Vienos moters išpažintis: kai norisi atsukti laiką atgal, bet jau per vėlu

 (15)
Su giedro žvilgsnio ir mąslios šypsenos moterimi susitikome parke, kur, po dangumi slenkančiais pritvinkusiais debesimis, ji pasakojo savo istoriją. Trapią, klaidžią ir žmogišką. Žinojome, kad jos gyvenimas atguls raidėmis kitoms to paties likimo moterims - su meile ir rūpesčiu joms ir jų vaikams, tad pabaigoje paklausiau - kokiu vardu man ją vadinti? Tina...
© Adobe Stock

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Tina buvo guvi, labai protinga ir puikiai išauklėta mergina. Šiek tiek maištaujanti prieš mamos despotiškumą. Šiek tiek prijaučianti vargšams ir silpnesniems žmonėms. Šiek tiek tikinti. Atvykusi į didmiestį ir pradėjusi studentauti. Žodžiu, kaip daugybė kitų smagių ir bemaž nerūpestingų jaunų žmonių.

Įsimylėjo tokį pat studentą, pradėjo draugauti ir, dar tebeplazdant drugeliams paširdžiuose, pastebėjo, kad ėmė vėluoti menstruacijos. Pirmoji reakcija - anaiptol ne džiaugsmas. Priešingai - didžiulis siaubas prislėgė išankstiniu pasmerkimo žinojimu - mamai pasisakyti bijojo, draugės neturėjo nei gyvenimiškos patirties, nei išminties, o užsimezgusios gyvybės tėvas nukirto kategoriškai - darykis abortą, arba pats padarysiu. Šitie antžmogiški žodžiai neištrinamai įsirėš iki šiol.

O kol kas ji liko viena su savo didžiuliu rūpesčiu ir matanti vien tik aklavietę: nei pajamų, nei išsilavinimo, nei gyvenamos vietos, nei palaikymo. Per trumpą laiką paniro į tokią depresiją, kad nusprendė tiesiog pranykti iš šios žemės - nusižudyti. Iš pradžių dingo iš visų pažįstamų akiračio - išvažiavo į užsienį. Suicidinės mintys nebepaliko nei minutei. Apsistojo pas vieną pažįstamą, kuri, taip jau sutapo, buvo akušerė. Ši ėmė ją įtikinėti, kad Tinoje - viso labo ląstelių užuomazga, dar ne gyvas vaikas, tad drąsiai galima daryti išvalymą (lyg tai būtų higienos palaikymo procedūra...). Moters viduje kovojo žinojimas, kad tai - netiesa, ir protas, įtikinėjantis ją priimti racionalų sprendimą. Protas laimėjo, nes jo pusėje buvo visi paskaičiavimai, baimė, ir tų, į kuriuos išdrįso Tina kreiptis, kategoriškumas. Nebuvo nei vieno žmogaus, kuris padrąsintų ją auginti riešutėlio dydžio gyvybę ir gimdyti. Nei vieno. Žinojimas, kas yra tikra, išliko, lygiai taip pat neįmanoma pašalinti sąžinės, bet tąsyk jo jauna moteris nepaklausė. Abortą padarė ta pati akušerė tolimame užsienyje.

Nors ir buvo apskaičiavusi, kad grįžusi sieks visko, ko sunkiai būtų įstengusi su kūdikiu ant rankų, gyvenimas nebebuvo toks, kaip seniau. Kartu su abortu neteko dalies savęs, ir nuo tada jautėsi lyg apmirusi. Metė mokslus, vaikiną, pradėjo daug ir sunkiai dirbti - kad užsimirštų, pabėgtų nuo viduje glūdančio žinojimo. Likimo ironija, bet su tuo studentiškų laikų draugu teko vėl susitikti ir... nebeišsiskirti. Susilaukti vaikų, patirti persileidimų... Klampu ir painu, atsisukus atgal, labai sunkios situacijos kartojosi vis kitais pavidalais, bet Tina jau kovojo. Už savo vaikų gėrį, nebodama savęs, ieškodama palaikymo grupėse (nes artimieji, sergantys priklausomybės ligomis, visai nebuvo artimi) ir jausdama nuolatinę kaltę dėl negimusio pirmagimio.

Ji prisipažino, jog nėra atviras žmogus, tačiau jau gali kalbėti apie savo skaudžią patirtį, nes eiti išgijimo keliu padėjo dalyvavimas "Rachelės vynuogyno“ rekolekcijose, o po jų „Krizinio nėštumo centre“ vykstančiose palaikymo grupėse, kurios yra skirtos moterims, patyrusioms abortą ar persileidimą. Matyt, buvo atėjęs laikas viduje slypinčiam troškimui pagyti, nes, kai išgirdo apie šias rekolekcijas, nieko nelaukdama jas susirado. Atėjus sutartai dienai pasidarė neramu dėl ten esančių kitų moterų, bet bereikšmiai svarstymai, kas ką pagalvos, pradingo sulig pirmu sakiniu. Tą savaitgalį išverkė visa, kas buvo užgniaužta metų metus, sugebėjo atleisti sau ir patikėti, jog jos vaikelių dvasia gyva. Paleido tai, kas visą gyvenimą kaustė, versdamas beprotiškai dirbti, nešioti abejingumo kaukes ir neleisdamas apsčiai gyventi.

Žingsnis po žingsnio ėmė keliauti Dievo link, kalbėtis apie savo gyvenimo klystkelius su kunigais, iš kurių ir išgirdo, jog jos vėlesni persileidimai, mylimo paauglio mirtis - ne bausmė, kaip kad pati ilgą laiką galvojo. Ir kad viskas turi prasmę. Todėl ir Tina čia, pasakojanti šimtmečius menančių medžių parke savo istoriją - su viltimi pakeisti bent vienos gyvybės likimą ar apkabinti moterį, kuri norėtų atsukti laiką atgal ir pakeisti savąjį jau nepakeičiamą sprendimą. Ir tam, kad pasakytų - išeitis visada yra. Reikia jos ieškoti, nes toji, kuri nežaloja nei tavęs, nei bejėgės tau patikėtos gyvybės, visada yra. Regimai lengvesnis kelias gali būti klastingas. O sunkumai įveikiami, ir mes juose augame.

Jurgita Pocevičienė

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Skaitytojų istorijos

Monika: augindama vaiką pervargsti ir nieko nespėji? - Pati kalta (181)

TavoVaikas.lt portale publikuotas interviu apie nepagražintą motinystę su Rugile sulaukė didžiulio skaitytojų susidomėjimo ir komentarų. Publikuojame gautą Monikos laišką – ji turi visai priešingą nuomonę.

IRMA: sunku tris auginti vaikus? – Gal laikas keisti požiūrį (14)

Jeigu ir jūs turite minčių, kuriomis norėtumėte pasidalinti su portalo TavoVaikas.lt skaitytojais, visada jų laukiame el.paštu tavovaikas@delfi.lt. Na, o šįkart publikuojame Irmos laišką, kurį ji parašė perskaičiusi straipsnį "Ką reiškia turėti tris vaikus".

Atviras skaitytojos laiškas: ši nuotrauka įkvėpė pasidalinti savo žindymo istorija

Ačiū skaitytojai už pasidalintą savo istoriją. Jeigu ir jūs norite pasipasakoti, rašykite mums el.p. tavovaikas@delfi.lt.

Rugilė: papasakosiu, kaip be pagražinimų atrodo tikroji motinystė (179)

Rugilė nevynioja žodžių į vatą – iš pradžių, gimus vaikeliui, ji save laikė negera mama ir netgi, kaip pati sako, nejautė meilės savo sūnui. Tai ją labai gąsdino. Bet... Atradus priežastis situacija ėmė keistis.

Skaitytojos išpažintis: atrodė, kad vaikelis miega, deja, jis buvo be gyvybės ženklų (30)

Jeigu kas nors prieš trejus metus būtų paklausęs, kaip susitaikytum su kūdikio mirtimi, turbūt atsakyčiau labai paprastai: „Taip tiesiog negali nutikti. Tik ne man“. Bet, deja, šią tragediją patyriau būdama 24 – erių metų.

Vienos moters išpažintis: kai norisi atsukti laiką atgal, bet jau per vėlu (15)

Su giedro žvilgsnio ir mąslios šypsenos moterimi susitikome parke, kur, po dangumi slenkančiais pritvinkusiais debesimis, ji pasakojo savo istoriją. Trapią, klaidžią ir žmogišką. Žinojome, kad jos gyvenimas atguls raidėmis kitoms to paties likimo moterims - su meile ir rūpesčiu joms ir jų vaikams, tad pabaigoje paklausiau - kokiu vardu man ją vadinti? Tina...

Mamos išpažintis: „Lietuvoje gimdyti įmanoma tik už pinigus" (148)

Austėja (vardas pakeistas), auginanti du vaikučius (1 ir 5 m.) įsitikinusi: „Prieš gimdant su gydytoju tartis būtina."

Atviras Majos laiškas apie patirtą persileidimą (10)

Šiomis dienomis daug kalbama apie motinystę. Mano manymu, tai viena plačiausių ir spalvingiausių temų. Pati pirmoji jos spalva – rožinė, kai nėštumo teste pasirodo dvi juostelės.

Atviras skaitytojos laiškas: esu bloga mama tobulųjų pasaulyje (71)

TavoVaikas.lt portalo redakcija gavo skaitytojos laišką, kuris skiriasi nuo daugumos gaunamų. Du vaikučius auginanti mama prisipažįsta, kad nesijaučia laiminga.

Gimdymo nesuplanuosi: netikėta komplikacija sujaukė visus planus (24)

Laukiame ir jūsų gimdymo istorijų, rašykite el.paštu tavovaikas@delfi.lt. Šiandien suteikiame žodį mums parašiusiai Oskaro mamai.

Monikos gimdymas: pavojingą komplikaciją atpažino po pokalbio mamyčių forume (5)

Jeigu norite papasakoti savo gimdymo istoriją, rašykite mums el.p. tavovaikas@delfi.lt. Šiandien publikuojame mums parašiusios Monikos nelengvo nėštumo ir per ankstyvo gimdymo istoriją.

Marijos išpažintis: kaip aš vos nenužudžiau savo vaiko (34)

Su mama sėdėjau oro uoste ir laukiau lėktuvo, kuriuo turėjau skristi pas mano, šeštą mėnesį laukiamo, kūdikėlio tėvą.

Ankstukės Sofijos stebuklas

Per anksti gimusios Sofijos mamos laiškas apie netikėtai prasidėjusį gimdymą ir pirmąjį praleistą mėnesį ligoninėje.

Per plauką nuo mirties: ankstukės Donatos istorija (7)

Ankstukė Donata, kuri šiandien yra guvi ir protinga mokinukė, į pasaulį pasibeldė trimis mėnesiais anksčiau laiko. Jos mama Laura dalijasi prisiminimais, kaip jautėsi ir ką patyrė susilaukusi per anksti gimusios mažylės.

Absoliučia klausa apdovanota Vaida gimė vos 26 nėštumo savaitę (1)

Kas išaugs iš mano mažylio? Šį klausimą neretai užduoda sau per anksti gimusio vaikelio mama, rymodama prie jo inkubatoriaus ligoninėje. Vaidos istorija jus įkvėps nenusiminti ir tikėti savimi bei vaiku.