val. aš jau gulėjau VU Santariškių klinikose. Tad naktį praleidus ligoninėje, jau kitą rytą, antradienį, buvo stabdomas nėštumas, atliekama cezario operacija dėl smarkiai prastėjančios mano ir sūnaus būklės. Iš palatos mane išvežė 9:25 val., o 11:02 val. šį pasaulį išvydo mažasis Patrikas. Mažylis gimė 33 savaitę, tesvėrė 1330 g ir buvo 40 cm ūgio.

Mažasis – kūdikių reanimacijoje, aš – suaugusiųjų. Ten praleidau 24 valandas.

Štai kokie prisiminimai: guliu lovoje, jaučiuosi keistai, bandau pajudinti kojas, o jos nejuda, prisegta daug visokių „pakabukų", kurie ima cypti ilgiau sulaikius kvėpavimą, nosyje – nepatogūs vamzdeliai, kad netyčia nepamirščiau kvėpuoti. Ekrane stebiu pulsą, susigalvojau žaidimą – tikrinti, kaip jis keičiasi, sulėtinus arba pagreitinus kvėpavimą. Suvarvėjo vienas maišelis į veną, aparatas garsiai perspėjo darbuotojas, kad man reikia dėmesio. Girdžiu, kad už pertvaros kažkam taip pat reikia kitos dozės. Jei kas dabar paklaustų, kiek tų maišelių telpa manyje, nepasakyčiau, per tas dienas ligoninėje pamečiau lašalinės maišelių skaičių. Truputį vėliau suvokiau, jog visa ši aparatų gausa būna prijungta prie kiekvieno mažyčio ankstuko, tik jos daug ilgiau neatjungia.

Pirmą kartą savo sūnelį pamačiau nuotraukoje, kurią išvydau kitą dieną po operacijos. O dar kitą (trečią) ir pati nukeliavau, o teisingiau – buvau ratukais nustumta pas savo mažąjį stebuklą. Kelios nuostabios ir keistos minutės, žvelgiant į mažą dėžutę, kurioje – visiškai mažytis sūnelis. Kodėl tos minutės buvo keistos? Nes aš viduje savęs klausiau: „Kaip žinoti, jog čia mano vaikas?". Turiu pripažinti, kad dvejojau ir bijojau, mums reikėjo mamos ir vaiko ryšį kurti patiems, nes jo paprasčiausiai nebuvo. Protas suvokia, jog čia tavo mažylis, o širdžiai reikėjo laiko, kad tai suprastų.

Pirmą kartą savo sūnelį pamačiau nuotraukoje, kurią išvydau kitą dieną po operacijos. O dar kitą (trečią) ir pati nukeliavau, o teisingiau – buvau ratukais nustumta pas savo mažąjį stebuklą.
Ankstuko Patriko mama INGA

Patrikas reanimacijoje praleido savaitę, aš taip pat gulėjau ligoninėje – buvau slaugoma ir stebima. Po savaitės mažylį perkėlė į Neonatologijos skyrių. Mano būklė taip pat buvo stabili, tad po pusdienio prisijungiau ir aš prie vaiko – nuo tos akimirkos buvome kartu, vienoje palatoje. Čia aš pažinau save kitokią. Turbūt tą pačią akimirką, kai suvokiau, jog turiu rūpintis savo vaiku (iki tol mano rūpestis buvo nutraukti pieno ir nunešti jo į reanimaciją), atsirado ir ryšys.

Į palatą atėjo seselė su didžiuliu švirkštu ir atsistojo prie Patriko inkubatoriaus. Paklausiau jos: „Kas čia?". Gavau gana nemalonų atsakymą: „Kas, kas? Jums paskirti vaistai". Tada seselei paaiškinau, jog visi antibiotikų kursai užbaigti ir kol kas jokio paskyrimo nėra. Šiek tiek dar pasiginčijome, pabuvau bjauria mamyte, kol galiausiai išsiaiškinome, jog ta dozė – ne Patrikui, o kitam berniukui, kuris gulėjo šioje palatoje, bet prieš mums persikraustant buvo perkeltas. Po šio įvykio aš į visas procedūras ėjau kartu, kad būčiau rami ir žinočiau, kas ir kaip vyksta.

Ligoninėje praleidome 5 savaites ir 2 dienas. Iš jos Patrikas išvyko sverdamas 2125 g ir būdamas 46 cm.

Pirmieji mėnesiai buvo labai sunkūs: kankino diegliukai, buvo diagnozuotas „Padidinto dirglumo“ sindromas. Kiekviena diena – kova. Mokėmės valgyti, kvėpuoti, grįžę mokėmės būti ir augti namuose, kur nėra medikų, atsakančių į visus klausimus.

Nuotraukų galerijoje – Patrikas su mylinčia šeima.

Kurį laiką Patriko raida atsiliko, todėl lankėme mankštas, masažus, ir iki pirmojo gimtadienio jis prisivijo bendraamžius. Tiesą sakant, mažylis per mėnesį išmoko atsisėsti, apsiversti ir ropoti.

Šiandien Patrikui 2 metai ir 6 mėnesiai, jis aktyvus, žingeidus ir labai muzikalus berniukas.

Patriko mamos papasakotą istoriją pristato neišnešiotiems kūdikiams skirtas paramos projektas „Ankstukai". Daugiau informacijos apie projektą: www.ankstukai.lt, prie „Ankstukų" draugų būrio kviečiame jungtis ir socialiniame tinkle „Facebook": https://www.facebook.com/ankstukai?fref=ts.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Skaitytojų istorijos

Monika: augindama vaiką pervargsti ir nieko nespėji? - Pati kalta (181)

TavoVaikas.lt portale publikuotas interviu apie nepagražintą motinystę su Rugile sulaukė didžiulio skaitytojų susidomėjimo ir komentarų. Publikuojame gautą Monikos laišką – ji turi visai priešingą nuomonę.

IRMA: sunku tris auginti vaikus? – Gal laikas keisti požiūrį (14)

Jeigu ir jūs turite minčių, kuriomis norėtumėte pasidalinti su portalo TavoVaikas.lt skaitytojais, visada jų laukiame el.paštu tavovaikas@delfi.lt. Na, o šįkart publikuojame Irmos laišką, kurį ji parašė perskaičiusi straipsnį "Ką reiškia turėti tris vaikus".

Atviras skaitytojos laiškas: ši nuotrauka įkvėpė pasidalinti savo žindymo istorija

Ačiū skaitytojai už pasidalintą savo istoriją. Jeigu ir jūs norite pasipasakoti, rašykite mums el.p. tavovaikas@delfi.lt.

Rugilė: papasakosiu, kaip be pagražinimų atrodo tikroji motinystė (171)

Rugilė nevynioja žodžių į vatą – iš pradžių, gimus vaikeliui, ji save laikė negera mama ir netgi, kaip pati sako, nejautė meilės savo sūnui. Tai ją labai gąsdino. Bet... Atradus priežastis situacija ėmė keistis.

Skaitytojos išpažintis: atrodė, kad vaikelis miega, deja, jis buvo be gyvybės ženklų (30)

Jeigu kas nors prieš trejus metus būtų paklausęs, kaip susitaikytum su kūdikio mirtimi, turbūt atsakyčiau labai paprastai: „Taip tiesiog negali nutikti. Tik ne man“. Bet, deja, šią tragediją patyriau būdama 24 – erių metų.

Vienos moters išpažintis: kai norisi atsukti laiką atgal, bet jau per vėlu (15)

Su giedro žvilgsnio ir mąslios šypsenos moterimi susitikome parke, kur, po dangumi slenkančiais pritvinkusiais debesimis, ji pasakojo savo istoriją. Trapią, klaidžią ir žmogišką. Žinojome, kad jos gyvenimas atguls raidėmis kitoms to paties likimo moterims - su meile ir rūpesčiu joms ir jų vaikams, tad pabaigoje paklausiau - kokiu vardu man ją vadinti? Tina...

Mamos išpažintis: „Lietuvoje gimdyti įmanoma tik už pinigus" (148)

Austėja (vardas pakeistas), auginanti du vaikučius (1 ir 5 m.) įsitikinusi: „Prieš gimdant su gydytoju tartis būtina."

Atviras Majos laiškas apie patirtą persileidimą (10)

Šiomis dienomis daug kalbama apie motinystę. Mano manymu, tai viena plačiausių ir spalvingiausių temų. Pati pirmoji jos spalva – rožinė, kai nėštumo teste pasirodo dvi juostelės.

Atviras skaitytojos laiškas: esu bloga mama tobulųjų pasaulyje (71)

TavoVaikas.lt portalo redakcija gavo skaitytojos laišką, kuris skiriasi nuo daugumos gaunamų. Du vaikučius auginanti mama prisipažįsta, kad nesijaučia laiminga.

Gimdymo nesuplanuosi: netikėta komplikacija sujaukė visus planus (24)

Laukiame ir jūsų gimdymo istorijų, rašykite el.paštu tavovaikas@delfi.lt. Šiandien suteikiame žodį mums parašiusiai Oskaro mamai.

Monikos gimdymas: pavojingą komplikaciją atpažino po pokalbio mamyčių forume (5)

Jeigu norite papasakoti savo gimdymo istoriją, rašykite mums el.p. tavovaikas@delfi.lt. Šiandien publikuojame mums parašiusios Monikos nelengvo nėštumo ir per ankstyvo gimdymo istoriją.

Marijos išpažintis: kaip aš vos nenužudžiau savo vaiko (34)

Su mama sėdėjau oro uoste ir laukiau lėktuvo, kuriuo turėjau skristi pas mano, šeštą mėnesį laukiamo, kūdikėlio tėvą.

Ankstukės Sofijos stebuklas

Per anksti gimusios Sofijos mamos laiškas apie netikėtai prasidėjusį gimdymą ir pirmąjį praleistą mėnesį ligoninėje.

Per plauką nuo mirties: ankstukės Donatos istorija (7)

Ankstukė Donata, kuri šiandien yra guvi ir protinga mokinukė, į pasaulį pasibeldė trimis mėnesiais anksčiau laiko. Jos mama Laura dalijasi prisiminimais, kaip jautėsi ir ką patyrė susilaukusi per anksti gimusios mažylės.

Absoliučia klausa apdovanota Vaida gimė vos 26 nėštumo savaitę (1)

Kas išaugs iš mano mažylio? Šį klausimą neretai užduoda sau per anksti gimusio vaikelio mama, rymodama prie jo inkubatoriaus ligoninėje. Vaidos istorija jus įkvėps nenusiminti ir tikėti savimi bei vaiku.