Dėl ko jauni tėvai šiandien susilaukia daugiausia priekaištų iš vyresnių žmonių

 (9)
Ši tema atėjo begvildenant kitą temą apie mamos darbus. Nors ką jau čia slėpsi, ji visada sklandė ore ir tik laukė progos nusėsti į mano kompiuterio ekraną.
© Vida Press

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Šia tema, manau, teko padiskutuoti kiekvienai mamai su savo mama, močiute, teta ar šiaip pagyvenusia kaimyne, labai mėgstančia geranoriškai patarti: „Oooooi, vaikeli, ką jau tau skųstis, taigi, dabar ir sauskelnės, ir skalbimo mašinos, ir parduotuvėse visko pilna, o aš tai skalbdavau vystyklus rankomis ir nesiskųsdavau, ir vyrui spėdavau valgyti padaryti (dažniausiai dar priduriama, kad pietūs tai bent iš trijų patiekalų), o dar ir dirbau dviem pamainom".

Dažna mamytė dėl savo pačios ir pašnekovės ramybės tepalinksi galva, su tokia ginčytis, tai kaip su pliku pešiotis. Įdomiausia, kad tos pačios tetulės kažkada seniai irgi yra turėjusios panašių pokalbių su savo mama, močiute, teta ar šiaip pagyvenusia kaimyne: „Oooooi, vaikeli, ką jau tau skųstis, taigi dabar visi patogumai, o štai aš tai karo metais...".

Tik ar tikrai dabartinės mamos sunkumai gali būti taip sumenkinti ir nuvertinti? Drąsiai sakau, kad niekas neturi teisės šiuolaikinės motinystės problemų laikyti nereikšmingomis, lyginant su tais laikais, kai neva „viskas buvo blogiau ir sunkiau, o žmonės buvo nepalyginamai darbštesni, geresni ir visokie kitokie -esni". Kiekvieno laikmečio mamos sprendžia tik jų laikmečiui būdingus uždavinius, augina žmogų, kuris turėtų geriausias galimybės išgyventi tomis sąlygomis.

Poreikis siekti palikuonių išlikimo atklydęs iš pirmapradžių laikų bei giliai užkoduotas mūsų genuose. Tie palikuonys turi pirmiausia išgyventi, o po to kiek galima sėkmingiau nugyventi savo gyvenimą, nes tik sėkmingas individas turės geriausias galimybes susirasti tinkamą partnerį, su kuriuo vėlgi susilauks palikuonių, ir taip toliau, ir panašiai. Gyvūnų pasaulyje svarbi tik fiziologija. Čia kaip ir viskas aišku jau seniai, kai evoliucijos teoriją išdėstė protingasis Čarlzas Darvinas. Iš tiesų, panašūs principai galioja ir mūsų rūšiai, tik mums, žmonėms, gerokai sudėtingiau, nes atsiranda dar ir psichologiniai, ekonominiai bei socialiniai faktoriai. Nors iš tiesų skirtumas ne toks ir didelis: kaip gyvūnai keičiasi, prisitaikydami prie aplinkos, taip keičiasi ir žmonės, skirtumas tik tas, kad gyvūnai savo evoliucijai turi tūkstantmečius, o mūsų aplinka – kalbu ne apie fizinę, o socialinę aplinką – keičiasi kur kas greičiau ir, drįsčiau pastebėti, kuo toliau, ta sparta didėja. Būtent tai lemia skirtumus tarp skirtingų kartų mamų, išprovokuoja begales ginčų, nes ir tos, ir tos mano, kad žino viską geriausiai.

Tema išties labai plati ir įdomi, pasistengus, man rodos, galima būtų išspausti visai neblogą disertaciją, bet mes čia susirinkom ne disertacijų rašyti ir skaityti, taigi, grįžtame iš aukštųjų materijos sferų į mūsų, mūsų mamų ir močiučių kasdienybę.

I dalis – ANKSČIAU

„Už vieną muštą dešimt nemuštų duoda"

Visiems bent kartą girdėtas posakis „už vieną muštą dešimt nemuštų duoda". Šiandien Norvegijoje net ir pašnibždomis ištarus šį posakį, per dešimtąsias sekundės dalis prisistatytų „Barnevernet" (nelabai tikiu, kad dar yra nežinančių, kas čia per sutvėrimas, bet dėl viso pikto paaiškinsiu: „Barnevernet" – tai Norvegijos vaiko teisių apsaugos tarnyba). Bet čia Lietuva, čia su šiuo posakiu išaugo kartos, ir tik visai neseniai šis posakis pradėtas naudoti jau visai kitame kontekste, kalbant apie fizinių bausmių žalą vaikams. Visgi, tiesa yra tokia, kad kuo labiau visuomenės ekonomika yra pagrįsta fiziniu darbu, tuo aktualesnis yra šis posakis, ir atvirkščiai, kuo intelektualesnė visuomenė (o būtent tokios visuomenės savo intelektinio kapitalo dėka dabar gauna didžiausius dividendus iš Pasaulio ekonomikos banko), tuo labiau joje paisoma vaikų teisių.

Įdomumo dėlei pabandykite atlikti mini sociologinį tyrimą ir surikiuoti šalis (pasirinkite keletą savo nuožiūra, apie kurias turite daugiausiai informacijos) pagal išsivystymo lygį, kaip kriterijų naudodami ne kokį nors BVP, BNP ar kitą ekonominį keiksmažodį, o tai, koks tose šalyse yra požiūris į fizines bausmes vaikams ir apskritai vaikų teises.

Sureitingavę šalis, per google suraskite statistiką pasaulio šalių pagal BVP gyventojui (būtinai gyventojui, nes pats BVP labai priklauso nuo šalies dydžio ir apskritai rodo, kiek gerai sekasi šaliai, o ne atskiriems individams) ir palyginkite. Žinoma, absoliutaus atitikimo nesitikėčiau, bet nemenka šių dviejų kriterijų koreliacija turėtų atsispindėti.

Tačiau grįžkime prie mūsų nagrinėjamo posakio „už vieną muštą dešimt nemuštų duoda". Kur ir kada atsirado šis posakis, galima tik spėlioti, tačiau nėra sunku suprasti jo prielaidas ir prasmę. Nors baudžiava Lietuvoje visiškai buvo panaikinta 19 a. viduryje, bet skurdžiau gyvenančiųjų išnaudojimas fiziniam darbui, geriau besiverčiančių labui, tęsėsi toliau. Pagrindinis akcentas šiame sakinyje tenka žodžiui „fiziniam", nes būtent tai lėmė kriterijus, kuriais buvo paremta tuometinė darbo rinka. O kriterijai buvo tokie: paklusnumas darbdaviui ir pageidautina ribotas mąstymas, nes platesnio mąstymo individas kėlė grėsmę pačiai to meto ekonomikos esmei. Taigi, tais senais niūriais laikais nepaklusnumas darbdaviui (nelabai norisi remtis sovietinių autorių polemikomis, bet būtent jie itin vaizdžiai yra nupiešę samdinių padėtį) buvo vertinamas kaip absoliučiai netoleruotinas dalykas. Taigi, viena iš prioritetinių savybių, reikalingų išlikimui, ilgą laiką buvo besąlygiškas paklusnumas. O geresnio būdo tam absoliučiam paklusnumui pasiekti kaip fizinės bausmės tikrai nėra. Tad tėvai ir motinos kažkur giliai pasąmonėje suvokdami, kad tik paklusnumas garantuos jų vaikui nors minimaliai aprūpintą ateitį, su didele meile lupdavo atžalas, kiek tik leisdavo jėgos, o kaip rodo mūsų nagrinėjama frazė „už vieną muštą dešimt nemuštų duoda", tokie luptieji buvo itin paklausi prekė darbo rinkoje. Reikėjo ne tokių, kurie galvotų ar kurtų, o tokių, kurie klusniai žygiuotų paskui plūgą.

O kaip yra dabar? Ačiū Dievui, visai kitaip. Didžiausia vertybė darbo santykiuose yra ne paklusnumas, o analitinis mąstymas, kūrybiškumas, išradingumas. Tačiau neapsigaukime, paklusnumas kaip vertybė niekur nedingo, tik dabar pavadintas gudriau – subordinaciją, tad jokiu būdu nereikėtų mestis į kitą kraštutinumą (o tai, deja, vis dažniau nutinka), kai puoselėjant laisvą ir kūrybingą asmenybę užmirštama, kad ir tie patys kūrybiškiausi turi turėti supratimą, jog gyvename visuomenėje ir ta laisvė yra labai santykinė ir ribota (tuo, beje, pagrįsta visa teisinė sistema).

Taigi, paklusnumas, šiandien įgavęs kitokias formas ir pavadinimus, vis dar labai reikalingas, bet prioritetai yra visai kiti. Ir paklusnumo mokome visai kitaip, mokome ne bijoti, o suprasti, suvokti, mokome leisdami vaikui pajusti blogo elgesio pasekmes, o pirmiausia, mokome savo pavyzdžiu. Taip, žinoma, tai yra milijoną kartų sudėtingiau.

Dėl ko jauni tėvai šiandien susilaukia daugiausia priekaištų iš vyresnių žmonių
© Vida Press

Mama, pasiryžusi auklėti be smurto, žino, kiek daug išmonės, žinių, kantrybės reikia, kad vaikas suprastų ir įsisavintų priimtino, racionalaus elgesio normas. Tačiau visas šias sąnaudas atperka faktas, kad taip išugdytas elgesys bus ne aklai išmoktas pagrįstas baime, o giliai suvoktas, taigi, augdamas vaikas galės pats valdyti savo vidinį santykį su visuomene ir jos keliamais reikalavimais, jį tobulinti bei koreguoti priklausomai nuo aplinkybių.

„Jis tikrai alkanas! Jam tikrai šalta!"

Kam teko augti globojamiems močiučių, turbūt nesiginčys su manimi dėl dviejų dalykų: joms visada atrodo, kad anūkai alkani ir jos visada įsitikinusios, kad anūkams šalta. Daug diskusijų šiais klausimais kyla ir šiomis dienomis. Ne kartą teko girdėti jaunų mamų skundus, kad vos tik paėmusios anūką savo globon, močiutės kemša jį tarsi kokį kalakučiuką, nepaisydamos jokio saiko ar režimo. O kur dar toji amžina diskusija, ar reikia kūdikiui kepurėlės namuose?..

Iš kur visa tai? Pirmiausia – apie maistą. Kad ir ką kalbėtume, kad ir kokiais civilizuotais europiečiais jaustumėmės šiandien, visgi sunku būtų ginčytis, kad esame tikra kaimiečių tauta, kaip sako liaudies išmintis „trečia" (nors dabar gal jau ir ketvirta) karta nuo žagrės. Mūsų seneliai, proseneliai, proproseneliai ir t.t. dirbo, arė Lietuvos žemelę, o juk ne tokia maža dalis ir šiandien užsiima žemdirbyste. Net ir dabar, nepaisant modernių technologijų skverbimosi į visas sritis, žemdirbystė vis tiek lieka sritimi, daugiausia paremta sunkiu fiziniu darbu.

Tam, kad gerai galėtum atlikti fizinį darbą reikia fizinių jėgų, o tas jėgas gali garantuoti tik sotus maistas. Tai kaip geriau mama galėjo parodyti meilę savo šeimynykščiams, jei ne išvirusi puodą sotaus viralo? O kuo mylimesnis šeimos narys, tuo gardesnis kąsnelis jam kliūdavo. Štai iš kur tie pusryčiai ir pietūs iš trijų patiekalų, kurie šiandien atrodytų mažų mažiausiai keistai, o daug kas pagalvotų, kad net pavojingai. Kaimiškos mūsų istorijos kontekste tie trys patiekalai stūkso kaip nepajudinamas mamos (ir žmonos, žinoma) meilės monumentas. Vargana buitis, skurdus maistas tiesiogiai atsiliepdavo ir vaikų gyvenimo kokybei, tad retai pasitaikantis gardus kąsnelis mažyliui buvo iškalbingesnis už tūkstantį bučinių.

Bėda tiktai ta, kad gyvenimas keičiasi, o žmogaus sąmonė nėra tokia paslanki, todėl nors dabar maistas yra įgavęs visai kitokį statusą ir prasmę mūsų gyvenime, kai daugiau ir riebiau anaiptol nebėra geriau, kai kurios močiutės laksto paskui mylimą anūkėlį su šaukšteliu, o kiekvienas papildomas kąsnelis jų mintyse nuaidi kaip dar vienas „aš tave myliu". Nežinau, ar viso pasaulio diplomatai galėtų neįžeisdami paaiškinti tokiai močiutei, kad dabar žmonėms nebereikalingi tokie milžiniški energijos kiekiai, kokie buvo reikalingi anksčiau fiziniam darbui dirbti, bet bandyti visada galima.

Labai panašus nesusikalbėjimas ir dėl tų esą nuolat šalančių anūkėlių. Plonasienės, vėjo košiamos pirkios, kur, kaip yra pasakojus mano mama, per naktį kambaryje kibire užšaldavo vanduo, tiesiog įpareigodavo aprengti mažą vaiką kaip įmanoma šilčiau, nes, be kita ko, ir peršalimo ligos buvo įveikiamos toli gražu ne taip lengvai, o paprasčiausias peršalimas galėdavo baigtis labai tragiškai. Todėl ta amžina baimė, kad anūkas sušals, persekioja ir persekios daug močiučių, gyvenusių sunkiomis buities sąlygomis.

Dėl ko jauni tėvai šiandien susilaukia daugiausia priekaištų iš vyresnių žmonių
© Vida Press

„Ką žmonės pasakys?"

Šį archetipą labiausiai siečiau su sovietiniu laikotarpiu, kuomet režimas siekė visus suvienodinti, o bet koks kitoniškumas buvo netoleruotinas ir už jį skaudžiai baudžiama. Dabartinė visuomenė atvirkščiai, aukština kitoniškumą, originalumą, kūrybiškumą, o mūsų senelių laikais už tą patį veždavo į lagerius ir tada ore tvyrojo kiek kitoks klausimas – „kam žmonės pasakys?" (čia kalbu apie „pomėgį" skųsti, įduoti kaimynus). Juk iš tiesų tas mūsų mamų, kaip mums atrodo, perdėtas visuomenės nuomonės paisymas galbūt ir kilo iš mūsų močiučių baimės, kad ta visuomenė tave pasmerks tremtinio, kalinio likimui, todėl ir auklėjo mūsų mamas taip, kad jos to išvengtų. Dabar atvirkščiai, sėkmingam „išlikimui" norime išauginti žmones, nebijančius nestandartinių sprendimų, gebančius kurti, generuoti naujas idėjas, o tai tam tikra prasme irgi yra daug sudėtingiau, nei tiesiog mokyti būti tokiam kaip visi, įsilieti į pilką masę.

II dalis – DABAR

Prieš pradėdama nagrinėti šios dienos iššūkius mamoms, norėčiau pastebėti: archetipai, kad ir kokie globalūs jie būtų, yra tik dominuojantys, bet ne absoliutus elgesys, t.y., tam tikri individai ar jų grupės gali elgtis pagal visai kitus elgesio modelius. Štai, pavyzdžiui, mano aprašytas meilės, išreikštos maistu, archetipas labiau būdingas visuomenės grupėms, kurių egzistavimas paremtas fiziniu darbu; meilės, pagrįstos šiluma, archetipas būdingas skurdžiai gyvenančiai visuomenės daliai, tad šių archetipų atspindžiai šiuolaikinėje visuomenėje reflektuoja praeities tendencijas. Paprastai tariant, tai, kaip elgiamės šiandien, rodo, kokį gyvenimą gyveno, kas buvo mūsų tėvai ir seneliai.

Iš šių dienų norėčiau aptarti šiuos archetipus: psichologinio komforto, lavinimo ir bendravimo. Ir ne dėl to, kad galiu teigti jog jie yra dominuojantys, tiesiog jie yra tokie, kuriuos aš žinau geriausiai.

Emocinis komfortas

Naujausios komunikacijos priemonės, leidžiančios žaibiškus informacijos mainus, turi įtakos vis didesnei darbo ir gyvenimo spartai, beprotiškas gyvenimo tempas reikalauja ypatingo psichologinio stabilumo.

Anksčiau, kai visuomenė buvo pagrįsta fiziniu ar techniniu darbu, prioritetas buvo užauginti fiziškai stiprų žmogų, dabar lygiai tiek pat svarbus žmogaus mentalinis pasaulis, jo gebėjimas išlikti psichologiškai stabiliu didelės spartos sąlygomis. Na, o fizinės jėgos ugdymas niekur nedingo, tiesiog modifikavosi į fiziškai sveiko žmogaus ugdymą.

Taigi, anksčiau mama ramia širdimi galėdavo nekreipti dėmesio į kūdikio verksmą, jei tik būdavo patenkinusi jo fiziologinius poreikius, o toks „leidimas paverkti" vadinosi mokymu nusiraminti pačiam, nors išties tik sukeldavo kūdikiui visišką bejėgiškumo jausmą. Dabar kūdikio emociniai poreikiai yra tokie pat reikšmingi, kaip ir fiziologiniai, todėl jau nuo pirmųjų dienų daugelis mamų visapusiškai stengiasi sukurti sąlygas emociniam vaiko komfortui.

Pirmaisiais gyvenimo metais vitalinis (esminis) vaiko poreikis yra saugumas. Patenkinus šį poreikį, formuosis savimi pasitikinti „saugi" asmenybė. Vėlgi nesudėtinga palyginti, kas lengviau ir kas reikalauja daugiau laiko bei pastangų: palikti vaiką paverkti, kad „išmoktų nusiraminti" ar patenkinti jo saugumo poreikius – jautriai atsiliepti į vaikelio verksmą, priglausti, panešioti, nuraminti.

Dėl ko jauni tėvai šiandien susilaukia daugiausia priekaištų iš vyresnių žmonių
© Vida Press

Žinių visuomenė

Žinių visuomenė pagrįsta komunikacija, informacijos disponavimu bei jos valdymu, todėl nieko stebėtino, kad socialiai subrendusios mamos didžiausią dėmesį skiria savo vaikų visapusiškam ugdymui, ne tik tradiciniam, bet ir socialiniam intelektui. Apie lavinimo archetipo svarbą sufleruoja ir didelė dalis vaikiškų prekių pramonės: lavinamieji žaisliukai, knygelės. Taigi, šiandien mama užuot ėjusi gaminti pietų iš trijų patiekalų, sėdasi šalia savo mažylio ir, priklausomai nuo jo amžiaus, atlieka įvairias užduotis, žaidžia žaidimus.

Tikrai neįmanoma palyginti, kiek energijos sueikvojama vienai ar kitai veiklai (turiu omenyje – pietų virimą ir vaiko lavinimą), bet, turbūt, kiekviena mama, nuolat užsiimanti su savo vaiku, gali papasakoti, kiek laiko, išmonės ir kantrybės tai reikalauja, taip pat, kad tai su kaupu užpildo laiką, kurį sutaupome pasitelkę šiuolaikinius pagalbininkus – skalbimo mašinas, sauskelnes ir panašiai.

Taip pat prisiminkime tai, ką jau aptarėme pirmojoje straipsnio dalyje – vaiko auklėjimas nenaudojant fizinių bausmių reikalauja daug daugiau laiko, žinių bei kantrybės.

Nežinau, ar yra prasmės ginčytis dėl šiandienos mamų iššūkių ir sunkumų su straipsnio pradžioje minėtomis tetulytėmis. Neabejoju, o tiksliau, žinau, kad intelektualios, kritiškai mąstančios vyresnio amžiaus moterys ir taip puikiai suvokia skirtumą tarp to, kas buvo anksčiau ir to, kas yra dabar.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Lavinimas ir ugdymas

Teo ir Ieva pristato: kai prireikia greitai užimti vaiką čia ir dabar (4)

Kiekvieną antradienį portale www.tavovaikas.lt svečiuojasi tinklaraštininkė Ieva ir jos sūnelis Teo, kurie dalijasi savo išbandytais smagiais žaidimais bei lavinimaosiomis veiklomis.

Įvaikintas „Gyvybės langelyje“ paliktas kūdikis

Iš viso 2017 metais Lietuvoje įvaikinti 92 globos netekę vaikai, tarp jų – „Gyvybės langelyje“ paliktas kūdikis.

Teo ir Ieva pristato: žaismingi būdai pažinti skaičius patiems mažiausiems

Vaikystė – tai pats įdomiausias laikas, kuris skirtas žaidimams. O juk žaidimo pagalba galima ugdyti ir tam tikrus vaiko įgūdžius.

Kokia mama esate pagal Zodiako ženklą

Kokio Zodiako ženklo mama yra labiausiai demokratiška, o kuri nepripažįsta kompromisų ir šeimą valdo kietu kumščiu?

Psichologė Jūratė Baltuškienė: vaikas mušasi – praeis ar verta sunerimti ir iškart reaguoti

„Mano vaikas iš darželio grįžo sumuštas", „Bijau auklėtojos skambučio, nes išgirsiu, kad maniškis vėl ką nors prilupo", „Broliai pliekiasi iki kraujo" – tai vis mamų skundai. Girdėta? Ką daryti?

Teo ir Ieva pristato: 4 lavinantys užsiėmimai, kurie patiks ir mergaitėms, ir berniukams (2)

Kuo dažniau saulėtos dienos džiugina mus, tuo daugiau laiko praleidžiame lauke. Ir kai kurie kambario žaidimai pamažu išsikrausto į lauką. Juk lauke - tikras nuotykių pasaulis.

„Tėvų linija“ daugiausiai klausimų sulaukia apie 2-3 metų vaikus

Daugiau nei pusmetį veikianti "Tėvų linija" - vienintelė vieta, kur visos Lietuvos tėvai gali gauti nemokamą, profesionalią psichologinę pagalbą vaikų auklėjimo klausimais.

Vienintelis dalykas, kurio norėčiau palinkėti naujoms mamoms

Tinklaraščio „Švelni tėvystė“ autorės, dviejų vaikų mamos Mildos Kukulskienės žvilgsnis į motinystę.

Sumani mama dalijasi žaidimo idėja, kuriam išleisite mažiau kaip 1 eurą

Dviejų vaikučių mama Inga, feisbuke kurianti tinklaraštį „Mamos diena“, dalijasi labai smagia idėja, kaip nustebinti vaikus užsiėmimu, kurio priemonės kainuoja mažiau kaip 1 eurą.

Kaip vystosi vaikas nuo gimimo iki dvejų metų ir ką šiuo metu su juo žaisti

Mažyliai tikrai daug moka. Jie labai greit ima suvokti pasaulį. Verta žinoti, kokie žaislai kokiame laikotarpyje naudingiausi.

Ką iš tiesų reiškia būti dviejų vaikų mama (2)

Jau 9 mėnesiai, kai esu dviejų vaikų mama. 9 spalvingi mėnesiai.

dr. Jolita Jonynienė: kodėl po miego kai kurie vaikai būna irzlūs

Po miego prabudusi dvimetė mažylė nerimsta: ji verkia, atrodo lyg išsigandusi, lyg nuliūdusi, lyg suirzusi. Kaip tokią akimirką turėtų elgtis jos artimieji?

Psichologė Milda Kukulskienė: 8 paprastos ir smagios veiklos dvimečiams

Sveikatos psichologė ir dviejų vaikučių mama Milda Kukulskienė dalijasi aštuoniomis paprastomis idėjomis, ką kūrybiško ir nesudėtingo galima nuveikti su vaikais namuose. Šiems darbeliams nereikia jokių ypatingų pasiruošimų ar medžiagų.

Ką protingiausia daryti, kai mažą vaiką apima didelis pyktis

Vaikas spyrė mamai, užtvojo draugui, sumušė silpnesnį, nuskriaudė ir paliko mirtimi vaduotis gyvūną. Panašių istorijų šimtai. Kodėl vaikai tokie žiaurūs? Konsultuoja vaikų ir paauglių psichiatrė Goda Bačienė.

5 dalykai, kurie stiprina ir vienija šeimą

Ar susimąstote, kiek kartų per dieną mes liečiame artimus žmones: vyrą, žmoną, vaikus... Paprastas rankos paspaudimas ar švelnūs apsikabinimai, bučiniai, galvos paglostymai. Visa tai taip natūralu ir kasdieniška, kad dažnai to net nebepastebime. O kartais ir užmirštame. Jei suaugusieji to nusureikšmina ir priima kaip kasdienės rutinos pasekmę, vaikai labai jautriai reaguoja į šilumos bei meilumo šeimoje trūkumą.