Simona: jaučiuosi žudike, kuri neišdrįso gimdyti

Buvo 2009 metų vasara, kai sužinojau esanti nėščia. Turėjau draugą, su kuriuo kartu dar buvom neilgai, bet atsitiko taip, kad pastojau. Aptemo protas.

Net minties nebuvo, kad vaikelį reiktų pasilikti, pirma mintis - abortas. Aišku, draugui pasakiau, kad laukiuosi ir kad darysiu abortą. Jis neprieštaravo.

TAIP PAT SKAITYKITE:
7 mamų išpažintis: juodžiausia akimirka tapus mama
Gimus vaikui nebemyliu vyro: erzina viskas, ką jis sako ar daro

Tiksliau, nieko nesakė, nereiškė savo nuomonės. Tik vieną kartą, kai gulėjom lovoje, jis bandė padėti galvą ant pilvo, sakydamas, kad nori prisiglausti, bet iškart jį patraukiau, nes jaučiausi nejaukiai dėl pilnėjančio savo kūno. Tuo ir baigėsi jo rūpestis. O dabar taip gaila, kad jis nebuvo tikru vyru ir nesudrausmino manęs. Negi jam taip nerūpėjo, kad bus žudomas jo vaikas?

Puikiai pamenu tą 2009 m. rugsėjo 7 dieną, kai mane atvežė į kliniką. Atvežė draugas ir išvyko į atsiskaitymą, sakydamas, kad atvažiuos pasiimti. Likau viena. Klinikoje pasakė, kad vaikiukui jau 9 savaitės, pati net nepakėliau akių pažiūrėt į ekraną. O reikėjo, gal vaizdas ekrane būtų pakeitęs mano nuomonę.

Tada nuvedė į laukimo palatą, kur mūsų buvo maždaug 8 moterys. Kiekviena laukėme savo eilės. Atėjo manoji. Jau eidama į kabinetą, pradėjau dvejoti, bet buvau viena, nebuvo šalia nieko, kas galėtų patarti. Labai trūko draugo šalia. Ir vėl aptemo protas, ėjau toliau. Įžengiau į kabinetą, liepė gultis ant stalo - atsiguliau ir bijojau, buvau apimta šoko ("po velnių, ką aš darau?!").

Dar pamenu, kaip seselė ieškojo venos, kad suleistų narkozę. Pamenu žodžius: ,,Nerandu. Suprantama, kad tokioj situacijoj ji bijo". Tuomet statė kateterį. O tada - miegas. Nežinau, po kurio laiko atsikėliau, bet buvom dar visos. Atėjo daktarė ir pasakė, kad visom abortai atlikti tinkamai, "viskas" ištraukta. Tada visos kėlėmės, ėjome persirengti savo drabužiais. Persirengiau, pajudėjau išėjimo link.

Išėjau iš klinikos ir nežinojau, kur eiti. Aptemusiu protu pradėjau eiti link vartų, bet tada nuo aikštelės atbėgo draugas. Nieko nesakiau, puoliau į glėbį ir pradėjau verkti.

Iki šiol iš jo nesulaukiau priekaištų, kad tai padariau, bet jau daugiau kaip ketveri metai graužia sąžinė, byra ašaros, apima toks didelis praradimo jausmas. Jaučiuosi žudike, kuri neišdrįso gimdyti ir auginti savo vaiko. Dieve, kad tik galėčiau atsukti laiką atgal...

Simona

Nemokama pagalba moterims, kurios susiduria su neplanuotu nėštumu ir išgyvena krizę - www.neplanuotasnestumas.lt.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis