Dėl ko jauni tėvai šiandien susilaukia daugiausia priekaištų iš vyresnių žmonių

 (9)
Ši tema atėjo begvildenant kitą temą apie mamos darbus. Nors ką jau čia slėpsi, ji visada sklandė ore ir tik laukė progos nusėsti į mano kompiuterio ekraną.
© Vida Press

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Šia tema, manau, teko padiskutuoti kiekvienai mamai su savo mama, močiute, teta ar šiaip pagyvenusia kaimyne, labai mėgstančia geranoriškai patarti: „Oooooi, vaikeli, ką jau tau skųstis, taigi, dabar ir sauskelnės, ir skalbimo mašinos, ir parduotuvėse visko pilna, o aš tai skalbdavau vystyklus rankomis ir nesiskųsdavau, ir vyrui spėdavau valgyti padaryti (dažniausiai dar priduriama, kad pietūs tai bent iš trijų patiekalų), o dar ir dirbau dviem pamainom".

Dažna mamytė dėl savo pačios ir pašnekovės ramybės tepalinksi galva, su tokia ginčytis, tai kaip su pliku pešiotis. Įdomiausia, kad tos pačios tetulės kažkada seniai irgi yra turėjusios panašių pokalbių su savo mama, močiute, teta ar šiaip pagyvenusia kaimyne: „Oooooi, vaikeli, ką jau tau skųstis, taigi dabar visi patogumai, o štai aš tai karo metais...".

Tik ar tikrai dabartinės mamos sunkumai gali būti taip sumenkinti ir nuvertinti? Drąsiai sakau, kad niekas neturi teisės šiuolaikinės motinystės problemų laikyti nereikšmingomis, lyginant su tais laikais, kai neva „viskas buvo blogiau ir sunkiau, o žmonės buvo nepalyginamai darbštesni, geresni ir visokie kitokie -esni". Kiekvieno laikmečio mamos sprendžia tik jų laikmečiui būdingus uždavinius, augina žmogų, kuris turėtų geriausias galimybės išgyventi tomis sąlygomis.

Poreikis siekti palikuonių išlikimo atklydęs iš pirmapradžių laikų bei giliai užkoduotas mūsų genuose. Tie palikuonys turi pirmiausia išgyventi, o po to kiek galima sėkmingiau nugyventi savo gyvenimą, nes tik sėkmingas individas turės geriausias galimybes susirasti tinkamą partnerį, su kuriuo vėlgi susilauks palikuonių, ir taip toliau, ir panašiai. Gyvūnų pasaulyje svarbi tik fiziologija. Čia kaip ir viskas aišku jau seniai, kai evoliucijos teoriją išdėstė protingasis Čarlzas Darvinas. Iš tiesų, panašūs principai galioja ir mūsų rūšiai, tik mums, žmonėms, gerokai sudėtingiau, nes atsiranda dar ir psichologiniai, ekonominiai bei socialiniai faktoriai. Nors iš tiesų skirtumas ne toks ir didelis: kaip gyvūnai keičiasi, prisitaikydami prie aplinkos, taip keičiasi ir žmonės, skirtumas tik tas, kad gyvūnai savo evoliucijai turi tūkstantmečius, o mūsų aplinka – kalbu ne apie fizinę, o socialinę aplinką – keičiasi kur kas greičiau ir, drįsčiau pastebėti, kuo toliau, ta sparta didėja. Būtent tai lemia skirtumus tarp skirtingų kartų mamų, išprovokuoja begales ginčų, nes ir tos, ir tos mano, kad žino viską geriausiai.

Tema išties labai plati ir įdomi, pasistengus, man rodos, galima būtų išspausti visai neblogą disertaciją, bet mes čia susirinkom ne disertacijų rašyti ir skaityti, taigi, grįžtame iš aukštųjų materijos sferų į mūsų, mūsų mamų ir močiučių kasdienybę.

I dalis – ANKSČIAU

„Už vieną muštą dešimt nemuštų duoda"

Visiems bent kartą girdėtas posakis „už vieną muštą dešimt nemuštų duoda". Šiandien Norvegijoje net ir pašnibždomis ištarus šį posakį, per dešimtąsias sekundės dalis prisistatytų „Barnevernet" (nelabai tikiu, kad dar yra nežinančių, kas čia per sutvėrimas, bet dėl viso pikto paaiškinsiu: „Barnevernet" – tai Norvegijos vaiko teisių apsaugos tarnyba). Bet čia Lietuva, čia su šiuo posakiu išaugo kartos, ir tik visai neseniai šis posakis pradėtas naudoti jau visai kitame kontekste, kalbant apie fizinių bausmių žalą vaikams. Visgi, tiesa yra tokia, kad kuo labiau visuomenės ekonomika yra pagrįsta fiziniu darbu, tuo aktualesnis yra šis posakis, ir atvirkščiai, kuo intelektualesnė visuomenė (o būtent tokios visuomenės savo intelektinio kapitalo dėka dabar gauna didžiausius dividendus iš Pasaulio ekonomikos banko), tuo labiau joje paisoma vaikų teisių.

Įdomumo dėlei pabandykite atlikti mini sociologinį tyrimą ir surikiuoti šalis (pasirinkite keletą savo nuožiūra, apie kurias turite daugiausiai informacijos) pagal išsivystymo lygį, kaip kriterijų naudodami ne kokį nors BVP, BNP ar kitą ekonominį keiksmažodį, o tai, koks tose šalyse yra požiūris į fizines bausmes vaikams ir apskritai vaikų teises.

Sureitingavę šalis, per google suraskite statistiką pasaulio šalių pagal BVP gyventojui (būtinai gyventojui, nes pats BVP labai priklauso nuo šalies dydžio ir apskritai rodo, kiek gerai sekasi šaliai, o ne atskiriems individams) ir palyginkite. Žinoma, absoliutaus atitikimo nesitikėčiau, bet nemenka šių dviejų kriterijų koreliacija turėtų atsispindėti.

Tačiau grįžkime prie mūsų nagrinėjamo posakio „už vieną muštą dešimt nemuštų duoda". Kur ir kada atsirado šis posakis, galima tik spėlioti, tačiau nėra sunku suprasti jo prielaidas ir prasmę. Nors baudžiava Lietuvoje visiškai buvo panaikinta 19 a. viduryje, bet skurdžiau gyvenančiųjų išnaudojimas fiziniam darbui, geriau besiverčiančių labui, tęsėsi toliau. Pagrindinis akcentas šiame sakinyje tenka žodžiui „fiziniam", nes būtent tai lėmė kriterijus, kuriais buvo paremta tuometinė darbo rinka. O kriterijai buvo tokie: paklusnumas darbdaviui ir pageidautina ribotas mąstymas, nes platesnio mąstymo individas kėlė grėsmę pačiai to meto ekonomikos esmei. Taigi, tais senais niūriais laikais nepaklusnumas darbdaviui (nelabai norisi remtis sovietinių autorių polemikomis, bet būtent jie itin vaizdžiai yra nupiešę samdinių padėtį) buvo vertinamas kaip absoliučiai netoleruotinas dalykas. Taigi, viena iš prioritetinių savybių, reikalingų išlikimui, ilgą laiką buvo besąlygiškas paklusnumas. O geresnio būdo tam absoliučiam paklusnumui pasiekti kaip fizinės bausmės tikrai nėra. Tad tėvai ir motinos kažkur giliai pasąmonėje suvokdami, kad tik paklusnumas garantuos jų vaikui nors minimaliai aprūpintą ateitį, su didele meile lupdavo atžalas, kiek tik leisdavo jėgos, o kaip rodo mūsų nagrinėjama frazė „už vieną muštą dešimt nemuštų duoda", tokie luptieji buvo itin paklausi prekė darbo rinkoje. Reikėjo ne tokių, kurie galvotų ar kurtų, o tokių, kurie klusniai žygiuotų paskui plūgą.

O kaip yra dabar? Ačiū Dievui, visai kitaip. Didžiausia vertybė darbo santykiuose yra ne paklusnumas, o analitinis mąstymas, kūrybiškumas, išradingumas. Tačiau neapsigaukime, paklusnumas kaip vertybė niekur nedingo, tik dabar pavadintas gudriau – subordinaciją, tad jokiu būdu nereikėtų mestis į kitą kraštutinumą (o tai, deja, vis dažniau nutinka), kai puoselėjant laisvą ir kūrybingą asmenybę užmirštama, kad ir tie patys kūrybiškiausi turi turėti supratimą, jog gyvename visuomenėje ir ta laisvė yra labai santykinė ir ribota (tuo, beje, pagrįsta visa teisinė sistema).

Taigi, paklusnumas, šiandien įgavęs kitokias formas ir pavadinimus, vis dar labai reikalingas, bet prioritetai yra visai kiti. Ir paklusnumo mokome visai kitaip, mokome ne bijoti, o suprasti, suvokti, mokome leisdami vaikui pajusti blogo elgesio pasekmes, o pirmiausia, mokome savo pavyzdžiu. Taip, žinoma, tai yra milijoną kartų sudėtingiau.

Dėl ko jauni tėvai šiandien susilaukia daugiausia priekaištų iš vyresnių žmonių
© Vida Press

Mama, pasiryžusi auklėti be smurto, žino, kiek daug išmonės, žinių, kantrybės reikia, kad vaikas suprastų ir įsisavintų priimtino, racionalaus elgesio normas. Tačiau visas šias sąnaudas atperka faktas, kad taip išugdytas elgesys bus ne aklai išmoktas pagrįstas baime, o giliai suvoktas, taigi, augdamas vaikas galės pats valdyti savo vidinį santykį su visuomene ir jos keliamais reikalavimais, jį tobulinti bei koreguoti priklausomai nuo aplinkybių.

„Jis tikrai alkanas! Jam tikrai šalta!"

Kam teko augti globojamiems močiučių, turbūt nesiginčys su manimi dėl dviejų dalykų: joms visada atrodo, kad anūkai alkani ir jos visada įsitikinusios, kad anūkams šalta. Daug diskusijų šiais klausimais kyla ir šiomis dienomis. Ne kartą teko girdėti jaunų mamų skundus, kad vos tik paėmusios anūką savo globon, močiutės kemša jį tarsi kokį kalakučiuką, nepaisydamos jokio saiko ar režimo. O kur dar toji amžina diskusija, ar reikia kūdikiui kepurėlės namuose?..

Iš kur visa tai? Pirmiausia – apie maistą. Kad ir ką kalbėtume, kad ir kokiais civilizuotais europiečiais jaustumėmės šiandien, visgi sunku būtų ginčytis, kad esame tikra kaimiečių tauta, kaip sako liaudies išmintis „trečia" (nors dabar gal jau ir ketvirta) karta nuo žagrės. Mūsų seneliai, proseneliai, proproseneliai ir t.t. dirbo, arė Lietuvos žemelę, o juk ne tokia maža dalis ir šiandien užsiima žemdirbyste. Net ir dabar, nepaisant modernių technologijų skverbimosi į visas sritis, žemdirbystė vis tiek lieka sritimi, daugiausia paremta sunkiu fiziniu darbu.

Tam, kad gerai galėtum atlikti fizinį darbą reikia fizinių jėgų, o tas jėgas gali garantuoti tik sotus maistas. Tai kaip geriau mama galėjo parodyti meilę savo šeimynykščiams, jei ne išvirusi puodą sotaus viralo? O kuo mylimesnis šeimos narys, tuo gardesnis kąsnelis jam kliūdavo. Štai iš kur tie pusryčiai ir pietūs iš trijų patiekalų, kurie šiandien atrodytų mažų mažiausiai keistai, o daug kas pagalvotų, kad net pavojingai. Kaimiškos mūsų istorijos kontekste tie trys patiekalai stūkso kaip nepajudinamas mamos (ir žmonos, žinoma) meilės monumentas. Vargana buitis, skurdus maistas tiesiogiai atsiliepdavo ir vaikų gyvenimo kokybei, tad retai pasitaikantis gardus kąsnelis mažyliui buvo iškalbingesnis už tūkstantį bučinių.

Bėda tiktai ta, kad gyvenimas keičiasi, o žmogaus sąmonė nėra tokia paslanki, todėl nors dabar maistas yra įgavęs visai kitokį statusą ir prasmę mūsų gyvenime, kai daugiau ir riebiau anaiptol nebėra geriau, kai kurios močiutės laksto paskui mylimą anūkėlį su šaukšteliu, o kiekvienas papildomas kąsnelis jų mintyse nuaidi kaip dar vienas „aš tave myliu". Nežinau, ar viso pasaulio diplomatai galėtų neįžeisdami paaiškinti tokiai močiutei, kad dabar žmonėms nebereikalingi tokie milžiniški energijos kiekiai, kokie buvo reikalingi anksčiau fiziniam darbui dirbti, bet bandyti visada galima.

Labai panašus nesusikalbėjimas ir dėl tų esą nuolat šalančių anūkėlių. Plonasienės, vėjo košiamos pirkios, kur, kaip yra pasakojus mano mama, per naktį kambaryje kibire užšaldavo vanduo, tiesiog įpareigodavo aprengti mažą vaiką kaip įmanoma šilčiau, nes, be kita ko, ir peršalimo ligos buvo įveikiamos toli gražu ne taip lengvai, o paprasčiausias peršalimas galėdavo baigtis labai tragiškai. Todėl ta amžina baimė, kad anūkas sušals, persekioja ir persekios daug močiučių, gyvenusių sunkiomis buities sąlygomis.

Dėl ko jauni tėvai šiandien susilaukia daugiausia priekaištų iš vyresnių žmonių
© Vida Press

„Ką žmonės pasakys?"

Šį archetipą labiausiai siečiau su sovietiniu laikotarpiu, kuomet režimas siekė visus suvienodinti, o bet koks kitoniškumas buvo netoleruotinas ir už jį skaudžiai baudžiama. Dabartinė visuomenė atvirkščiai, aukština kitoniškumą, originalumą, kūrybiškumą, o mūsų senelių laikais už tą patį veždavo į lagerius ir tada ore tvyrojo kiek kitoks klausimas – „kam žmonės pasakys?" (čia kalbu apie „pomėgį" skųsti, įduoti kaimynus). Juk iš tiesų tas mūsų mamų, kaip mums atrodo, perdėtas visuomenės nuomonės paisymas galbūt ir kilo iš mūsų močiučių baimės, kad ta visuomenė tave pasmerks tremtinio, kalinio likimui, todėl ir auklėjo mūsų mamas taip, kad jos to išvengtų. Dabar atvirkščiai, sėkmingam „išlikimui" norime išauginti žmones, nebijančius nestandartinių sprendimų, gebančius kurti, generuoti naujas idėjas, o tai tam tikra prasme irgi yra daug sudėtingiau, nei tiesiog mokyti būti tokiam kaip visi, įsilieti į pilką masę.

II dalis – DABAR

Prieš pradėdama nagrinėti šios dienos iššūkius mamoms, norėčiau pastebėti: archetipai, kad ir kokie globalūs jie būtų, yra tik dominuojantys, bet ne absoliutus elgesys, t.y., tam tikri individai ar jų grupės gali elgtis pagal visai kitus elgesio modelius. Štai, pavyzdžiui, mano aprašytas meilės, išreikštos maistu, archetipas labiau būdingas visuomenės grupėms, kurių egzistavimas paremtas fiziniu darbu; meilės, pagrįstos šiluma, archetipas būdingas skurdžiai gyvenančiai visuomenės daliai, tad šių archetipų atspindžiai šiuolaikinėje visuomenėje reflektuoja praeities tendencijas. Paprastai tariant, tai, kaip elgiamės šiandien, rodo, kokį gyvenimą gyveno, kas buvo mūsų tėvai ir seneliai.

Iš šių dienų norėčiau aptarti šiuos archetipus: psichologinio komforto, lavinimo ir bendravimo. Ir ne dėl to, kad galiu teigti jog jie yra dominuojantys, tiesiog jie yra tokie, kuriuos aš žinau geriausiai.

Emocinis komfortas

Naujausios komunikacijos priemonės, leidžiančios žaibiškus informacijos mainus, turi įtakos vis didesnei darbo ir gyvenimo spartai, beprotiškas gyvenimo tempas reikalauja ypatingo psichologinio stabilumo.

Anksčiau, kai visuomenė buvo pagrįsta fiziniu ar techniniu darbu, prioritetas buvo užauginti fiziškai stiprų žmogų, dabar lygiai tiek pat svarbus žmogaus mentalinis pasaulis, jo gebėjimas išlikti psichologiškai stabiliu didelės spartos sąlygomis. Na, o fizinės jėgos ugdymas niekur nedingo, tiesiog modifikavosi į fiziškai sveiko žmogaus ugdymą.

Taigi, anksčiau mama ramia širdimi galėdavo nekreipti dėmesio į kūdikio verksmą, jei tik būdavo patenkinusi jo fiziologinius poreikius, o toks „leidimas paverkti" vadinosi mokymu nusiraminti pačiam, nors išties tik sukeldavo kūdikiui visišką bejėgiškumo jausmą. Dabar kūdikio emociniai poreikiai yra tokie pat reikšmingi, kaip ir fiziologiniai, todėl jau nuo pirmųjų dienų daugelis mamų visapusiškai stengiasi sukurti sąlygas emociniam vaiko komfortui.

Pirmaisiais gyvenimo metais vitalinis (esminis) vaiko poreikis yra saugumas. Patenkinus šį poreikį, formuosis savimi pasitikinti „saugi" asmenybė. Vėlgi nesudėtinga palyginti, kas lengviau ir kas reikalauja daugiau laiko bei pastangų: palikti vaiką paverkti, kad „išmoktų nusiraminti" ar patenkinti jo saugumo poreikius – jautriai atsiliepti į vaikelio verksmą, priglausti, panešioti, nuraminti.

Dėl ko jauni tėvai šiandien susilaukia daugiausia priekaištų iš vyresnių žmonių
© Vida Press

Žinių visuomenė

Žinių visuomenė pagrįsta komunikacija, informacijos disponavimu bei jos valdymu, todėl nieko stebėtino, kad socialiai subrendusios mamos didžiausią dėmesį skiria savo vaikų visapusiškam ugdymui, ne tik tradiciniam, bet ir socialiniam intelektui. Apie lavinimo archetipo svarbą sufleruoja ir didelė dalis vaikiškų prekių pramonės: lavinamieji žaisliukai, knygelės. Taigi, šiandien mama užuot ėjusi gaminti pietų iš trijų patiekalų, sėdasi šalia savo mažylio ir, priklausomai nuo jo amžiaus, atlieka įvairias užduotis, žaidžia žaidimus.

Tikrai neįmanoma palyginti, kiek energijos sueikvojama vienai ar kitai veiklai (turiu omenyje – pietų virimą ir vaiko lavinimą), bet, turbūt, kiekviena mama, nuolat užsiimanti su savo vaiku, gali papasakoti, kiek laiko, išmonės ir kantrybės tai reikalauja, taip pat, kad tai su kaupu užpildo laiką, kurį sutaupome pasitelkę šiuolaikinius pagalbininkus – skalbimo mašinas, sauskelnes ir panašiai.

Taip pat prisiminkime tai, ką jau aptarėme pirmojoje straipsnio dalyje – vaiko auklėjimas nenaudojant fizinių bausmių reikalauja daug daugiau laiko, žinių bei kantrybės.

Nežinau, ar yra prasmės ginčytis dėl šiandienos mamų iššūkių ir sunkumų su straipsnio pradžioje minėtomis tetulytėmis. Neabejoju, o tiksliau, žinau, kad intelektualios, kritiškai mąstančios vyresnio amžiaus moterys ir taip puikiai suvokia skirtumą tarp to, kas buvo anksčiau ir to, kas yra dabar.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Lavinimas ir ugdymas

Kas būdinga vaikams iki 2 metų: svarbiausi elgesio etapai ir patarimai tėvams

Ikimokyklinio ugdymo pedagogės Jūratė Zolumskienė ir Natalija Stefanovičienė iš vaikų darželio „Šilagėlė“ apžvelgia pagrindines vaiko iki 2 metų raidos sritis ir elgesio ypatumus.

Ko mes galime pasimokyti iš skandinavų, kurie augina laimingiausius vaikus pasaulyje

Danija pasaulyje garsi Andersono pasakomis, LEGO žaislais ir laimingiausios pasaulyje tautos reitingu. Tai viena mažesnių Europos valstybių, negalinti pasigirti giedru dangumi, bet jau daug metų garsėjanti kaip giedros nuotaikos „receptą“ atradusi šalis. Kokios gi šio recepto dedamosios dalys?

Tik 9 sakiniai, bet juose telpa visa motinystės ir tėvystės esmė

Apie vaikų auklėjimą yra prirašyta tonos knygų, tačiau svarbiausia esmė telpa vos į 9 sakinius. Štai jie.

Mažų vaikų pojūčių ugdymas: pataria pedagogė

Šiuo metu ankstyvojo ugdymo idėjos vis labiau populiarėja. Apie jas pasakoja vaikų darželių tinklo „Šilagėlė“ pedagogė Ilona Orlova.

Žaidimo svarba vaiko gyvenime

Kodėl sakoma, kad svarbiausias mažo vaiko „darbas“ yra žaidimas? Ko išmoksta vaikai žaisdami? Apie tai pasakoja VšĮ „Pilni namai“ edukologė Greta Kacinauskaitė - Ivanauskienė.

Žvilgsnis į Kalėdų Senelio dovanų maišą: geidžiamiausi vaikų rinkiniai

Laukdami gražiausios metų šventės galvojame apie mums brangius žmones, o ypač apie savo mylimiausius vaikus – kokia dovana nudžiuginsime juos stebuklingą Kalėdų rytą?

Trečiųjų metų krizė: kaip tinkamai sureaguoti į netinkamą vaiko elgesį (1)

Dažnai girdime sakant, jog pirmoji paauglystė prasideda vos trijų. Jaunus tėvelius tai gali gerokai neraminti. Išsireiškimas „trečiųjų metų krizė“ plačiai vartojamas, tačiau taip ir nepaaiškinama, kaip elgtis tėvams atšventus trečiąjį gimtadienį.

Didysis 2018 metų horoskopas visiems Zodiako ženklams (1)

2018-aisiais žvaigždės pataria tėvams kuo labiau pasistengti suprasti savo mažuosius, skirti jiems dėmesio ir laiko. Verčiau atsisakyti nereikalingų priekaištų, o štai nuoširdaus rūpesčio per daug nebus. Tuomet ne tik pagerės vaikų ir tėvų santykiai, bet ir padidės mažųjų savivertė, jie ims labiau pasitikėti savimi ir kitais, gerbs suaugusiuosius.

Išsiskirdamas su mama vaikas verkia: ką patars psichologė (3)

Išsiskiriant ar atsisveikinant su vaiku, kai mama išeina į darbą arba atvedus jį į darželį, neretai patiriama daug emocijų: vaikas verkia, nenori paleisti tėvų. Kaip elgtis panašiose situacijose, pataria psichologė.

Svarbi taisyklė, kurios turi nepamiršti 2 metų vaikus auginantys tėvai

Dvejų metų vaiką auginanti mama pastebi, kad jos sūnus nuolat mėto daiktus ant žemės. Psichologės patarimai skaitytojai, kaip tinkamai sureaguoti tokioje situacijoje.

Kokių vaikų auklėjimo paslapčių galime pasimokyti iš žydų (24)

Kone trečdalis Nobelio premijos laureatų, daugybė žinomų teisininkų, verslininkų, populiarių menininkų yra žydų tautybės. Žydų tautybė yra tarsi kokybės ženklas. Vieni jais žavisi, kiti pavydi, tačiau abejingųjų šiai tautai nėra. Kur slypi žydų tautos išskirtinumas?

Numerologė: kuo ypatingi vaikai, gimę bet kurio mėnesio 9, 18, 27 dienomis (1)

Numerologė Julija Kubiliūtė dalijasi su mumis savo žiniomis apie tai, kokią užkoduotą informaciją apie save atsineša tam tikrą mėnesio dieną gimdamas vaikas.

Mamos ir anytos nesutarimai dėl vaiko auginimo: ką patars specialistė (21)

Redakcija gavo jaunos mamos laišką, kuriame ji klausia patarimo apie bendravimą su anyta, vaiko močiute. Mamai skaudu, kad anyta dažnai komentuoja vaiko auginimą ir taip tarsi nuvertina mamos pastangas.

Vaikas rodo ožius mamai, o su kitais būna auksinis: psichologės komentaras (2)

Turbūt, nereta šeima susiduria su situacija, kuomet su kitais žmonėmis vaikas būna ramesnis, paklusnesnis ir geriau elgiasi negu savo tėvų akivaizdoje. Kodėl taip nutinka ir ar galima tokį elgesį pakoreguoti?

Psichologė: kodėl svarbu jau vaikystėje mokėti valdyti emocijas

Gebėti valdyti emocijas darbe ir šeimoje – užduotis, su kuria ne kasdien susitvarko net suaugusieji. Socialiniai ir emociniai vaiko įgūdžiai: kaip juos lavinti?