3 skirtingi auklėjimo stiliai: kurie tėvai užaugina laimingiausius vaikus

Kas jūs – sraigstasparnis ar buldozeris? Medūza, o gal delfinas? Nieko apie tai nežinote? Tai sužinokite, nes dabar pasaulyje nauja mada – „klijuoti" etiketes tėvams, kurios jas išmanantiems iškart nurodo, koks yra jūsų stilius auklėti vaikus.

Jau seniai mokslininkai stebi ir analizuoja tėvus, skirsto juos į įvairias rūšis ir porūšius. Psichiatrė dr. Shimi Kang sugalvojo gyvūnų teoriją. Psichiatrės trijų vaikų mamos nuomone, gyvūnų metaforos, t. y. tėvų lyginimas su gyvūnais, padeda geriau suprasti, kokių savybių, įgūdžių, kompetencijų reikia turėti ar įgyti, kad tėvystė būtų sėkminga ir efektyvi. Sh.Kang išskyrė 3 tėvų „rūšis", turinčias skirtingus auklėjimo įpročius.


Tėvai-tigrai


Tėvai-tigrai pagal kitas klasifikacijas būtų vadinami tėvais-sraigtasparniais, valdingais. Šio tipo tėvai yra budrūs ir griežti savo teritorijos kontroliuotojai, jų vaikai auga nuolat stebimi žvitrios akies, beveik „persekiojami". Viena vertus, vaikams taip saugu, nes tigrai juos gina nuo pavojų ir saugo nuo netikėtumų (viskas suplanuota!), antra vertus, tigrų namuose vaikams gali trukti „oro", nes reikia laikytis laikytis ilgiausio sąrašo griežtų taisyklių, kontroliuojamas kiekvienas žingsnis, o sprendimus priima tėvai, nes „mama arba tėtis žino geriausiai." Didžiausia vertybė tigro šeimoje – paklusnumas.


„Tigriukams" keliami aukšti reikalavimai, tačiau tai, ko reikalaujama iš vaikų, dažniausiai yra tėvų svajonės, lūkesčiai ir interesai. Tigrai yra įstikinę, kad vaikai mokosi mėgdžiodami autoritetus ir kad vaikas – lyg tuščias indas, į kurį reikia „sudėti visa, kas geriausia."


Tigrai nutolę nuo savo vaikų, griežti, bijo parodyti švelnumą, o geri vaiko poelgiai vertinami kaip savaime suprantami.

Tačiau kuo didesnė išorinė kontrolė, tuo labiau „nyksta" vidinė vaiko savikontrolė ir ilgainiui tigro vaikas tampa visiškai priklausomas nuo išorinių aplinkybių, t. y. savo tėvų. Tokių tėvų vaikai yra atsakingi, tačiau nesavarankiški, bijo suklysti. Nors ankstyvoje vaikystėje tigrų vaikai gali būti labai sėkmingi, jiems nėra lengva prisitaikyti prie gyvenimo nuopolių ir pakilimų.


Tėvai-medūzos


Medūzos yra tigrų priešingybė. Tėvai-medūzos yra geručiai, „minkšti", „atsipūtę" – plūduriuoja sau šeimos paviršiuje palikdami vaikams visišką laisvę gyventi taip, kaip jiems patiems norisi ar išeina. Tai pernelyg liberalūs, į reikalus neįsitraukę tėvai, kurie paprastai nors ir turi kelias taisykles ir lūkesčius, tačiau labiau nei juos vertina ramybę namuose, tad kad išvengtų ginčų ir konfliktų, yra linkę keisti taisykles, „perkėlinėti" ribas (kas šiandien negalima, rytoj gali būti galima ir pan.). Medūzų vaikai skatinami galvoti patys, beveik negirdi žodelio „ne" ir kitų draudimų. Medūzos yra įsitikinusios, kad geriausiai vaiką auklėja jo paties veiksmų pasekmės. Tačiau vaikas negauna jokios informacijos apie tai, kokio elgesio iš jo tikimasi, kaip jis turėtų elgtis.


Medūzų vaikai turi blogesnius, skurdesnius socialinius įgūdžius, jiems sunkiau sekasi prisitaikyti kolektyve, jų kuklesni akademiniai laimėjimai, yra linkę netinkamai elgtis, įjungti į priklausomybes. Medūziukai prasčiau save vertina ir stokoja savitvardos.


Tėvai-delfinai


Delfinai – tas jaukus, saugus ir teigiamas aukso viduriukas. Delfinai turi ir taisyklių, ir lūkesčių, tačiau yra lankstūs, leidžia ir savo vaikui būti tokiam tarp ribų, kurias jam yra nubrėžę.

Tėvai-delfinai ne šiaip nustato elgesio gaires, bet jas pagrindžia, paaiškina vaikams, kodėl jų reikia ir kas nutiks, jei ribos bus peržengtos. Vaikai nesaugomi nuo netinkamo elgesio pasekmių, joms neužbėgama už akių, iškilusios problemos sprendžiamos kartu su vaiku.


Delfiniška aplinka skatina vaiką naudotis savo prigimtiniais gebėjimais, būti kūrybišką, laisvą rinktis ir patį priimti sprendimus. Ši pusiausvyra padeda vaikui išsiugdyti savarankiškumo jausmą ir auginti bei stiprinti vidinės savikontrolės mechanizmą.


Tyrimai rodo, kad delfinų vaikai turi gerus socialinius įgūdžius, aukštą savivertę, yra kūrybingi, jų akademinės žinios geresnės. Tai motyvuoti vaikai.


Paradoksų amžius


Kodėl svarbu žinoti, kas jūs esate? Nes tada paprasčiau suprasti, ką, kaip ir kodėl darote savo vaikams ir ar tai, ką darote, yra gerai ar nelabai.


Psichologai teigia, kad šiuolaikiniai tėvai gyvena paradoksų laikais. Nors yra viena ypač informuotų grupių – juk niekada anksčiau tėvai neturėjo tiek daug mokslu ir asmenine patirtimi grįstos informacijos, kaip tik šiuolaikinių tėvų vaikai vaikai labiausiai rizikuoja sirgti depresijomis, anoreksija, diabetu, nutukimu ir įvairiomis priklausomybėmis. Mokslininkai teigia, kad kai kurios bėdos „tupi" genuose, tačiau jas gali lemti ir išderintas mūsų gyvenimo būdas, chaotiškas auklėjimas ir pan.


Tėvystės stilių tyrinėtojai teigia, kad anų dienų tėvai galbūt kaip tik dėl to, kad neturėjo daugiau kuo pasitikėti, labiau pasitikėdamo savo intuicija. Ir, pasak mokslininkų, kaip tik to trūksta šiuolaikiniams tėvams, bet... netrūksta delfinams, iš kurių dr. Sh. Kang ir pataria mokytis: „Delfinai leidžia savo vaikams žaisti ir tyrinėti, ugdo jų bendruomenės jausmą, skatina bendradarbiauti ir būtinai skiria laiko nurimti, miegoti, mankštintis ar tiesiog ilsėtis, nes tai padeda užmegzti ryšį su savimi ir kitais. Antra vertus, mes galime būti net geresni tėvai nei gyvūnai, nes turime smegenis, mūsų elgesį kontroliuoja ne tik instinktai."


7 klausimai psichologei


Į klausimus atsako psichologė STEP programos koordinatorė Jolita Jonynienė.


1. Koks tėvystės tipas dažniausias Lietuvoje ir kas labiausiai lemia, koks jis pasirenkamas?


Tai, kaip tėvai elgiasi su savo vaikais, labai priklauso nuo kultūrinės aplinkos. Štai Vakaruose ryškus demokratinis auklėjimas. Rytų kultūroje, pavyzdžiui, Kinijoje, Japonijoje, vyrauja autoritarinis požiūris, didelė ir svari yra tėvų ir senelių įtaka, vaikui gana ilgai nurodinėjama, kaip jis turi elgtis, ką daryti, ką rinktis ir pan. Rytuose itin vertinama pagarba vyresniajai kartai ir tai gražu. Didžioji dauguma Lietuvos tėvų yra įsiklausantys į vaiką.


2.Gana dažnai vienoje šeimoje konkuruoja du auklėjimo stiliai, pavyzdžiui, mama yra medūza, o tėtis – tigras. Kaip auga vaikai auginami tokio hibrido?


Būtų tobula, jei dar prieš susilaukdami vaikų du žmonės susitartų, kaip elgsis ir juos auklės, tačiau tai toli nuo tikrovės.

Laimei, vaikai turi įgimtą gebėjimą prisitaikyti. Geri adaptaciniai gebėjimai yra būdas išgyventi ir tada, kai mama elgiasi vienaip, o tėtis – kitaip.


Kad sąlygos vaikui augti būtų palankios, užtenka, jei bent vienas tėvų yra demokratinio auklėjimo šalininkas. Skausmingiausia, kai abu tėvai yra valdantys (arba „tigrai" pagal dr.S.Kang) arba viską leidžiantys („medūzos" pagal dr.Sh.Kang) arba vienas – valdantis, o kitas – viską leidžiantis t. y. du kraštutinumai, nes tokia „auklėjimo" mišrainė nepadeda sukurti vaikui augti saugios aplinkos.


3.Ar lengva vieną tėvystės stilių pakeisti kitu?


Elgesį keisti galima ir tai įmanoma, bet reikalauja didelių ir nuoširdžių pastangų. Nuo ko pradėti? Nuo labai konkrečios situacijos. Pirmas žingsnis yra pakeisti savo reakciją konkrečiomis aplinkybėmis su konkrečiu vaiku. Kai pasiryžtame tai padaryti, sustokime, įkvėpkime, suskaičiuokime iki dešimties ir pabandykime pasielgti kitaip, nei esame pratę. Pavyzdžiui, vaikas pradeda zirzti, kad nori saldainių, jaučiate, kaip jus tai erzina, bet, užuot pakėlusi balsą, „Jokių saldainių, baik rėkti", pakvėpuokite ir ramiai pasakykite: „Duosiu saldainį, kai pavalgysime pietus."


4.Kaip vaikai reaguoja į tėvystės stiliaus pokyčius?


Keičiant auklėjimo stilių, vaiko elgesys iš pradžių gali ir pablogėti. Mažylis mato, kad įprastas jo elgesys nebepasiteisina: kažką netinkamą padarė tikėdamasis mamos reakcijos, bet jos nesulaukė, taigi, toliau blogina elgesį išbandydamas ribas: „O gal?" Pablogėjimas yra įprastas reiškinys, kurį reikia tiesiog ištverti.

Kartais vaikai sutrinka ir savo sutrikimą įvardija, sako: „Mama, tu ne taip kalbi, ne taip elgiesi!" Vaiko reakcija yra geras ženklas tėvams, nes signalizuoja apie grįžtamąjį ryšį.


5.Kai esame pailsėję, geros nuotaikos, nespaudžia rūpesčiai, sugebame būti švelnūs, rūpestingi ir protingai kontroliuojantys kaip delfinai, bet jei esame pervargę, galime elgtis kaip medūzos, o suirzę – kaip tigrai. Ar įmanoma laikytis vieno auklėjimo stiliaus?


Nesame robotai ir nieko bloga, kad negebame visada reaguoti tinkamai. Kas nutiktų vaikui, jei jis matytų nuolat vienodos išraiškos mamos ar tėčio veidą, jei tėvai visada tik šypsotųsi, tobulai savo vaikus palaikytų ir niekada nesuirzstų? Vaikas nesuprastų, koks yra tikras gyvenimas. Gali būti, kad pats sau pradėtų kelti pernelyg didelius reikalavimus.


Klysti galima, bet svarbiausia yra ateiti ir atsiprašyti. Atsiprašyti, kai nukrypstama nuo demokratinio auklėjimo stiliaus, yra labai žmogiška ir labai svarbi pamoka vaikui.


6.Šiuo metu labai ryškūs yra du mamystės tipai. Tai supermamos labai įsitraukusios į vaiko auginimą ir auklėjimą, viską žinančios, kovingos, dažniausiai kraštutinių pažiūrų ekologės ir natūralistės, antras tipas – tai mamos, kurios deklaruoja nemamiškumą, tokios tarsi antisupermamos, kurios siekia būti super kitaip: naudojasi visais šiuolaikiniais patogumais, kurie lengvina mamystę ir, regis, dažnai labiau rūpinasi ne vaiko, o kaip tik savo poreikiais ir patogumais, sako, kad vaikas „užauga savaime", nereikia prie jo tupėti ir pypsėti.


Kalbate apie du kraštutinumus – pernelyg įsitraukusias ir pernelyg atsiribojusias mamas. Tačiau dauguma mamų vis dėlto yra „per viduriuką".


Kraštutinumai jokioje srityje nėra gerai. Jie nėra tinkami ir auginant vaiką.


„Supermamomis" vadinamos mamos yra labai įsijautusios, įsitraukusios į vaiko auginimą ir ugdymą, sukuria maksimaliai palankias sąlygas augti. Tokioms mamoms mamystė yra didelis darbas, reikalaujantis labai didelės atsakomybės, ir tai gali varginti. Tokios moterys yra savęs atsisakiusios. Dažniausiai visa tai, ką jos veikė iki vaiko gimimo, „nurašoma" ir „atidedama" vėlesniam laikui, „kai vaikas užaugs." Kyla pavojus, kad vieną dieną tokios moterys pasijus vienišos. Ar gera augti „supermamos" vaikui? Na, jis yra mamos karalius, svarbus, mylimas, tik klausimas, ar ne per daug. Kita problema ta, kad tokios mamos visiškai atsiduoda vaikui, o sutuoktiniui jėgų nelieka. Ką vaikas mato? Kad jis be konkurencijos yra pats šauniausias ir svarbiausias, taigi, neišmoksta dalytis nei dėmesiu, nei kitais dalykais su kitais šeimos nariais.


„Antisupermamomis:" vadinamos mamos į viską žiūri pernelyg paprastai. Paprastai jos sukuria saugią erdvę vaikui augti, rūpinasi, kad būtų sotus, viskuo aprūpintas – gerais daiktais, drabužiais ir žaislais, bet yra pernelyg susirūpinusios savo tikslais, pernelyg pasinėrusios į savo veiklą. Labai norėtųsi, kad mamos pagalvotų apie tai, kaip greitai vaikas auga, keičiasi, o jos nepajunta to pokyčio ir abejoju, ar spėja pasidžiaugti mamyste. Klausimas kyla ir apie tai, kiek vaiko raida yra sėkminga, kai jis auga tarp daiktų, geriausių priemonių, bet šalia nėra žmogaus, kuris atkreiptų dėmesį į tai, kaip viskas yra pasaulyje, kokios daiktų spalvos, kokie daiktų ryšiai ir pan. Žinoma, visa tai vaikas atras vėliau pats, bet taip norisi tikėti, kad suaugęs žmogus supranta, jog vaiko pažintinė raida bus spartesnė, jeigu jis bus šalia. Koks susiformuos vaiko santykis su antisupermama, lems ir vaiko temperamentas, būdas. Jei kūdikiui svarbus žmogus, o jo šalia nėra, mažiukas gali jaustis nesaugus, augti nepakankamai savimi pasitikintis.


7.Vis diskutuojama apie tai, koks tėvystės stilius tinkamiausias šiuolaikinių vaikų kartai. Kodėl auklėjimo stilius, kuris tiko seneliams, netinka jų vaikaičiams?


Šiandien taip pat kaip ir anksčiau bet kuriam vaikui yra svarbiausia jaukūs, saugūs namai, kuriuose gyvena laimingi tėvai, kurie tenkina ir vaiko, ir savo poreikius. Visų kartų vaikams svarbūs namai, kuriuose jie jaučiasi priimti ir ramūs.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis