Aušra Kurienė: Kalėdos yra puiki proga pasakyti „aš tave myliu"

Kokia Kalėdų psichologinė paskirtis ir, ar mokame ja pasinaudoti? Kuo Kūčių vakarienė panaši į amerikiečių padėkos dieną? Kaip Kalėdų proga lietuviai reiškia meilę artimiesiems? Moka ar nemoka laukti švenčių vaikai? Kaip suvaldyti vaikų emocijas dėl dovanų ir, kaip patiems gauti norimą dovaną? Apie visa tai kalbamės su Paramos vaikams centro direktore, psichologe Aušra Kuriene.

Dažnai lietuvių šeimose vis dar neįprasta rodyti jausmų. Ypač skiriasi meilės raiškos formos tarp skirtingų kartų. Ar Kalėdos yra geras metas rodyti meilę artimiesiems - mažiems ir vyresniems?


Vienareikšmiškai - taip. Kalėdos yra geras metas parodyti jausmus artimiems žmonėms. Lietuvoje dažnai turime sunkumų parodyti jausmus, tiesiog šnekėti apie meilę, parodyti ją apkabinimais, bučiniais ar žodžiais. Dovanos yra ta priemonė, kuri už mus pasako „aš tave myliu". Manau, kad į dovanas sudedama labai daug simbolikos. Meilė reiškiama, klausiant ir įsiklausant, ko artimieji nori. Taigi, Kalėdos yra puiki proga pasakyti „aš tave myliu" kitu būdu, ir dovanos čia labai padeda.


Skatinčiau įvardinti jausmus, išdrįsti atsiverti, parodyti meilę ir kitais būdais. Jau esame atradę, kad nupirkti buitinį daiktą galima ir kita proga, nebūtinai dulkių siurblį turi atnešti Kalėdų Senelis. Kartais reikia drąsos apsinuoginti, dovanojant nematerialias, bet labai asmeniškas dovanas. Jei vyras paliks laišką, kuriame žmona ras žodžius „Brangioji, džiaugiuosi kas rytą atsibusdamas šalia tavęs", tai jai Kalėdos bus labiau įvykusios nei tuo atveju, jei ji rastų auksinę grandinėlę nuo Kalėdų Senelio.


Per Kalėdas sukyla lūkestis, kad šeimos susirinkimas šventiškas ir gražus, bet neretai jį apkartina nusivylimas dėl įsisenėjusių santykių. Kaip į tai reaguoti?


Viskas priklauso nuo to, su kuo žmogus mano sėsiantis prie Kalėdų stalo. Su tikra mama, tėčiu, vaiku ar įsivaizduojamu - tuo, kuris būtent tą dieną bus stebuklingai pasikeitęs. Ar aš galėsiu švęsti tik su mama, kuri nesibara, tik su tėčiu, kuris visada palaiko, ar broliu, kuris visada draugiškas? Natūralu, kad švenčių metu patiriame stresą ir įtampą, ir kartais išryškėja ne pačios geriausios mūsų savybės. Stebuklo šventinis fonas liepia mobilizuotis, šypsotis, būti draugiškais bent vieną dieną, tačiau svarbu norėti prie stalo sėsti su tais, kuriuos vertiname ir mylime 364 dienas per metus, ir tada toji 365-oji bus tikrai labai šventiška.


Jei iškyla senos santykių problemos būtent Kalėdų metu, būtų puiku, jei vis tik pastebėtume ir įvertintume gerus dalykus: stengėsi, dovaną nešė, pasiilgo, valgyti gamino, prie stalo sėdo, pasipuošė. Tai nėra laikas aiškintis santykius, bet padėkoti, įvertinti. Amerikiečiai turi padėkos dieną. Lietuvoje Kūčių vakarienė kažkuria prasme turi tą funkciją - parodyti, kad vienas kitam esame labai svarbūs. Tai galėtume sau dar labiau akcentuoti.


Kalėdų metas parodo vaikų gebėjimą tikėti pasaka, fantazuoti. Kaip suaugusieji turi dalyvauti vaiko pasakų pasaulyje?


Negalintis fantazuoti vaikas turėtų būti labai nelaimingas vaikas. Mažas vaikas savo fantazijos dėka gali būti superherojus, išgelbėti mamą ir visas mergaites, tėtį nuskraidinti, kur nori, sukonstruoti stebuklingą laivą ar raketą. Gebėjimas fantazuoti gelbsti nuo bejėgystės, padeda įveikti baimes ir įvairias nemalonias situacijas. Magiškas mąstymas yra būtina vaikystės dalis.


Kalėdų Senelis atlieka besąlyginės meilės funkciją - jis patvirtina, kad vaikas tikrai yra „geras“ ir vertas ypatingos dovanos, net jei metų bėgyje ne viskas sekėsi, kartais būdavo barnių, ar nusivylimų. Taigi, tai puiki pagalba mums siekiant patikinti vaikus, kad jie yra mylimi ir vertingi.


Suaugusiems nereikia specialiai skatinti ir specialiai griauti vaiko fantazijų. Visi natūraliai ateiname į tą laiką, kai gebame priimti realybę. Ateina diena, kai vaikas suabejoja, kartais jam „padeda“ vyresni broliai ar sesės, kartais neįmanoma gausybė keistų Kalėdų senelių. Tačiau, kažin, ar yra koks mažametis, kuris tvirtai "žinotų", kad tikrai nėra Kalėdų Senio ar nykštukų. Stebuklo noras tikrai yra stipresnis net ir už pagrįstą abejonę.


Kartais dovanos po eglute gali sukelti emocijų audrą ir nebūtinai teigiamų. Kaip padėti vaikams susitaikyti su norimos dovanos negavimu ar net nuoskauda, kad vieni vaikai gauna madingą dovaną, o kitas - spalvotus pieštukus.


Vaikai gyvena daiktų pertekliuje. Jie mato, kaip lengvai daiktai atsiranda. Skatiname juo rašyti Kalėdų seneliui, suteikdami viltį, kad jis tikrai atneš norimą dovaną, ir vaikai pademonstruoja didžiulį gebėjimą išlaukti to ypatingo ryto. Jis dovanos nereikalaus lapkritį, bet kantriai lauks iki gruodžio 25 ryto, kol ją ras. Labai svarbu įvertinti šį vaiko gebėjimą sulaukti.


Ar tikrai sulauks to, ko prašė? Tikrai ne visi. Jei žinome, kad nepirksime užsiprašytos dovanos,- nes per brangi ar nepritariame tokiam norui, - tai neskatinkime vaiko rašyti, skatinkime jį pasitikėti Kalėdų seneliu, kad jis tikrai atneš tai, kas vaiką pradžiugins. Jei jau parašė, ir gavo ne tai, ko laukė, tai tikrai ne pasaulio pabaiga, rūpestingi tėvai atras kaip padėti vaikui pasidžiaugti švente ir dovana, nes Kalėdų Senelis tikrai rimtai galvojo, kol ją išrinko.


Darželiuose suaugę turi susitarti, kad dovanų įvairovė nebūtų prislegianti. Darželis tikrai nėra vieta demonstruoti finansines galimybes, o mažiems vaikas sunku suprasti socialinę įvairovę. Brangią dovaną vaikas dar turės galimybę rasti po eglute namuose.


Būna, kad suaugę vieni kitiems nieko nedovanoja, taupo, kad nupirktų vaikui tai, ko jis labai nori. Vaiko dovana neturėtų ryškiai skirtis nuo dovanų kitiems šeimos nariams.


Kalėdos kartais gali būti vienatvės laikas. Ypač šiais laikais, kai gyvenimas daug mobilesnis ir užimtesnis, seneliai ir tėvai ne retai lieka vieni. Kalėdų stalas nebūtinai sutraukia visus grįžti namo.


Taip, gali taip atsitikti, kad žmogus tikrai neturi, kam paskambinti, pasibelsti į kažkieno duris. Bet kartais nepasirūpiname patys, kad neliktume vieni, laukiame, kol kas nors prisimins ar susipras. Tokiu atveju reikia savęs paklausti, ar pasirūpinau, kad nelikčiau vienas. Vaikai nepakvietė, išvyko pas uošvius, o gal praleidau progą pasakyti, kad norėčiau Kūčių vakarą ar Kalėdų dieną būti kartu.


Kiekviename suaugusiame „gyvena“ ir mažas vaikas. Ko jis tikisi, artėjant Kalėdoms?


Vaikas kiekviename suaugusiame laukia, kad per Kalėdas gausime tai, ko norime lygiai taip pat kaip laukia vaikai. Bet suaugusiojo patirtis sako, kad, jei niekas kitas nežino, ko norime, tikimybė, kad artimieji atspės norą bus maža. Žinome tą momentą, kai nutįsta veidas išvyniojus dovaną.


Taigi, vaikas laukia ir tą vaiką savyje smagu atrasti, būnant suaugusiuoju. Galime patarti sau tai, ką patariame vaikams: užkišti raštelį ar duoti kokią kitą užuominą, kad Kalėdų Senelis atneštų tai, ko tikimės.


Ta proga pasidalinsiu lietuvių sakme, pasakojančia, kaip Lietuvoje atsirado ežerai. Kažkada seniai buvo daug debesų, jie plaukė dangumi ir, jei kas nors atspėdavo debesies vardą, tai tas debesis išlydavo ir ten pasidarydavo ežeras. Maža tikimybė, kad taip imtum ir atspėtum debesies vardą. Bet debesys nebuvo „kvaili“ - jie duodavo užuominą savo forma. Tad ir atsirado ežerai tokiais pavadinimais - ar Ilgio, Trumpio, ar Kiškio. Taigi, turi duoti ženklą, kas tu esi, kad žmogus atspėtų tavo vardą....ir rastų dovaną TAU.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis