Vilijos gimdymas: šokiai gimdykloje ir knyga, kurią būtina perskaityti

Laukiame ir Jūsų gimdymo istorijų! Rašykite jas, linksmas ir liūdnesnes, įkvepiančias, el. paštu tavovaikas@delfi.lt. Mėnesio gale įdomiausio pasakojimo autorę apdovanojame grožio dovanėle. Na, o dabar suteikiame žodį mums parašiusiai Vilijai.



Parsisiųskite programėles telefonams štai čia: „iPhone“, „Android“. Draugaukime ir Facebooke!

Eina sau! Kaip faina! Laukiuosi! Laukiuosi? Turėsim mažiuką!

Kai sužinojau, kad laukiuosi, nekantravau apie tai pranešti vyrui. Tačiau telefonu nepamatysiu jo emocijų, veido išraiškos, kai tai sužinos. Tad nutariau tai pranešti darbe per pietų pertrauką. Taigi darbe, šiaip taip, išsišiepus iki ausų „atskraidžiau"iki pietų ir sulaukusi vyro skambučio, kad jis jau manęs laukia, tiesiog skriste nuskridau pietauti.

Man atrodo, kad nebereikėjo jam sakyti nė žodžio. Viską išdavė mano šypsena. Nors nėštumo testą TEIGIAMĄ vis tiek ištraukiau jam parodyti. Laimės abiems buvo tiek, kad niekas jau aplink neberūpėjo. Kalbėjomės tik apie tai.

TAIP PAT SKAITYKITE:

Kaip auklėti vaiką nerėkiant ir nesakant NE

Šią mergaitę vadina gražiausiu 21 -ojo amžiaus vaiku

Svarbiausia, kad mes vaikelio norėjom ir laukėm abu. Šypsena ir vidiniai laimės virpuliukai nepaleido manęs visą vakarą. Žinojom, jog nėštumas ir kūdikio laukimas - paslaptingas ir nepakartojamas metas ne tik kiekvienai moteriai, bet ir būsimam tėčiui. Juk tai didelis ir sudėtingas išbandymas mums abiems. Bet jokios baimės tiems išbandymams nebuvo, tik didžiulis noras turėti mažą angeliuką. Ir meilė, meilė gyvybei, kuri užsimezgė mano pilvelyje ir auga kasdien.

Ypatingi 9 mėnesiai

Prasidėjo mūsų laukimas - tas ypatingas laikas, nuo kada pradedamas skaičiuoti naujo žmogučio gyvenimas. Visas nėštumas, nepaisant neapsakomo noro miegoti, buvo lengvas. Pykino vos kelis kartus. Tad kol pilvukas nebuvo labai atsikišęs, dirbau sau toliau sporto klube.

Daiktai į gimdyklą buvo sudėti gal jau 4 nėštumo mėnesį, juos, aišku, laikas nuo laiko perkraudavau ir papildydavau.

Kai pajutau pirmus judesius, o ir vėliau, kiekvieną vakarą apsikabinę sėdėdavome su vyrų priešais televizorių ir kartu skaičiuodavome mažylio judesius. Glostydavome pilvuką, kalbėdavome, kaip jo laukiame. Ir kažkodėl visą laiką su vyru buvome įsitikinę, kad gims mergaitė, tad vardą išrinkome praėjus savaitė po žinios, kad laukiamės.

Gydytojos nustatyta gimdymo data buvo sausio 30 -oji. Tačiau visą laiką atrodė, kad mažylė ateis pas mus anksčiau.

Dalyvauti vyrui gimdyme ar ne?

Niekada nebuvo klausimų, ar vyras dalyvaus gimdyme. Jis visą laiką sakė: „Darysiu, kaip tu pasakysi. Jei norėsi, kad būčiau šalia, būsiu. Jei ne, gerbsiu tavo nuomonę, nors ir labai bus sunku laukti už durų". Taigi, vyras visą laiką palaikė, buvo šalia ir atrėmė visus mano nuotaikų svyravimus. O aš visada žinojau, kad noriu, kad jis būtų šalia manęs, visą tą laiką: prieš, per, po ir visada.

Likus mėnesiui iki gimdymo pradėjau šiek tiek nerimauti: pirmas kūdikis, pirmas gimdymas. Nežinia kas, kaip, ar viskas bus gerai. Ėmėmės skaityti įvairią literatūrą. Geriausia knyga, kurią perskaičiusi likau rami ir savimi pasitikinti, tai Romualdo Šemetos „Gimdymas su šypsena". Patariu ją perskaityti visoms besilaukiančioms.

Sausio 30-oji. 9:00. Rytinis apsilankymas pas gydytoją, patikra ir kūdikio tonusų skaičiavimas. Gimdymas dar neprasidėjęs, tačiau gydytoja nuteikia, kad vakare tikriausiai sugrįšiu. Tad su šypsena išlėkusi iš kabineto puolu skambinti vyrui ir nuteikiu, kad šiandien važiuosim gimdyti. Aišku, vyrui nedidelė dozė streso, kad jau viskas prasideda, bet jis tikras vyras, atlaikys.

Pilvo maudimas prasideda po geros valandos išėjus iš gydytojos, tačiau nekreipiu į tai didelio dėmesio. Nutariu pasivaikščioti po miestą, nuėjusi pas manikiūrininkę pasidarau manikiūrą. Kadangi savaitgalį nusimato tetos 50 metų jubiliejus, pasidairau suknelių ir užsukusi į maisto prekių parduotuvę nusiperku produktų vakarienei.

Grįžusi dar prisėdau prie kompiuterio, Facebook'e su draugėm pajuokavom, kad gal jau ir laikas būtų mažiukui pasirodyti.

Kai pradėjau gaminti vakarienę, pilvo skausmai jau kartais priversdavo ir prisėsti. Tad vakarienės ruošimą perleidau mamai (kadangi gyvename dar su tėvais), o aš nuėjau prigulti. Buvo apie 19.30.

Grįžo po darbų vyras, pavakarieniavome ir vėl nuėjau prigulti. Vyras neatsitraukdamas buvo šalia ir glostė tai pilvuką, tai nugarą, vis klausdamas, ar dar nereikia važiuoti. Mama su tėčiu vis atbėgdavo pasižiūrėti, kaip laikausi. Ėmė aiškėti, kad į ligoninę važiuosim jau šiandien, tikrai. Kadangi prieš gimdymą lankiau seminarus apie nėštumą ir gimdymą, žinojau, kad nereikia lėkti strimgalviais ir ramiai skaičiavau kas kiek laiko kartojasi sąrėmiai.

Buvo 12 valanda nakties, kai jau gerą valandą sąrėmiai kartojosi kas 7 minutes. Vyras jau liepte liepė rengtis ir išvykome į ligoninę. Dar prieš tai iš 8 aukšto nusileidome laiptais, nes liftas pas mus dirba tik iki 21.45. O nuvykus teko šaltyje stovėti apie 10 min. prie priimamojo durų, nes budinčios registratūroje, pasirodo, buvo jau sugulę. Kai įsileido, teko dar dokumentus pildyti.

Šokis padeda nugalėti skausmą

Atėjusi akušerė nusivedė į palatą, liepė persirengti ir laukti gydytojos. Atėjus gydytojai gimdos kaklelis buvo prasivėręs dar tik 5 cm. Nuramino, kad gali neilgai tekt laukti ir nuvedė į gimdymo palatą, dar kartą užpildė kažkokius dokumentus, atrideno gimnastikos kamuolį, parodė kaip nusileist ir pasikelt gimdymo stalą, ir paliko mus laukti.

Jei ne mano brangusis vyras, nežinau, kaip viena būčiau išbuvusi palatoje. Jis nė minutei nesitraukė, nors abu buvome labai pavargę. Kai paprašydavau, pasodindavo ant kamuolio, pakeldavo gimdymo stalą, kad galėčiau atsiremti, o jis masažuodavo pilvą ir nugarą. Labai padėjo lėtas šokis sukant klubus. Seniai jau tiek nebuvom šokę su vyru. Su jo pagalba tos ilgos valandos praėjo greičiau.

Gydytoja ateidavo pasižiūrėti kas tris valandas, viskas vyko lėtai. Gimdos kaklelis atsiverdavo po vieną centimetrą. Tad nuleido vandenis ir vėl liepė laukt. Tonusus matuodavo kas valandą, tai labiausiai išvargino, kadangi gulint skausmai buvo beprotiški. Galiausiai nuovargis paveikė abu su vyru: prieš kiekvieną sąrėmį pirmiausia eidavo „kratymasis", tada skausmas, o galiausiai per pertrauką tarp sąrėmių abu su vyru užsnūsdavome.

9 ryto po apžiūros gydytojos nusprendė, kad jau laikas. Kadangi buvau labai pervargusi, pastatė lašelinę, ir kol gydytojos pasiruoš, liepė atėjus sąrėmiui atsistojus, atsirėmus į vyrą stumti, esą bus greičiau viskas. Gimdžiau natūraliai, o gydytojos ir akušerės gyrė mus su vyru, kad abu ramūs, kad nerėkiau, nežviegiau. O aš tiesiog nesupratau, kam to reikia? Vyrą pagąsdinti? Skausmas, kad ir koks stiprus, yra ištveriamas.

Per patį gimdymą vyras viską stebėjo. Bijojau, kad per savo didvyriškumą nereikėtų gaivinti, tačiau jis puikus vyras, mane drąsino sakydamas: „Šaunuolė", „Jau matosi galvytė", „Dar truputėlį ir supsim dukrytę".

9.45 pasigirdo verksmas, gimė didelė dukrytė. Kai pajaučiau mažiukę ant krūtinės, ėmė riedėti ašaros. Pasižiūriu į vyrą, o jam ašaros rieda dar labiau, ir balsas dreba. Tą akimirką atrodė, kad dar niekad nejaučiau jam tiek meilės, kaip kad dabar, kai matau jį tokį.

Vyras dar ir dabar sako, kad gimdyme ir vėl dalyvautų, o jo draugai jau žino, koks jis didvyris, nes nesiliauja visiems pasakoti, kaip svarbu dalyvauti tokiame svarbiame gyvenimo įvykyje.

Vilija

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis