Žodžiai, kuriuos miegančiam sūnui pasakė tėtis

Begalinis vaiko noras visur suspėti ir viską daryti pačiam mus apgauna – dažnai vaikai atrodo protingi ir savarankiški ne pagal savo metus.
© Fotolia

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Ištrauka iš Williamo Livingsono Larnedo knygos „Ką pamiršo tėtis":

„Klausyk, sūnau. Tariu šiuos žodžius, kai miegi. Tavo maža rankytė padėta po skruostu, o šviesios garbanėlės sulipusios ant drėgnos kaktytės. Vienas įslinkau į tavo kambarį, nes sėdint su laikraščiu rankoje mane užplūdo tokia sąžinės graužatis, kad pasijutęs kaltas negalėjau neateiti čia, prie tavo lovelės.

Štai kas neduoda man ramybės, sūnau, - aš pykau ant tavęs. Išbariau, kai rengeisi į mokyklą, nes užuot švariai nusiprausęs tu tik perbraukei veidą rankšluosčiu. Nenusivalei batų. Numetei kažką ant grindų.

Pusryčiaudamas vėl man neįtikai. Išliejai arbatą, valgei dideliais kąsniais, dėjai alkūnes ant stalo, pernelyg storai tepei sviestą. O kai susiruošei žaisti, man išskubant pro duris atsigręžei ir pamojavęs rankele šūktelėjai „Iki pasimatymo, tėveli!". Aš tik suraukiau antakius ir burbtelėjau: „Nesikūprink!".

Vakare viskas prasidėjo iš pradžių. Grįždamas iš darbo pamačiau, kai klūpėdamas žaidei su draugais stiklo rutuliukais. Tavo kojinės buvo skylėtos. Aš pažeminau tave draugų akivaizdoje, nuvarydamas namo. Kojinės kainuoja pinigus – jei pats jas pirktum, būtum apdairesnis! Taip elgėsi tavo tėtis!

Ar pameni, kai po valandėlės nedrąsiai pravėrei mano kambario duris žvelgdamas liūdnu įskaudintu žvilgsniu? Man nepatenkintam pažvelgus pro laikraščio viršų, stoviniavai prie durų. „Ko nori?" - piktai burbtelėjau.

Nieko nesakęs akimirksniu pribėgai artyn, rankytėmis apsivijai man apie kaklą, stipriai prisiglaudei ir pabučiavai mane su tokia meile, kurią tavo širdelėje galėjo uždegti tik Dievas, su meile, kuri neišblėsta net ir tada, kai jos nepaisoma. Paskui atsitraukęs nubildėjai laiptais žemyn.

Laikraštis išslydo man iš rankų, o širdį užplūdo siaubinga šleikšti baimė. Ką su manim padarė įprotis? Įprotis ieškoti priekabių, peikti – toks mano atsakas į tai, kad esi mažas berniukas. Negalima sakyti, kad aš nemyliu tavęs, visa bėda, kad per daug tikėjausi iš vaiko. Vertinau tave pagal savo, o ne pagal tavo metus.

Esi geras, puikus, nuoširdus berniukas. Tavo maža širdelė tokia didelė, kaip aušra virš kalnų. Tu viską parodei spontaniškai pribėgdamas ir pabučiuodamas mane. Daugiau niekas nesvarbu. Aš atėjau prie lovelės tamsoje ir susigėdęs suklupau prieš tave ant kelių!

Tai tik menkas kaltės išpirkimas. Aš žinau, tu nesuprastum šių dalykų, jei pasakyčiau tai tau nubudus. Bet rytoj, rytoj būsiu tikras tėvas! Draugausiu su tavim, kentėsiu, kai tu kenti, ir juoksiuosi, kai tu juoksiesi. Prikąsiu liežuvį, kai jis kėsinsis ištarti irzlų žodį. Nuolat kaip maldą kartosiu: „Jis tik berniukas, mažas berniukas!".

Bijau, kad žvelgiau į tave kaip į suaugusį žmogų. Tačiau, kai žvelgiu į tave dabar, sūnau, susigūžusį ir susirangiusį lovelėje, suprantu, kad tu dar vaikas. Dar tik vakar buvai ant motinos rankų, o tavo galvelė rymojo ant jos peties. Aš norėjau pernelyg daug, sūnau, pernelyg daug."

Psichologės Karolinos Gurskienės komentaras.

Begalinis vaiko noras visur suspėti ir viską daryti pačiam mus apgauna – dažnai vaikai atrodo protingi ir savarankiški ne pagal savo metus. Mes nuolat skubame patys, ir tai daryti labai lengvai išmokome savo vaikus – nėra geresnio mokytojo už pavyzdį.

Labai dažnai trimetis užmiega be pasakos, nes jis atrodo jau didelis, o ir laiko nelabai yra, vakare visi pavargę ir skubam kuo greičiau į lovas. O pasakų nauda juk begalinė! Jos padeda kalbos vystymuisi, ją daro turtingesnę ir išraiškingesnę. Vaikas girdi žodžius, o išgirdęs dar negirdėtus – sužino jų reikšmę, juos įsimena. Pasakos lavina vaikų vaizduotę, kūrybiškumą, jos net veikia terapiškai, todėl vaikams padeda prieš miegą atsipalaiduoti. Girdėdami pasakas vaikai labiau supranta pasaulį ir patį save, jie susitapatina su herojais ir patiria jų emocijas, taip vėliau lengviau atpažindami savąsias. Pasakos - tai tarsi pozityvaus gyvenimo kodas, nes jos padeda suvokti, kad gyvenime pasitaiko pačių įvairiausių situacijų, tačiau viskas yra išsprendžiama – nėra padėties be išeities. Ar gi ne viso to linkime savo vaikams? Ar pamokyti savo vaiką jaustis laimingu mes atrastumėme laiko?

Mes dažnai užmirštame tai, kad vaikas nuoširdžiai daug ko nežino. O nežino, nes niekas jam dar nepasakė, nepasakėme mes patys, nes galbūt užmiršome arba pamanėme, kad jis dar mažas. Dažnai girdimos frazės tokios, kaip „kiek aš tau kartų sakiau..." arba „tu manęs visai negirdi" tik dar kartą įrodo, kad vaikams vieno karto pasakyti neužtenka, jiems reikia laiko suprasti pateiktą informaciją, įsigilinti į nustatytą taisyklę ir ją suvokti, kad galėtų jos laikytis. Pati taisyklė savaime, kaip neginčijama tiesa yra bjauri. Jos reikia laikytis, nors gal šiandien vaikas visai nenori. Bet jeigu taisyklė „gyva" ir ji pateikiama vaikiškai – rezultatas bus greitas ir efektyvus, nes vaikai neprotestuoja prieš gerus ir įdomius dalykus.

„Kiekvieną kartą grįžęs iš lauko nusiplauk rankas" - paprastai ši taisyklė vaikui kartojama kiekvieną dieną be jokio streso. Priešingai, taisyklė „pažaidei – susitvarkyk" kelia negatyvius jausmus tiek vaikui, tiek tėvams. Skirtumas yra tas, kad nusiplauti rankas yra įdomu, nes nepavykus tėvai randa laiko ateiti ir padėti, pamokyti. Tai trumpas darbas. Žaislams susitvarkyti laiko reikia daugiau, o norint, kad tai daryti vaikui būtų įdomu, reikia atrasti laiko šiam darbui „įpūsti gyvybės".

Pati taisyklė savaime, kaip neginčijama tiesa yra bjauri. Jos reikia laikytis, nors gal šiandien vaikas visai nenori. Bet jeigu taisyklė „gyva" ir ji pateikiama vaikiškai – rezultatas bus greitas ir efektyvus.
Psichologė Karolina GURSKIENĖ

„Susitvarkyk žaislus" vaikui yra pernelyg didelė užduotis, kurios įveikimas jam atrodo sunkiai pasiekiamas, nes visiškai neaišku, nuo ko pradėti. Su vaiku kalbėtis reikia nuosekliai, jo paties kalba. Kiekvieną vaiko prašomą atlikti darbą reikia smulkiai konkretizuoti: „kaladėles sudėk į raudoną dėžutę, o knygeles - į šią lentyną". Pasiūlykite vaikui kaladėles į dėžutę sumėtyti, stengiantis kuo daugiau pataikyti ir būtinai prisijunkite patys. Nešdami knygeles į lentyną įvardinkite kiekvienos jų paveiksliuką („Lokiukas valgo žuvį"). Jeigu žaislų tvarkymąsi paversite dar vienu linksmu žaidimu, vaikas ne tik bus laimingas papildomai gaudamas jūsų dėmesio, bet kartu ir „priklijuos" šiam darbui teigiamą emociją.

Vaikas gyvena savo gyvenimą kupiname naujovių pasaulyje. Jis nežino tėvelio darbinių nutikimų, todėl visą dieną jo laukia sugrįžtančio iš darbo. Vos įžengusį tėtį pro duris vaikas pasitinka garsiai džiaugdamasis, atkakliai kviečia pažiūrėti naujai pastatyto bokšto ir vis pertraukia pokalbį su mama, nes labai labai nori pasakyti, ką šiandien valgė. Nesudrausminkite vaiko ir neišvykite jo į savo kambarį, jam su tėčiu pasikalbėti norisi ne mažiau, nei mamai, tik jis dar per mažas taip ilgai laukti savo eilės.

Visiškai nesvarbu, kokie mes buvome vakar, kiek daug skubėjome. Nuo šiandien sustokime, ir tegul truputis kaltės virsta nauja kitokia diena.

Psichologė Karolina Gurskienė

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Aš - tėtis

Gimdymas su vyru: argumentai UŽ ir PRIEŠ (5)

Apie gimdymą kartu su vyru vis dar kyla aštrios diskusijos, tačiau pagrindiniai argumentai už ir prieš išlieka tie patys.

Lukas Kašėta: netyčiukas – dovana, o ne problema!

Apie būsimą tėvystę Lukas sužinojo vos devyniolikos. Pora draugavo kiek daugiau nei mėnesį.

Psichoterapeutas: tėčiui būtina bendrauti su vaiku nuo jo gimimo (2)

Natūraliai kyla klausimas, kokias vertybes vaikams turėtų perteikti tėtis ir mama? Konsultuoja individualiosios (Adlerio) psichologijos analitikas seksologas Viktoras Šapurovas.

Moteris žindo vaiką: kaip jai padėti gali vyras (2)

Atrodo, žindymas – moters paskirtis, tačiau ne viena mūsų be vyro ne tik sunkiau augintų kūdikį, bet ir turėtų daugiau žindymo bėdų. Konsultuoja „Mano šeimos akademijos“ žindymo konsultantė Danutė Butėnienė.

Timūras Augucevičius: viskas, ko reikia vaikui – dėmesys ir meilė

Dviejų vaikų tėtis Timūras Augucevičius prieš tapdamas tėčiu turėjo kelias tėvystės baimes, kurias šiandien drąsiai paneigia.

Pažintis su ypatingu 3 vaikų tėčiu: ne tik mamos turi intuiciją (1)

Tėtis – ne mamos pavaduotojas – ir tikrai ne tas, kurio tikslas – tik uždirbti pinigų, o vaikų reikalus užkrauti žmonai ant pečių. Susipažinkite su šiuolaikiniu tėčiu, kuris turi vaikų auginimo viziją ir filosofiją. Ir, svarbiausia, nori daug vaikų!

Klausimas psichologui: pamilau vyrą, kuris turi vaikų (3)

Skaitytojos klausimas specialistui: kaip kurti santykius su vyru, kuris yra našlys ir turi dvi mažametes dukteris?

Rimas Valeikis atsako į juokingus vaikų klausimus

Kartais vaikai užduoda tokių klausimų, kad nežinia, juoktis ar verkti. Kaip į panašius vaikų klausimus atsakys Rimas Valeikis?

Arūnas Valinskas priėmė iššūkį: klausimai, kurių žurnalistai paprastai neužduoda (2)

Žurnalo TAVO VAIKAS rubrika, kurioje kalbinami žinomi tėčiai, visada susilaukia didelio skaitytojų dėmesio. Šįkart iššūkį priėmė ir į suktus vaikų klausimus atsako Arūnas Valinskas.

Gydytoja ginekologė: seksas per nėštumą ne tik kad galimas, bet ir reikalingas (32)

Kai pastoja, keičiasi moters gyvenimas, tačiau vieno dalyko nevalia pamiršti – seksas su mylimu žmogumi turi tęstis, tik šiek tiek kitaip. Konsultuoja gydytoja ginekologė Ingrida Kravčenkienė.

Atviras interviu su psichologe: ko iš tiesų nori moteris ir ko nori vyras (3)

Net išsvajotas ir labai lauktas kūdikis į poros gyvenimą įneša sumaišties: iki šiol žiūrėję vienas į kitą vyras ir moteris nukreipia žvilgsnius į kūdikį, „pamiršta" save, kad galėtų tenkinti mažo žmogaus poreikius.

3 vaikų tėtis Simonas Urbonas: #VaikasNeŠiukšliųDėžė (3)

Trijų vaikų tėtis Simonas Urbonas šiandien paskelbė apie naują eksperimentą, kurio imasi. Jis vadinasi „Vaikas – ne šiukšlių dėžė“.

Skyrybų pragarą išgyvenęs alytiškis Virginijus: ir vyrams reikia pagalbos (19)

Taip jau priimta, kad vyrai neverkia, jiems nenutinka sunkumų, jų nervai geležiniai, jeigu jau gimei vyras, turi visas problemas išspręsti pats, kreiptis pagalbos – baisi gėda. Koks tu vyras, jei pats nesusitvarkai? Tokia visuomenės nuomonė. O kaip yra iš tikrųjų?

Seksologas: sunkiai įsivaizduoju laimingą sutuoktinių gyvenimą be sekso (36)

Kad seksas suteiktų visišką pasitenkinimą, maždaug pusei natūraliai gimdžiusių moterų reikia keisti mylėjimosi padėtį. Kad staiga neištirptų anksčiau buvęs artumas, kartais tenka įdėti daug pastangų. Kaip po gimdymo nesužlugdyti intymumo?

Kaip auginti mergaitę: instrukcija išmintingam tėčiui (6)

„Sveikinu! Jūs turėsite dukrą!“ – sako daktaras, išėjęs iš kabineto. Nuo šio momento jūs nustojate būti tiesiog vyru. Jūs tampate tėčiu. Kol kas būsimu, o netrukus – pačiu tikriausiu.