Kiek Lietuvoje optimalu turėti vaikų: vieną, du, o gal tris?

Didelė tikimybė, kad jūs, jeigu dabar skaitote šiuos žodžius, turite vaikų. O jei iš tiesų taip yra, tai dar didesnė tikimybė, kad vaikų turite ne daugiau ir ne mažiau kaip... du. Jeigu yra kitaip, esate šiek tiek išimtis.
© Vida Press

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Ir tai ne koks nors atsitiktinis būrimas iš kavos tirščių. Statistiškai vienai moteriai Lietuvoje iš tiesų vidutiniškai gimsta beveik du vaikai (tiesa, į šiuos skaičiavimus įtraukiamos tik gimdžiusios moterys).

Kodėl du? Kodėl ne trys, ne šeši ir ne vienas? Ar tikrai mes patys taip apsisprendžiame, ar vis dėlto kažkas mums primeta tokį sprendimą?

Kiek vaikų norėtų vyrai?

2013-2014 m. Vilniaus universiteto Lyčių studijų centre buvo atliktas tyrimas, buvo kalbamasi su jaunais, vaikų neturinčiais vyrais apie jų tėvystės vizijas.

Sociologė Vaida Tretjakova: „Du vaikai, būsimų tėčių nuomone, „yra tinkamiausias kompromisas tarp noro vaikui suteikti brolio ar sesers draugiją ir finansinių bei gerovės galimybių."

„Ar vyrai norėtų vaikų? Dauguma tyrimo dalyvių atsakė „taip" – vaikai yra trokštama jų įsivaizduojamo idealaus gyvenimo dalis.

O kiek vaikų norėtų auginti? Du vaikai, būsimų tėčių nuomone, „yra tinkamiausias kompromisas tarp noro vaikui suteikti brolio ar sesers draugiją ir finansinių bei gerovės galimybių."

Kodėl ne vienas vaikas?

Vyrų nuomone, brolio ar sesers draugija papildo vaikų kasdienybę ir išmoko įvairių bendravimo subtilybių: dalytis, spręsti konfliktus ir pan. Tai ypač pabrėžė vyrai, patys augę kartu su broliais ar seserimis.

Vienas – per mažai, bet trys – jau per daug"

Antra vertus, atliekant tyrimą paaiškėjo, kad vyrams tėvystė asocijuojasi su didele atsakomybe, ypač – finansine. O gausesnė nei dviejų vaikų šeima dažnai suvokiama kaip daug didesnių ekonominių išteklių reikalaujantis projektas. Taip pat manoma, kad daugiavaikei šeimai reikės ir kur kas didesnių laiko išteklių, tai tėčių dėmesį stipriai ir ilgam nukreiptų nuo kitų savęs realizavimo veiklų ar pomėgių.

Tyrimo apie vyraujantį pageidaujamą vaikų skaičių išvadas susumuoja vienas tyrimo dalyvių: „Kažkaip vienas per mažai, trys – per daug.""

Atrodytų, puiku: žmonės svajoja apie du vaikus ir vėliau, jei aplinkybės susiklosto tinkamai, dauguma kaip tik tiek ir augina. Vis dėlto kartais atrodo, kad du vaikai – puikiausias būdas išvengti tetų ir dėdžių komentarų, siūlymų ar pageidavimų. O nuomonę „du vaikai – pats tinkamiausias skaičius" mums dažnai įperša aplinkiniai.

„Jau tikriausiai planuosite vaikelį? O gal jau laukiatės?" – klausinėja visi antrą vedybų dieną. „O kada antras?" – klausia gimus pirmagimiui. „Jau trys? Ką, neužteko dviejų?" – „Na taip, jums dar reikėtų mergaitės."

„Na, bet jūs gimdote ir gimdote!" – iš savo šeimos gydytojos išgirdo mano bičiulė, atėjusi pasidžiaugti savo... trečiuoju nėštumu.

O kas, jei daugiau?

Įdomu, ką mąsto žmonės, neįtilpę į „dviejų vaikų" taisyklę.

Eglė Jakutienė (30 m.), dvynukių Mortos ir Elžbietos (5 m.) ir trimečio Mykolo mama: „Man dvynukės buvo kaip ženklas, kad aš ne viską sprendžiu ir planuoju, ne viskas nuo manęs priklauso."

„Nors mūsų aplinkoje yra įprasta turėti daug vaikų, tačiau iš nepažįstamų žmonių, ypač vyresnio amžiaus, reakcijos suprantu, kad net du vaikai yra gana daug. Dar vaikštinėdama su dvynukėmis sulaukdavau daug dėmesio: ir džiaugsmingų komentarų su šypsenomis („Mama – didvyrė", „Kokia šaunuolė mama", „Aukite sveiki" ir t. t.), bet ir... paguodos: „Oi kaip gerai, kad dvi iš karto – vienu metu atvargsite vargelį ir daugiau nebereikės." Arba „Gerai, kad dvi iš karto, tik gaila, kad ne berniukas ir mergytė, va tada tai jau tikrai nieko netrūktų."

Bet negi aiškinsi visoms nepažįstamoms moteriškėms, kad mergaitės tikrai nebus mūsų vieninteliai vaikai. Ir niekas nežino, kiek tų vaikų turėsime, kiek vargsime dar tą savo džiugų vargelį, nes juk patys jo norėjome."

Ar trys vaikai – tikrai daug?

Eglė mano, kad tai labai priklauso nuo to, su kokiais žmonėmis bendraujame: „Mūsų amžiaus draugai kartais pavadina mus drąsuoliais dėl to, kad ryžomės turėti tris vaikus. Tik aš nežinau, kas čia drąsaus... Tiesiog toks mūsų kelias. Juk mes dvynių „neužsakėme". Man dvynukės buvo kaip ženklas, kad aš ne viską sprendžiu ir planuoju, ne viskas nuo manęs priklauso. Kai pastojau antrą kartą, buvo labai neramu dėl aplinkinių reakcijos. Labiausiai nustebino mano tėvai, kurie žinią sutiko su didžiausiu džiaugsmu. Mūsų aplinka labai dėkinga, daugeliui mūsų pažįstamų trejetukas – normalu."

Sunkumai kada nors baigiasi...

„Kol turėjome tik dvynukes, su vyru buvome optimistai. Kalbėdavome, kad tik nuo požiūrio priklauso, sunku ar lengva auginti vaikus. Kai gimė trečiasis, tapome labiau realistais – pajutome, kad mums tikrai nelengva, o požiūris ne visais atvejais visagalis.

Gimus Mykolui man buvo labai sunku, buvau pervargusi ir pikta kaip ragana žiežula. Bet aš pati juk norėjau būti mama-didvyrė ir kol mergaitėms suėjo 2 m. ir 7 mėn., savo tris vaikus auginau pati namuose. Ar dabar ką nors keisčiau?

Manau, jei atsukčiau laiką atgal, aš ir vėl mergaičių neleisčiau į darželį. Juk dvimetės jos buvo tikrai dar visiškai mažulytės. Galbūt pasikviesčiau į pagalbą mamą, anytą ar vyro seserį. Galbūt nusispjaučiau į tvarką namuose, valgytume daugiau pusgaminių, mažiau namuose gaminto maisto. „Susiorganizuočiau" daugiau laiko sau ir pabuvimui dviese su vyru.

Bet dabar, kai vaikai ūgtelėjo, jie nebegali gyventi vienas be kito! Tad šeimos gyvenimo kokybė šoktelėjo į aukštumas!"

Reikia namo!

„Trise augti vaikams yra nepaprastai gerai – mes juos net vadiname trynukais. Jie visi kartu nuolat žaidžia, prisigalvoja veiklų, kurios man net neateitų į galvą (arba tokių, apie kurias tik vėliau perskaitau internete kaip kūrybingų mamų siūlymus, kaip lavinti vaikus!). Tiek būdami kartu, tiek kiekvienas atskirai jie yra be galo kūrybiški, iš nieko susikuria krūvas žaidimų. Pavyzdžiui, Mykolas dvi dienas žaidė su pakeliu šiaudelių: dėliojo ant žemės raides, namus, šaudė fejerverkus ir t. t. Jei tenka bent kelioms valandoms išsiskirti, vaikai vieni kitų be galo pasiilgsta.

Bet ar norėtume daugiau?

Mūsų vaikai nuolat kalba apie namą, nes bute daug ko negalima, pavyzdžiui, lakstyti, šokinėti ir nervinti kaimynų apačioje. Bent kartą per dieną jo paprašo, nes ten būtų galima visa šėlti be nuolatinių ribojimų. Štai jums ir atsakymas."

O kas, jei vaikų mažiau?

Šiais laikais į šeimas, turinčias vieną vaiką, nebėra žiūrima kritiškai. Ar bent taip kritiškai kaip į žmones, apskritai atsisakančius turėti vaikų.

Sociologė Živilė Leonavičiūtė – apie moteris, pasirinkusias savanoriškos bevaikystės gyvenimo kelią ir jų motyvaciją: „Šalia viengungystės ar nevaisingumo viena dažnų priežasčių, kodėl žmonės taip ir nesulaukia vaikų, savanoriškas sprendimas to nedaryti."

„Tokio sprendimą padiktuoja kiti pasirinkimai, t. y. moters nepriklausomybė, saviraiška, karjera, asmeniniai santykiai ir pan. O mano kalbintos moterys labiausiai pabrėždavo pasitenkinimą savo pasirinktu gyvenimo būdu."

Tačiau visuomenė šį reiškinį vertina neigiamai. Kodėl?

Negalima nenorėti vaikų"

„Garsi JAV mokslininkė Jean E. Veevers pastebėjo, kad savanorišką bevaikystę pasirinkusios poros pažeidžia dvi svarbias visuomenės normas – normą turėti vaikų ir normą norėti jų turėti. Todėl konservatyvesnės visuomenės savanorišką bevaikystę suvokia kaip nepriimtiną. Lietuvos visuomenė taip pat šį reiškinį vertina neigiamai. Tai nėra didelė staigmena, nes daugumos pokomunistinių Europos valstybių visuomenės požiūris į bevaikystę kaip tik toks. Pavyzdžiui, Švedijoje tik apie 5 proc. švedų tokį pasirinkimą įvertintų neigiamai, o tarkim, Ukrainoje – apie 85 proc. jos gyventojų.

Laikui bėgant šios nuostatos švelnėja: 2008 m. teiginiui, kad moters gyvenimas yra visavertis tik tuomet, jeigu ji turi vaikų, pritarė 60,7 proc. šalies gyventojų. O 1990 m. – net 88,5 proc. šalies gyventojų."

Vis dėlto sociologai pabrėžia, kad ir vaikų neturinčios poros, ir vieną vaiką auginančios šeimos patiria nuolatinį aplinkinių spaudimą „keisti savo šeimos dydį." Tačiau šis spaudimas labai paradoksalus, nes šeimos dydį pakeitus smagiau ir viršijus du vaikus aplinkinių reakcija jau būna ne „kodėl tiek mažai?", o „bet kam gi jums tiek daug?!"

Kokios išvados peršasi? Ko gero, reikia tikėti savo pačių padarytais sprendimais. Tik tada smalsiųjų patarėjų siūlomos „normos" ir „taisyklės" tebus foninis triukšmas, o ne iš pusiausvyros išmušantys gyvenimo trikdžiai.

Straipsnis buvo publikuotas TAVO VAIKO žurnale.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Lavinimas ir ugdymas

Skaitydami knygas vaikui, laviname iškart tris jo intelekto sritis

Kokio amžiaus vaikams galima pradėti skaityti knygas? Ką jos duoda vaikui? Paieškokime drauge atsakymų į šiuos klausimus.

Naudingi patarimai ieškantiems vaikui auklės

Vaikų darželis – gerai, bet ką daryti iki tol, kol vaikas jam subręs, arba kol ateis eilė patekti į tą darželį? Patarimai, jeigu rimtai svarstote atiduoti vaiką į auklės rankas.

Kol nebuvau mama, apie tai net nenutuokiau

Subjektyvus žvilgsnis į tai, kas pasikeičia tapus mama.

Skirtumas tarp mylinčios mamos ir hiperglobojančios

Kiekviena mūsų nori būti pati geriausia mama. Skaitome knygas apie vaikų auklėjimą, stengiamės, bijome padaryti ką nors ne taip. Ir kartais, visai nejučiom, mamos vaikučio gyvenime tampa per daug. Kur ta riba tarp meilės ir hiperglobos? Sraipsnio konsultantė - vaikų ir paauglių psichiatrė Goda Bačienė.

Atvirai: vaikas užklupo besimylinčius tėvus

Nemalonu, jei kas aptinka pačiame aistros sūkuryje. Tačiau tikra katastrofa atrodo, jei jus užklumpa jūsų vaikai. Ką daryti ir kaip vaikui paaiškinti, ką jis matė? Kelios mamos sutiko pasidalinti savo gana nemalonia patirtimi.

Atėjus svečiams, vaikas neatpažįstamai pasikeičia: kodėl taip nutinka ir kaip reaguoti

Trimetę dukrytę auginanti mama pastebi, kad jos tobulo elgesio namuose mergaitė pasikeičia, kai jas aplanko svečiai. Kodėl taip yra ir kaip reaguoti?

Visus tėvus galima suskirstyti į tris tipus: kuriam priklausote jūs

Kai kalbama apie vaikų auklėjimą, sąvoka „tinkamai išauklėtas vaikas“ neturi jokių aiškiai nusakomų kriterijų. Nežiūrint į tai, visi, savo vaiko gerove besirūpinantys tėvai, visais laikais ieškojo atsakymo – kaip tinkamai auklėti ir išauklėti savo vaiką?

Niekada nedrauskite vaikui šių dalykų (3)

Draudimai labai reikalingi auklėjant vaiką, tačiau tik tada, kai naudojami nuosaikiai. Šių dalykų drausti mažyliui negalima jokiais atvejais.

Vaikas savo elgesiu skaudina tėvus: specialistės patarimai (6)

Išmokęs spjaudytis vaikas, kai supyksta, spjauna į mamą ir tėtį. Tėvai aiškina, kad taip elgtis nedera, tačiau kol kas tai nedavė teigiamų rezultatų. Ką tėvams patars specialistė?

Psichologė: kai vaikas pyksta, atminkite šias esmines taisykles (4)

Trejų metų vaikas yra labai emocionalus, jam dažnai užeina isterijos priepuoliai. Supykęs berniukas gali verkti net 30 ar 40 minučių.

10 tėvų klaidų, kurios trukdo vaikui augti

Auginant vaiką, ypač pirmąjį, klaidų išvengti, ko gero, neįmanoma. Tačiau žinant, kokios jos yra dažniausios, galima pamėginti kai kurių nedaryti.

Dažniausiai užduodami klausimai apie naująsias išmokas vaikui (1)

2018 m. sausio 1 d. įsigalios naujos redakcijos Išmokų vaikams įstatymas. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija teikia atsakymus į dažniausiai užduodamus klausimus.

Kai sakote vaikui žodį NEGALIMA, atminkite kelis svarbius dalykus

Suradęs šuns dubenėlį, vaikas jau tiesia rankutę į jo turinį. „NEGALIMA!“, – surinka išsigandusi mama. Tokių NEGALIMA vaikas per dieną girdi išties daug. Tiek, kad laikui bėgant ima negirdėti žodžio NEGALIMA.

Padėkite, auginu itin aktyvų, irzlų ir nervingą vaiką (5)

Vienerių metų ir 8 mėnesių sūnų auginanti mama skundžiasi, kad berniukas pastaruoju metu pasidarė visai nenustygstantis vietoje. Ką mamai patars specialistė?

Mažo vaiko pykčio priepuoliai: kaip elgtis tėvams

Su pustrečių metų dukrytės pykčio priepuoliais nesusitvarkanti mama prašo specialistų patarimo, kaip elgtis tokiose situacijose.