Linas Slušnys: koks yra sėkmingo tėčio receptas

Kūdikis jau krykštauja namie! Širdyje džiaugsmas, sumišęs su nerimu: „Ar susitvarkysiu?", „Ką daryti, jeigu..." Daugybė klausimų kamuoja ne tik mamas, bet ir tėčius. Šiems skubame į pagalbą. Patarimais dalijasi žinomas vaikų ir paauglių psichiatras Linas Slušnys, keturių vaikų tėtis.

Ką patartumėte tėčiui, kuris svarsto visus „už" ir „prieš", ar dalyvauti jam gimdyme?


Ar turi dalyvauti gimdyme vyras - tai šeimos sprendimas. Labai svarbu, kad vyro noras dalyvauti gimdyme netaptų papildoma našta gimdyvei. Tiesiog reikia šiam įvykiui pasirengti. Manau, geriausia išeitis - geras pokalbis su būsimos mamos ginekologu, kuris aiškiai pasakytų, ko tikėtis ar laukti per gimdymą. Anoks ten būsimai mamai malonumas, jeigu būsimas tėtis per gimdymą ims ir nualps arba iš įtampos pradės šaukti...


Aš pats dalyvavau savo trijų vaikų gimdyme. Nedalyvavau pirmagimio. Tačiau aš esu medikas ir žinau, kad gimdymas nėra vien džiaugsmingas įvykis, kad kiekvieną akimirką turi būti pasiruošęs netikėtumas, tarkim, jei paaiškėtų, kad virkštelė apsisukusi kūdikiui apie kaklą. Svarbu nesutrikti tokiomis aplinkybėmis ir pasikliauti gydytojais, kurie yra savo srities profesionalai. Reikia mokėti laiku nesutrukdyti jiems ir galbūt laiku pasitraukti. Bendrauju su gydytojais ir girdžiu, kaip jie pasakoja, kad labai dažnai vyras ateina į gimdymą nepasiruošęs.


Psichologai sako, kad vaikelio gimimas tarsi išbando poros santykius: moteris, ką tik tapusi mama, būna irzlesnė, jautresnė. Kaip vyrui elgtis, kad nepablogėtų šeimos santykiai?


Tikrai ne vien vaikelio gimimas lemia šiuos išbandymus. Jeigu šeimoje trūksta pagarbos, supratimo, žmonės vienas kito negirdi, tuomet niekas nepadės.


Poros santykių pradžioje turi daug rožinių svajonių, iliuzijų, tačiau metams bėgant jos susidūrusios su tikrove dužta. Ne vaikelis „veža" poros gyvenimą, o gebėjimas suprasti, kad bet koks pokytis šeimai yra turtas ir reikia mokėti jį priimti. 


Būsimiems ir esamiems tėčiams nereikia kurti iliuzijų, kad gyvenimas bus toks pats, kaip iki vaikelio gimimo. Viskas keisis. Ir mažiausiai kokiam pusmečiui ar metams. Reikia džiaugtis, kad pirmąjį pusmetį gimus vaikeliui moteris nors trumpam leidžia savo vyrui priartėti prie jos. Juk mažiausiai pusę metų ji gyvena vien kūdikio ritmu, daugiau nieko nemato ir negirdi, vien savo vaikelį. Vyrui prireiks kantrybės, tačiau jis gimus kūdikiui turėtų būti moteriai ne našta, o dovana. Jei būsi atidus šiuo sunkiu jai laiku, atjausi, žinok, kad vėliau būsi apdovanotas jos dėmesiu. Galbūt net tada, kai mažiausiai tikėsiesi. Žmonės nesutaria dažnai kaip tik dėl tų dūžtančių iliuzijų.


Nakties miego vaikas prašosi į tėvų lovą. Kaip reaguoja tėtis?


Dažnai tai tėvų, o ne vaikų bėda. Mamai smagu, kai vaikas miega šalia. Vaikui, aišku, jauku miegoti su mama ar net tėvais. Bet tai trukti turi tol, kol tai niekam netrukdo. Ilgainiui vis dėlto reikia numatyti griežtą strategiją. Kuo ilgiau vaikas miegos su tėvais, tuo bus sunkiau jį išprašyti iš jų lovos. Kartais tenka imtis priemonių ir apsišarvuoti auksine kantrybe bei kelias naktis pasivaikščioti paskui vaiką ir pasistengti jam įrodyti, kad jis turi savo miegojimo vietą. Sunkus momentas, bet jį reikia ištverti. Taip geriau ir vaikui, ir tėvams. Beje, tai turi būti jau negrįžtama. Nebent ištiktų kas nors netikėta (liga ar kitos labai pagrįstos baimės).


Turbūt ne kartą parduotuvėje matytas vaizdelis. Vaikui isterija: „Noriu šito žaislo"? Kaip elgiatės?


Kaip tik dažniausiai ko nori, to ir nebūna. Juk ne visi norai išsipildo, lyg pamojus stebuklinga lazdele. Beje, kažkaip nesu pastebėjęs šios bėdos. Pasakau, kad šiandien ne arba jau šiandien kitoje vietoje, kitu metu gavai ką nors, tad jau malonumų užteks, ir susitariu. Po šio klausimo supratau, kad mano vaikai tiesiog puikūs... Nejaučiu jokio spaudimo. Arba jie geri profesionalai, nes vis dėlto daugelį dalykų gauna ir neprašę.


Tėtis prilipęs prie kompiuterio. Mama ruošia pietus. Vaikas prašo dėmesio. Kaip elgiasi tėtis: tuoj pat užsiima vaiku ar delsia, laukia: gal vis dėlto prieis mama?


Tėtis, prilipęs prie kompiuterio, mano požiūriu, - ligonis. O ligonius, kaip žinoma, reikia gydyti. Manau, gydyti vaiko užimtumu - gan nebloga mintis. Tad reikia keltis nuo kompiuterio ir tuojau pat imtis vaiko. Grįžtu prie to, kad tėvai formuoja tam tikrą vaikų elgesį. Savo elgesiu jie rodo, kaip reikia elgtis namuose.


Sunkiai save įsivaizduoju namuose įlindusį į kompiuterį. Mūsų su žmona kompiuteriai biure. O buvo taip... Vieną dieną pas mus atsirado vienas „išmanusis", paskui - kitas, planšetinis kompiuteris ir t. t. Kartą apsidarau: ogi visi namiškiai „sulindę" į techniką. O kas toliau? Kol galime, tol su žmona ribojame šias priemones. Užuot teršus savo smegenis įvairiais vaizdiniais, geriau šį laiką skirti pokalbiams su šeima. Nors, prisipažinsiu, vaikų spaudimas didžiulis.


Sėkmingo tėčio „receptas".


Meilė - sau, mamai, vaikui.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis