Barniai ir įtampa šeimoje dažnai kyla dėl vienos dažnos klaidos

Prieš kelerius metus atlikta šeimų apklausa nustebino pačius jos sumanytojus. Pasirodo, daugiausia konfliktų šeimoje kyla dėl skirtingo požiūrio į vaikų auklėjimą. Išklausykime dvi mamas.

Aistė: „Kai aš viena, duktė manęs klauso, kai mes trise, būna tikras pragaras".


Aistė (25 m.), su vyru auginanti 2,5 m. dukrytę Urtę, prisipažįsta nė nesitikėjusi, kad gimus vaikui šeimoje kils tokių ginčų.


„Regis, mūsų vertybės su vyru sutampa, daugeliu klausimų sutariame, tačiau dukrelė jį tarsi pakeičia. Aš esu įsitikinusi, kad vaikui reikia parodyti ribas ir negalima leisti visko, ko tik užsimano. Todėl jeigu manau, kad Urtė pasielgė netinkamai, pavyzdžiui, atėmė iš kito vaiko žaislą arba reikalaudama kokio nors blizgučio pradėjo klykti parduotuvėje, subaru ir iškart išsivedu namo. Vaikas turi suprasti, kad taip elgtis nevalia, todėl stengiuosi nenuolaidžiauti. Namuose, kai aplanko ožiai, leidžiu jai klykti tol, kol pati nusiramins. Kantrybės, aišku, reikia daug, norint ištverti 10-15 min. klyksmą, bet aš nepasiduodu.


Tuo tarpu tėtis, jeigu yra namuose, iškart vaiką užstoja, pradeda man aiškinti, kad ji maža, dar nesupranta, jog elgiasi blogai, guodžia. Vaikas visa tai girdi ir jau išmoko manipuliuoti mumis. Jeigu dukrelė ko nors negauna iš manęs, eina pas tėtį. Kai aš su ja viena, ji manęs klauso, bet kai mes esame trise, tai tampa tikru pragaru. Vaikas tampa visiškai nevaldomas, visiškai neklauso nei manęs, nei tėčio. Aš vis aiškinu vyrui, kad elgiasi netinkamai, bet jis ir toliau nenori brėžti ribų. Žinoma, vyrui bepigu – namie būna mažai, tad grįžta pasiilgęs, todėl galbūt atlaidesnis jos netinkamoms išdaigoms, o aš su ja vis dar praleidžiu visą dieną."


Viltė: „Man nepatinka, kad vyras tiek daug visko draudžia vaikui".


Priešingas atvejis – Viltės (27 m. ) šeimoje. Ji pati prisipažįsta – 3 m. sūnus Matas yra jos gyvenimo centras, todėl iš darbo visada skuba kuo greičiau pasiimti iš darželio.


„Daugeliu klausimų mano ir vyro nuomonė sutampa, tačiau jis linkęs vaikui taikyti paliepimų ir reikalavimų sistemą, o man atrodo, kad su vaiku reikia daugiau kalbėtis, aiškinti, kodėl tėvams nepatinka jo elgesys. Bene daugiausiai ginčijamės dėl to, kokia veikla leisti vaikui užsiimti, o kokia – ne. Pavyzdžiui, aš leidžiu sūnui žiūrėti televizorių, įvairius vaikiškus filmukus, o vyras yra įsitikinęs, kad tai žalinga jo psichikai. Dėl šventos ramybės vaikas žiūri televizorių tuomet, kai tėčio nėra namuose. Taip pat pastebėjau, kad vis dažniau, kai, pavyzdžiui, reikia greitai apsirengti ir išeiti, o vaikas priešgyniauja, vyras nueina lengviausiu keliu: trūkus kantrybei tiesiog aprėkia sūnų. Šis, aišku, išsigąsta ir puola vykdyti komandos. Man tuo metu širdis plyšta, todėl nesusilaikau ir prie vaiko imu priekaištauti vyrui, kodėl jis taip elgiasi. Puolu guosti sūnų.


Sūnus tik ir girdi iš vyro lūpų: „Neliesk", „Nečiupinėk", „Padėk atgal." Aš manau, kad vaikui reikia leisti įsistatyti vieną kitą mėlynę, o vyras sako, kad vaiką saugoti nuo pavojų – tėvų pareiga."


Ar reikia vaiką besąlygiškai saugoti nuo pavojaus?


Vaikų ugdymo specialistų nestebina tokios mamų išpažintys. Vyrų ir moterų požiūris į vaiko auklėjimą iš tiesų skiriasi. Ypač dažnai konfliktų kyla dėl to, kas vaikui yra saugu arba ne. Vienas tėvų leidžia vaikui susipažinti su aplinka, o kitas linkęs apsaugoti nuo visų įsivaizduojamų pavojų.


Vaiką reikia saugoti nuo pavojų, tačiau ne besąlygiškai, kaip dažnai mėgsta elgtis mamos.

Vienas pasaulinio masto šou verslininkas Richardas Bransonas yra prisipažinęs, kad ruošdami mokyklai tėvai išlaipindavo berniuką neprivažiavus kelių kilometrų iki namų, kad pats juos surastų. Baisu? Šiandien jis – milijardierius. Tai nereiškia, kad ir jūs taip drastiškai turėtumėte auklėti vaiką, šis pavyzdys iliustruoja tik tai, kad galimi labai įvairūs auklėjimo metodai.


Psichologo komentaras


Psichologė Aušra Šapranauskienė: „Pasitenkinimo santuoka kreivė gimus pirmam vaikui kuriam laikui krinta žemyn".


„Kūdikio gimimas, ypač pirmo, šeimai yra rimtas išbandymas. Nors, atrodytų, vaiko atėjimas – didžiulis džiaugsmas ir šventė, iš tiesų šeimos gyvenime daug kas keičiasi, sutuoktiniams tenka prisitaikyti prie daugybės naujovių, todėl tėvų susikalbėjimas, gebėjimas suprasti vienas kitą yra vienas svarbiausių dalykų. Pasak statistikos, pasitenkinimo santuoka kreivė gimus pirmam vaikui kuriam laikui krinta žemyn ir padaugėja skyrybų.


Nuolatinių permainų metas


Laukdami kūdikio būsimi tėvai paprastai pasikalba apie bendriausius dalykus, kaip jie įsivaizduoja auklėsią vaiką. Pavyzdžiui, kaip maitins, ar dažnai nešios ant rankų ar stengsis per daug „nelepinti", migdys lovytėje ar visi miegos vienoje lovoje ir pan. Tačiau gimęs vaikas neretai šiuos planus smarkiai pakeičia. Tai susiję ne tik su vaiko ypatumais, bet ir tėvų reakcijos, jausmai gali būti jiems patiems labai netikėti. Iš besilaukiančių mamų dažnai girdžiu, esą aš tikrai nebūsiu „mamų mama", išliksiu aktyvi, visur eisiu, keliausiu, tačiau gimus vaikui moters vertybės ir mąstymas gali pasikeisti. Pavyzdžiui, paaiškės, kad jai svarbiausia, jog vaikas nesirgtų, todėl nustos lankytis viešose vietose ar atsisakys kelionių ir taps „namisėda", tuo nustebindama savo vyrą, kuris buvo pratęs matyti labai aktyvią žmoną.


Arba, priešingai, tėvai tikisi būsią tobuli kantrūs ir mylintys, tačiau gimus vaikui kuris nors vienas ar abu suvokia, kad nebegali pakęsti jo riksmo ir nuolatinio dėmesio reikalavimo, todėl dažnai jaučiasi pavargę, suirzę ir pikti. Taigi, tėvams tenka nuolat taikytis prie permainų – tiek vaiko, tiek savo pačių, tiek vienas kito, o tuo pačiu metu dar suderinti ir nevienodą požiūrį ar skirtingus auklėjimo būdus.


Kada nukenčia vaikas


Tam tikrą patirtį, kaip auklėti vaikus, paprastai žmonės „atsineša" iš savo šeimų – perima savo šeimos modelį arba kaip tik stengiasi auklėti priešingai, nei juos auklėjo tėvai. Pavyzdžiui, jei vienas sutuoktinių šeimoje buvo lepinamas, o kitas augo labai griežtai auklėjamas, gali būti, kad pirmasis bus linkęs nuolaidžiauti savo vaikui, o antrasis stengsis labiau sudrausminti. Arba priešingai. Tėvai, turintys skirtingas pažiūras į auklėjimą, gali kuo puikiausiai vienas kitą papildyti.


Pavyzdžiui, mama yra švelnesnė, o tėtis palaiko drausmę ir ribas. Tada vaikas augdamas žino, kad tėtis pasakys, kas galima ir ko ne, o mama dažniau paguos ir palepins. Bėdų atsiranda tada, kai tėvai, užuot susitarę, pradeda „auklėti" vienas kitą, kaip reikėtų elgtis su vaiku, arba varžytis, kurio požiūris teisingesnis. Dar blogiau, jei tokie barniai vyksta prie vaiko akių. Pavyzdžiui, mama prašo, kad vaikas eidamas į lauką užsimautų pirštines, o tėtis pareiškia, kad gali ir nesimauti – tegu grūdinasi. Tuomet vaikui paprasčiausiai stinga aiškumo, kaip iš tiesų reikėtų elgtis, kurio tėvų klausyti, atsiranda erdvės manipuliuoti.


Kada payra tėvų santykiai


Jei tėvai auklėdami vaiką pradeda nepaisyti vienas kito, šeimoje galiausiai prasideda barniai arba tvyro didžiulė įtampa. Pavyzdžiui, vyras kaltina žmoną, kad ši netinkamai prižiūri jų pusantrų metukų dukterį ir nesirūpina jos saugumu – ant stalo krašto pastato kokį nors dūžtantį indą, trumpam palieka kambaryje vieną ar neuždaro durų į antrą aukštą. Mama, praleidžianti su dukterimi visą dieną, kol tėtis būna darbe, jaučiasi nepelnytai užsipulta, nes ji gerai pažįsta savo vaiką ir jau šitiek laiko puikiausiai apsaugojo ją nuo nelaimingų atsitikimų. Jai atrodo, kad kaip tik vyras nuolat vaikščiodamas mažajai iš paskos persistengia ir taip žlugdo jos savarankiškumą. Jei mėgintume aiškintis, kuris šių tėvų teisus, įsiveltume į nesibaigiančias diskusijas ir galiausiai atsidurtume akligatvyje.


Sutuoktiniams svarbu pasitikėti vienas kitu ir suvokti, kad auklėjant vaikus nėra vienos tiesos, abiejų požiūriai vienodai svarbus ir gerbtinas. Nepasitenkinimas dėl vieno ar kito sutuoktinio poelgio ar sprendimo yra normali santuokinio gyvenimo dalis, bet svarbu, kad tai neperaugtų į tarpusavio karą, kai partneriai stengiasi pakeisti vienas kitą, o ne susitarti. Gyvenime pasitaiko visko ir nieko baisaus neatsitiks, jei tėtis kokį kartą sulaužys taisyklę ir nupirks vaikui saldainį, nors žino, kad mama tam prieštarautų. Bet jei nesutarimai ir barniai dėl vaiko auklėjimo tampa kasdienybe, ko gera, tėvams vertėtų labiau pagalvoti, ko trūksta jų tarpusavio santykiams.


Didžiausias pavojus – rėmai


Kartais tėvai per daug iš savęs nori, būna prisiskaitę daug knygų ir auklėdami vaikus spraudžia save į tam tikrus rėmus, tarp kurių jiems patiems pasidaro ankšta. Pavyzdžiui, pasiskaito, kad negalima pykti, ir bando suvaldyti visas įmanomas savo pykčio apraiškas, kol galiausiai neišlaiko ir vieną kartą pratrūksta labai smarkiai, paskui siaubingai graužiasi.


Ar sveika vaiką auginti pagal kokią nors teoriją? Reikėtų ne tik teorijomis vadovautis, bet stebėti savo vaiką, būti dėmesingiems jo poreikiams, lankstiems. Vienam vaikui koks nors auklėjimo būdas gali tikti, kitam – visiškai ne. Be to, tiesos ir teorijos nuolat keičiasi: buvo laikai, kai buvo manoma, kad kūdikius būtina kuo tvirčiau suvystyti, dabar skatinama elgtis visiškai priešingai; anksčiau rekomenduodavo „nepratinti vaiko prie rankų", dabar manoma, kad jausti kūno artumą jam gyvybiškai svarbu. Taigi, auklėdami vaiką tėvai turi tikrai daug erdvės suderinti įvairius požiūrius ir įsitikinimus bei ieškoti savo vaikui ir savo šeimai tinkamiausių sprendimų."

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis