Apie tai garsiai nekalba nė vienas tėtis ar mama, bet to nereikia gėdytis

Jeigu kalbėsite su drauge, turinčia daugiau kaip vieną vaiką, ir paklausite, kurį iš jų ji myli labiau, atsakymas, ko gero, bus nuspėjamas: „Abu vaikus myliu vienodai". Tačiau realybė tokia nėra.

Tai, kad vaikams turime skirti vienodai meilės, laiko ir dėmesio, žinome visi. Tačiau kelis vaikus auginančios mamos neretai pagauna save galvojant, jog vienas iš vaikų yra geresnis, paklusnesnis, gražesnis ar protingesnis. Lyg ir gėda tokios minties, tačiau ji vis iškyla. Nesijauskite bloga mama ar blogu tėčiu, panašiai taip jaučiasi daug kitų tėvų. Tiesiog tai vis dar yra tema tabu, kurios neaptarsi su drauge prie arbatos. Daug svarbiau ne tai, ką jūs pagalvojate, o kaip jūs elgiatės su savo vaikais.


Prieš kurį laiką pasirodžiusio tyrimo duomenimis, 65 procentai visų mamų ir 70 visų tėčių vieną savo vaiką mėgsta labiau už kitus. Tėvai kaip mylimiausią dažniausiai nurodo jauniausiąją dukterį, o mamos atvirkščiai - vyriausiąjį sūnų.

Kai šeimoje auga trys ir daugiau vaikų, viduriniai vaikai apklausos metu nebuvo įvardijami kaip tėvų mylimiausieji. Reikia atkreipti dėmesį, kad apklausos rezultatai gali būti tikslūs tik iš dalies. Tiek tėvų išdrįso įvardinti mylimiausius vaikus šeimoje, tačiau neatmestina prielaida, kad kiti neišdrįso to garsiai pasakyti ir pripažinti sau, kad su vienu iš vaikų elgiasi kiek kitaip, negu su kitu.


Priežastys, kodėl tėvai išsirenka vaiką favoritą, nėra tiksliai žinomos. Manoma, kad viena iš priežasčių gali būti genetinė - mylimiausias vaikas yra tas, kuris labiausiai panašus į mamą ar tėtį. Taip pat įtakos turi ir vaikų eiliškumas - jauniausias, pagrandukas, neretai reikalauja daugiau dėmesio, negu paaugusieji vaikai, todėl tėvai jam šeimoje suteikia ypatingą statusą. Daugiau tėvų meilės sulaukia ir ligoti, silpnos sveikatos vaikai.


Toks vieno vaiko išskyrimas kitų vaikų atžvilgiu nėra gerai. Vaikas, kuris jautė, kad buvo mažiau mylimas už kitus, šią nuoskaudą savyje gali nešiotis visą gyvenimą, tai neigiamai atsiliepia jo savivertei. Tačiau vaikas, kuris tėvų buvo itin mylimas ir išskiriamas iš kitų, ateityje taip pat gali turėti problemų. Kai tokie numylėtiniai užauga, jiems gali trūkti gyvenime to ypatingo statuso, jausmo, kad tavimi yra nuolat žavimasi ir giriama net ir nenusipelnius to.

Nesvarbu, ar jums 5 metai, ar 45 metai, jausmas, kad vaikystėje buvote mažiau mylimas už brolį ar seserį, niekur nedingsta. Vaikų santykių su tėvais temas tyrinėjantis Kornelio universiteto (JAV) profesorius dr. Karlas Pillemeris sako, kad sutinka ne viena suaugusį žmogų, kuris apie tai užklaustas, nesulaiko ašarų.


Kad ir kaip tai atrodytų neteisinga, skirtingus jausmus vaikams jaučiantys tėvai neturėtų dėl to jaustis blogiausiais pasaulyje tėvais. Svarbiausia yra tai, kaip jie elgiasi su savo vaikais kasdienybėje, ar visiems vienodai skiria dėmesio, laiko ir meilės. Gera žinia yra ta, kad panašiose apklausose dalyvaujantys vaikai dažniausiai negali pasakyti, ar jų šeimose tėvai turi vieną vaiką numylėtinį. Vadinasi, jie nejaučia, kad su jais elgiamasi kitaip, nors patys tėvai taip ir galvoja.


Psichologė Lina Gudaitė, paklausta, kaip sau padėti ir visus vaikus mylėti vienodai, tėvams turi 8 patarimus. Juos visus galite skaityti šiame mūsų straipsnyje:


"Vieną vaiką myliu labiau už kitą: ką patars psichologė?".

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis