Kaip gyvenimo sėkmė priklauso nuo to, kelinti šeimoje gimėte

 (6)
Nereikėtų manyti, kad mūsų gyvenimas yra nulemtas to, kelinti šeimoje gimėme, ir remtis teorija tarsi pranašyste. Tačiau įsigilinę į šią teoriją galime geriau suprasti, kaip vaikas auga, kaip mąsto ir jaučiasi šeimoje.
Kaip gyvenimo sėkmė priklauso nuo to, kelinti šeimoje gimėte
© Shutterstock nuotr.

Eglė Kuraitė - Žičkė, psichologė:

Kai mama grįžta namo, jos vyresnėlis 8-metis sūnus Dominykas pirmas atskuba padėti įnešti pirkinių krepšius. Jis padės mamai ir vakarienę gaminti. Jauniausiasis Simas, žaisdamas naują žaidimą, iš kito kambario garsiai klausia, ar nupirko mėgstamiausių jo sausainių, nes kitų jis nevalgys. Vidurinioji 6-metė Ugnė tuo metu rengiasi fėjos kostiumą ir skuba pasirodyti mamai. Mama stebisi, kad jos vaikai tokie skirtingi.

Kodėl tų pačių tėvų auklėti vaikai, augantys tuose pačiuose namuose, tampa tokie skirtingi?

Kartais tėvai galvoja, kad jų vaikai „tiesiog gimė tokie". Ar tai gali nulemti tik genai? Verta ieškoti ir kitų asmeninių savybių susiformavimo priežasčių. Mokslininkai jau seniai diskutuoja, kokią įtaką tam turi gimimo eiliškumas. Tyrėjai iki šiol dėl to nesutaria, tačiau yra nemažai tyrimų, kuriuose atrandamos sąsajos tarp to, ar vaikas gimė pirmas, antras, ar yra vienintelis šeimoje, ir jo charakterio ypatumų, pasiekimų gyvenime bei santykio su tėvais.

TAIP PAT SKAITYKITE:
Kruopos dydžio gumbelis krūtyje jaunos mamos gyvenimą apvertė aukštyn kojom
Pamatykite, kaip atrodo tikri superkūdikiai

Teoriją, kad gimimo eiliškumas yra susijęs su asmeninėmis savybėmis, pirmas 1920-aisiais iškėlė psichologas Alfredas Adleris (Alfred Adler). Jis teigė, kad gimimo eiliškumas daro didelę įtaką mūsų gyvenimo stiliui: kaip sprendžiame problemas, renkamės draugus, kuriame santykius, bendraujame darbe. Jis teigė, kad taip yra todėl, jog kiekvienas žmogus siekia būti priimtas ir vertinamas, ir pirmiausia to siekia būtent šeimoje.

Kiekvienas vaikas gimsta vis kitokioje šeimoje: vienas - nepatyrusių jaunų tėvų ką tik sukurtoje šeimoje, kitas - trijų asmenų šeimoje, kur jau karaliauja pirmagimis, trečias - gausioje, jau ilgą istoriją turinčioje šeimoje. Kiekvienas vaikas siekia tėvų meilės, dėmesio ir tai daro skirtingais būdais, nelygu kokios yra šeimos aplinkybės, taip pat ir tėvai dažnai bendrauja skirtingai su savo vyriausiu vaiku, viduriniu ar jauniausiu.

Nereikėtų manyti, kad mūsų gyvenimas yra nulemtas to, kelinti šeimoje gimėme, ir remtis teorija tarsi pranašyste. Įsigilinę į šią teoriją galime geriau suprasti, kaip vaikas auga, kaip mąsto ir jaučiasi šeimoje, ir nors negalime pakeisti gimimo eiliškumo, galime suteikti daugiau galimybių mokytis spręsti sunkumus, ieškoti naujų bendravimo būdų ir atrasti savo vietą pasaulyje.
Psichologė Eglė KURAITĖ - ŽIČKĖ

Vaikui augant jo asmenybės formavimuisi įtakos turi kasdienė veikla, bendravimas su tėvais, auklėtojomis, draugais, fizinė aplinka, svarbūs gyvenimo įvykiai, aplinkinių reakcija į juos ir kiti veiksniai. Gimimo eiliškumas yra tik vienas iš šių veiksnių, tačiau dažniausiai labai glaudžiai su jais susijęs. Pavyzdžiui, pirmagimis gaus daugiau tėvų dėmesio, nei antras ar trečias šeimoje gimęs vaikas, o jauniausias vaikas šeimoje nuo pat gimimo augs tarp brolių ir seserų ir turės dalytis ne tik tėvų dėmesiu, bet ir savo daiktais. Tokia ankstyvoji patirtis veikia vaikus ir formuoja jų požiūrį į pasaulį ir tam tikrus įgūdžius.

Vertinant vaiko gimimo eiliškumą svarbu atsižvelgti ir į vaiko lytį, amžiaus skirtumą tarp brolių ir seserų, šeimos istoriją. Kartais vaikų psichologinis gimimo eiliškumas, t. y. kokią poziciją vaikas jaučiasi užimantis šeimoje, skiriasi nuo realaus, pavyzdžiui, jei tėvai, auginantys dvi dukras, labai laukė berniuko, bet gimė dar viena mergaitė, dėl tėvų lūkesčių neišpildymo ji gali netekti jauniausiam vaikui įprastai skiriamų privilegijų. Arba jei tarp vaikų yra šešerių ar daugiau metų skirtumas, kiekvienas jų gali būti auginamas kaip pirmagimis.

Nereikėtų manyti, kad mūsų gyvenimas yra nulemtas to, kelinti šeimoje gimėme, ir remtis teorija tarsi pranašyste. Įsigilinę į šią teoriją galime geriau suprasti, kaip vaikas auga, kaip mąsto ir jaučiasi šeimoje, ir nors negalime pakeisti gimimo eiliškumo, galime suteikti daugiau galimybių mokytis spręsti sunkumus, ieškoti naujų bendravimo būdų ir atrasti savo vietą pasaulyje.

Pirmasis vaikas gimsta jaunų tėvų šeimoje, kurioje žavimasi kiekvienu jo kvėptelėjimu ar krustelėjimu. Kūdikiui pasisekė, nes jis gauna nedalomą tėvų dėmesį. Visgi jauni, nepatyrę tėveliai ne tik žavisi savo vaiku, bet ir atidžiai stebi jo raidą, laukia naujų pasiekimų ir nerimauja, kai jie vėluoja. Jie klausosi kiekvieno garselio ir spėlioja, ar jis jau pasakė „bala", o gal „laba", nuolat formuodami didelius lūkesčius.

Taip vaikas išmoksta, kad dėmesio gauna ir yra vertinamas už savo pasiekimus - tereikia pildyti tėvų norus. Pirmagimiai gali perimti tėvų susirūpinimą ir nerimą dėl nesėkmių, stengtis viską atlikti teisingai, laikytis taisyklių, siekti tobulumo. Tai galima pastebėti, kai vaikas nuolat trina piešinius, perrašinėja namų darbus, kol nepadaro taip, kaip „turi būti".

Būdamas vienintelis ir nepakartojamas, vaikas anksti supranta, kas tai yra galios jausmas, kuris vėliau gali būti išreikštas kaip noras padėti kitiems, kitus apsaugoti ar jiems vadovauti. Toks „karaliavimas" netrunka labai ilgai, nes pasaulį išvysta antrasis vaikas, „nuverčia pirmagimį nuo sosto" ir atima tėvų meilę. Taip brolio ar sesers gimimą išgyvena pirmagimiai. Dėl tokio ankstyvo trauminio patyrimo vėliau jie gali būti griežti, laikytis įsikibę savo postų, vengti rizikuoti, bijoti naujų patirčių.

Stengdamiesi „atkovoti" tėvų dėmesį vyresnieji vaikai imasi įvairių strategijų: vieni skuba padėti ir tarsi sudaro sąjungą su tėvais, kiti ima konkuruoti su jaunesniaisiais, siekia įrodyti savo pranašumą. Šios išmoktos strategijos gali reikštis ir vėliau gyvenime kaip stiprus konkurencingumas, autoritetų dėmesio siekimas.

Gimus jaunesniajam vaikui, tėvai dažnai priskiria pirmagimiui pagalbininko vaidmenį ir suteikia atsakomybę -- „tu vyresnis, didesnis, protingesnis, todėl turi pamokyti ir kitus". Taigi pirmagimis jau nuo mažumės auginamas kaip vadovaujantis, kitus mokantis ir kontroliuojantis asmuo. Vyriausi vaikai kartais primena mažus suaugusiuosius - nuolat susirūpinusius pareigomis, besilaikančius nustatytų taisyklių ir auklėjančius kitus.

Patarimai, kaip auginti pirmagimius:

- Atsipalaiduokite - stenkitės nedaryti vaikui spaudimo dėl jo raidos pasiekimų, kad neskatintumėte jo perfekcionizmo ir griežtumo sau.

- Vertinkite ir skatinkite vaiką labiau vertinti ne tik galutinį darbo rezultatą, bet ir pastangas bei procesą.

- Mokykite priimti nesėkmes, daryti klaidas ir iš jų mokytis. Papasakokite, kai stengėtės kažką pasiekti, bet nepavyko taip, kaip tikėjotės, pavyzdžiui, sudainuoti mokykloje per pasirodymą ar gauti norimą darbą. Pabrėžkite, kad galiausiai viskas baigėsi gerai, nusakykite, ką išmokote iš savo klaidų.

- Parenkite pirmagimį antrojo vaiko gimimui: kalbėkitės su juo apie tai, leiskite išreikšti pykčio ir pavydo jausmus, skirkite jam pakankamai dėmesio.

- Padalykite atsakomybes ir darbus visiems šeimos nariams, atsižvelgdami į jų amžių ir galimybes. Neskirkite jų per daug pirmagimiui.

- Suteikite jam tam tikrų privilegijų už tai, kad turi tam tikrų pareigų, pavyzdžiui, leiskite eiti miegoti kiek vėliau nei jaunesniems vaikams.

- Skatinkite vyriausiąjį padėti mažesniesiems, kad jie neprarastų „aukštesnio" savo statuso ir taptų savo broliams ir seserims patarėjais, o ne policininkais.

- Nepasiduokite norui skirti pirmagimį jaunesniųjų vaikų nuolatine aukle.

- Skirkite vaikui individualaus dėmesio.

- Priminkite vyriausiajam, kad jis yra vaikas ir neturi viskuo rūpintis.

- Nepamirškite, kad jam svarbu žinoti taisykles, todėl jas aiškiai apibrėžkite.

Vieninteliai vaikai daugiausiai bendrauja su tėvais, todėl siekia būti į juos panašūs ir greitai auga. Jie dažnai yra brandesni už savo bendraamžius ir nesunkiai „randa kalbą" su suaugusiaisiais.
Psichologė Eglė KURAITĖ - ŽIČKĖ

Dažnai vienturtis šeimoje vaikas tapatinamas su pirmagimiu, nors iš tiesų, vienturtis niekada nepatiria „nuvertimo nuo sosto" ir neturi dalytis su broliais ar seserimis tėvų dėmesiu. Vaikystėje gaunamas beribis dėmesys ir rūpestis gali lemti tai, kad vaikas užaugs nesavarankiškas, nuolat tikėsis, kad kiti už jį viską padarys. Jei tėvai savo vienturtį vaiką lepina ir kuria jam gyvenimą „be kliūčių", vėliau gyvenime toks vaikas nemokės pats spręsti sunkumų ir nuolat ieškos pagalbos.

Nuolatinis buvimas tėvų dėmesio centre skatina vaiką jaustis ypatingą, todėl dažnai tokie vaikai siekia ypatingo dėmesio ir kitose gyvenimo situacijose. Taip pat vienturčiai dažnai siekia ir geriausių sąlygų, daiktų, darbo pozicijų, nes nuo vaikystės yra įpratę tai gauti.

Vieninteliai vaikai daugiausiai bendrauja su tėvais, todėl siekia būti į juos panašūs ir greitai auga. Jie dažnai yra brandesni už savo bendraamžius ir nesunkiai „randa kalbą" su suaugusiaisiais.

Augdami be brolių ir seserų, jie nepatiria ne tik tėvų dėmesio ir meilės dalybų, bet ir brolių bei seserų meilės, pykčių, žaidimų, taigi praranda progą mokytis draugauti su bendraamžiais, spręsti bendravimo sunkumus. Kartais socialinėse aplinkose jie laikosi nuošalyje, atsitraukę nuo kitų, o kartais elgiasi savanaudiškai, nesidalija žaislais ir veliasi į konfliktus.

Patarimai, kaip auginti vienturčius:

- Skatinkite juos būti vaikiškus ir užsiimti vaikiškomis veiklomis.

- Stenkitės nelepinti ir nekurti vaikui ypatingų sąlygų - mokykite palaukti norimo daikto ar skanėsto.

- Suteikite galimybių bendrauti su kitais vaikais - kaimynais, pusbroliais, pusseserėmis. Organizuokite vaikų susitikimus, skatinkite lankyti būrelius, leisti laiką kieme.

- Parūpinkite vaikui gyvūnėlį, kurį augindamas jis galėtų mokytis globoti ir rūpintis kitais.

- Mokykite dalytis daiktais, pavyzdžiui, paskatinkite atiduoti nebenaudojamus žaislus kitiems vaikams.

- Nepamirškite, kad net jei vaikas susiduria su tam tikrais savo gimimo eiliškumo nulemtais sunkumais, didžiausią įtaką jam daro tėvų bendravimas ir elgesys. Norint padėti vaikui augti, svarbu pakankamai juo rūpintis, atliepti poreikius, nustatyti taisykles ir suteikti galimybių mokytis naujų dalykų.

www.ikimokyklinis.lt
Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Lavinimas ir ugdymas

Turite vaikų? – Tuomet privalote tai perskaityti. Tuoj pat! (4)

Auginant vaikus daug svarbiau ne tai, ką mes jiems sakome, o tai, kaip mes elgiamės. Į vieną vietą surinkome 9 blogus tėvų įpročius, kurių siūlome atsisakyti. Ne rytoj – šiandien!

Nuomonė: Helovinas – man ne šventė (2)

Tinklaraštininkės Mortos pamąstymai apie Helovino šventimą su vaikais. Ką mes iš tiesų švenčiame? Ir ar reikia švęsti?

Kai vaikai žaidžia, daugelis tėvų daro vieną ir tą pačią klaidą

Su savo mažyliu praleidžiate 24 val. per parą 7 dienas per savaitę? Bet ateina metas, kai reikia jį mokytis po truputį paleisti. Geriausias būdas – pratinti vaiką žaisti vieną. Kaip tai padaryti?

Devynios vietos, kur su vaiku geriau nesilankyti (28)

Mes ne kartą esame sakę, kad vaikai jokiu būdu nėra ir negali būti kliūtis. Jie – mūsų džiaugsmas ir didelė gyvenimo prasmė.

Ką iš tiesų reiškia auginti vaikus ir būti MAMA (15)

Tinklaraščio „Mama su šypsena kišenėje“ autorės pamąstymai apie tai, ką iš tiesų reiškia būti mama.

Laura Mazalienė – apie kelionę su mažu vaiku į nedraugišką šeimoms Niujorką (21)

JAV mūsų niekada neviliojo, tačiau šį rudenį viskas susiklostė taip, kad ten išvykome trise: aš, vyras ir mūsų ką tik vienerių sulaukusi dukra.

Dvynius auginanti mama – apie išskirtinį dėmesį bei vis dar gajus mitus (2)

„Štai jūsų būsimas vaikelis, – sako gydytoja rodydama į pulsuojantį pagaliuką echoskopo ekrane. – Tai viena naujiena. O čia – kita." Ir ji jau baksnoja į kažką lygiai tokio paties: „Taip, taip, sveikinu, jūs laukiatės dvynių."

Y karta: kokie tėvai mes esame šiandien

Kodėl vaikus auginančios mamos imasi rašyti tinklaraščius? Ar įsivaizduojamas šiandieninių tėvų gyvenimas be interneto? Sociologės Veronikos Urbonaitės - Barkauskienės straipsnis.

Kiek Lietuvoje optimalu turėti vaikų: vieną, du, o gal tris? (62)

Didelė tikimybė, kad jūs, jeigu dabar skaitote šiuos žodžius, turite vaikų. O jei iš tiesų taip yra, tai dar didesnė tikimybė, kad vaikų turite ne daugiau ir ne mažiau kaip... du. Jeigu yra kitaip, esate šiek tiek išimtis.

Ko labiausiai bijo tėvai, vaikui ieškodami auklės (17)

„Savo mažę vesiu į darželį, jokiu būdu nepatikėsiu jos auklei", – taip man anądien pareiškė viena vaiko priežiūros atostogas bebaigianti draugė, kai pasiteiravau, kur liks jos duktė, kai ši išeis į darbą.

Kokias sveikas vaišes paruošti vaiko gimtadieniui: specialistės patarimai

Šių dienų gimtadienio puotos ištaigingos. Samdomi stalo dekoratoriai, tortai užsakomi iki šventės likus 3 mėnesiams, gimtadienius veda personažai. Viskas labai gražu, bet, mitybos specialistės Ramintos Bogušienės vertinimu, tėveliams daugiau rūpi šventės išorė, o ne turinys.

Kaip gimus vaikui neprarasti draugių

Esu girdėjusi mamas sakant, kad gimus vaikui draugių ratas sumažėjo.

Dėl ko jauni tėvai šiandien susilaukia daugiausia priekaištų iš vyresnių žmonių (9)

Ši tema atėjo begvildenant kitą temą apie mamos darbus. Nors ką jau čia slėpsi, ji visada sklandė ore ir tik laukė progos nusėsti į mano kompiuterio ekraną.

Mamos gėdijasi prisipažinti ir apie tai kalbėti, tačiau taip būna daugeliui (36)

Nėra namų be dūmų. Nėra ir motinystės be nusivylimų. Kaip rodo apklausos, savo vaikus be priežasties aprėkia daug mamų. Pykčio minutę joms atrodo, kad „dėl visko kaltas vaikas“, tačiau iš tiesų priežastys dažniausiai būna kitos.

Suaugusieji dažnai to nebemoka, o vaikai daro kasdien (8)

Tikriausiai esate girdėję pasakymą, kad vaikai yra tėvų mokytojai. Ko mes, suaugusieji, galime pasimokyti iš savo vaikų?