Kaip per 15 minučių atgrasinti žmogų nuo noro turėti vaikų

Tinklaraščio „Mama su šypsena kišenėje“ autorė Neringa augina penkis vaikus. Savo dienos nutikimus ji suguldo į smagų dienoraštį. Jūsų dėmesiui - mintys apie vieną (ne)eilinę jos šeimos dieną.

Jis tikrai pats kaltas! Na, tas draudimo agentas, sugalvojęs atvykti keturiomis valandomis anksčiau, nei buvome susitarę... Na, kas? Kas drįstų įsiveržti pas daugiavaikę šeimą į namus taip neatsakingai? Jis net neišlaukė tų 10 minučių... O juk žadėjo, kad atvažiuos būtent po tiek... Jūs juk suprantat, KIEK galima nuveikti per 10 minučių? Tikrai pats kaltas!

Aišku, kad sutikome su trenksmu - Spurga kaukte kaukė lyg išprotėjusi, uždaryta į tolimiausią kambarį ir negalėdama padoriai žmogaus apuostyti ir aploti... Na, bet juk žmogus turbūt žino, kad šunys turi... balsą? Net ir labradorai...?

Ak, taip, jis atėjo apžiūrėti TOS sudaužytos praustuvės. Ačiū Dievui, nuo 6-os ryto ten daugmaž viską nušveičiau. Kas, kad susitikimas turėjo įvykti po pietų... Juk maža, kas... Net ir veidrodį nublizginau. Bet tai kaip čia vis dėlto gražu pas mus! Na, kai švaru ir tvarkinga... Ujujui, kažkas pamiršo nuleisti vandenį unitaze... Soriukas...

O ne, jis atidarinėja spintelę po praustuve... Ne! Ne! Spintelė sveika! Ji nenukentėjo nuo to galingo penkiamečio smūgio! Nereikia ten žiūrėti! Sakau, kad nereikia! Fotografuoja??? Kam, po perkūnais, jam reikia fotografuoti tą pūpsančią krūvą Always pakuočių?

Kaip, kaip? Jam reikia prisėsti? Nuo Always??? Ak, ne, pasirodo, dokumentų užpildymui... Tai negali pastovėt?

Kur čia jį pasodint? Taip, taip, nesiaukite... (Jis ką, taip pat kažkur pamatė tą paslaptingą užrašą, kad pas mus nereikia nusiaut? Aš turbūt vienintelė dar jo neradau...) Kur čia jį pasodint!? Ant sofos negalima, nes ten toji madinga "pop-up" drabužinė... Prie virtuvės stalo negalima, nes ten ir taip visa minia išsirikiavusi, nuo vyresnėlių pusryčių likusių lėkščių pavidalu... Prie svetainės stalo?

O ne! Čia taip pat nėra laisvos vietos! Teisingiau... švarios vietos... Kada JIE ir spėjo padengti visą didžiulį plotą ta keista mase bei trupiniais? Tuoj, tuoj, va, tik pašveičiu čia truputį... Po galais, tie margi iškilimai nenusišveičia... Atsiprašau, atsiprašau, gerasis žmogau, kad dar iš vakaro nepasiruošiau susitikimui... Ir man nė motais tie tavo "Baikit, nieko tokio..."! Man tai visai "toookio"!Taip, taip, būtinai pereikim prie dokumentų pildymo...

- Mama, opapa!- iškart pareikalauja Mažoji, vos mano minkštajai spėjus paliesti kėdę, ir griebia tą ištiestą man šratinuką... Jokių šansų, kad atiduos! Ė, šitaaaa, gal netyčia turite antrą? Nustatau verksmingą miną veide... Žmogus supratingas. Veikiausiai gerai apmokytas... Turi.

- Mama, tai kada išvirsi man tą košę? - mandagiai riaumodamas pasitikslina Nerealusis, ir aš su siaubu pastebiu, kaip jo kantrybės talpos tuštėja taip sparčiai, kad tas urzgiantis tuštokas pilvas bus tik dailus žiedelis, palyginus su spėriai sirpstančia uogele... Tuoj, mažutėli, tuoj, va, tik kelis žodelius su dėde surašom... Vajetau, "TA" košė! Juk pamiršau išjungti! Skrendu!!!

Ach, greičiau... Greičiau čia viską pabaigtume... Ir kodėl nepamelavau, kad, deja, manęs artimiausias keturias valandas nabus? Dievulis tikrai būtų atleidęs tą nedidukę nuodėmę... O dabar...

O, ne, nespėjau uždaryti durų į berniukų kambarį... Gal jis vis dėlto prastai mato? Gal nepastebėjo?

Betgi jis vyras... Tikrai turėtų atlaikyt vyriškos drąsos vertą vaizdelį... Aš, būdama tikrų tikriausia moteris, veikiausiai griebčiausi už galvos... Galvos!!! Dievulėliau, juk pamiršau susišukuoti! Kaip ir nežvilgtelėjau į save bent jau akies krašteliu, kol tą veidrodį blizginau... O kada aš, beje, apskritai į švarų veidrodį žiūrėjau? Gal aš jau nebe moteris? Ten nauja raukšlė?! Ir ten?! Turėjau įtarimų, kad laiko pėdsakai ima atspindėti mano gyvenimo kelionės žingsnius, na, bet kad taip įžūliai?

O, ne... O aš...? Ak, bent jau su kelnėm... Gerai, kad kažką sugebu atlikti be priekaištų, įjungusi automatinį režimą.

Dievulėliau, aš tikiuosi, kad tas žmogus turi vaikų... Neturi? Ir ką tik apsisprendė nebeturėti? Aš vos per penkiolika minučių atgrasinau jį nuo troškimo susilaukti šių būtybių? Aš be skrupulų išvariau jį iš nuostabaus iliuzijų rojaus? Išsprogdinau jo spalvotų svajonių burbulus? Aš ką tik privariau visą krūvą pagalių į mūsų šalies demografinės politikos ratus? Jis net apsisprendė nebevesti???

Vargeli, mane tikrai nuteis už valstybės žlugdymą! Visiems bus „giliai dzin“, kad tas žmogus pats prisiprašė...

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis