Linas Slušnys – apie neatsakingą elgesį, kai tėvai pasinaudoja savo vaiku

 (13)
Gyvename nuostabiais laikais. Kiekvienas galime nufotografuoti ar nufilmuoti pirmą mažylio riksmą, šypseną, žingsnį, ką jis valgo, kaip miega, kaip čiuožia rogutėmis, įkrinta į balą ir t. t. Prisiminimai yra gražu.
© Vida Press

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Galbūt gražu prisiminti ir tai, kokia diena buvo, kai trimetis sėdėjo ant puoduko ir darė „kaku", kokie buvo kambario, kuriame jis tai darė, baldai ir kilimas (gal jūsų feisbuko, kuriame paskui tai rodote, draugams kaip tik tai ir yra įdomiau?). Ką pietums ir vakarienei valgėte vakar ir užvakar. Arba kad šįryt gėrėte kavą lovoje, o vakar dovanų vyrui nupirkote dryžuotas kojines. Galbūt toks kasdienybės dokumentavimas tikrai įgavo naują prasmę, tačiau anksčiau žmonės filmuodavo ir fotografuodavo tik tai, kas svarbiausia: vestuves, krikštynas, apsilankymu ateljė pažymėdavo ypač svarbias datas, pavyzdžiui, Rugsėjo pirmąją, vaiko šeštą ar aštuonioliktą gimtadienį ir t. t.

Dabar paprasčiausia darželio eglutė tampa panaši į prezidento inauguracijos iškilmes – dirba ne tik pasamdytas fotografas profesionalas, bet ir dar kelios dešimtys „paparacų" mėgėjų, kurie padaro gal 30 kadrų per minutę, o gal ir daugiau, nes labai svarbu nufotografuoti kiekvieną savo vaiko judesį: pakėlė ranką, nuleido, pasisuko, atsitūpė, užsimerkė, atsimerkė ir t. t. Kadangi vis svarbiau tampa ne pasimėgauti ir pasidžiaugti renginiu, o „dokumentuoti", kyla nemažai konfliktų ir net susistumdymų dėl vietos, iš kurios geriau matyti, ar net dėl to, kad kuris nors vaikas, spektaklio dalyvis, užstoja vaizdą.

Situacija man primena juokingą, o kartu ir graudų youtube vaizdelį, kai pūsdamas torto žvakutes mažylis staiga lieka... vienas su žvakutėmis: besišypsančius mamos, tėčio, tetų ir senelių veidus akimirksniu pakeičia bejausmės kameros ir išmanieji telefonai. Kas vyksta? Klausiame vaikų ir paauglių psichiatro Lino Slušnio.

Linas Slušnys – apie neatsakingą elgesį, kai tėvai pasinaudoja savo vaiku
© DELFI / Tomas Vinickas

Psichiatras Linas Slušnys sako, kad nieko baisaus nevyksta, nes visais laikais žmogus turėjo norą įamžinti akimirkas, o šių dienų technologijos leidžia tai daryti beveik nenutrūkstamai. „Tikrovė tokia, kad retas kuris turime rašytinių šaltinių – nerašome dienoraščių, nekaupiame popierinių archyvų, juos pakeitė socialiniai tinklai. Noras išsaugoti prisiminimus yra žmogiškas ir natūralus."

Koks šaunus aš esu"

Reiškinio, kai viskas, ką matau, valgau, jaučiu, yra fotografuojama, aprašinėjama ir skelbiama socialiniuose tinkluose, tyrinėtojai teigia, kad nuolatinis savo gyvenimo fotografavimas ir afišavimas, komentarų apie tai skaitymas ir vertinimas šiuolaikiniam žmogui padeda formuoti identitetą, atsakyti į klausimą „kas aš, koks aš esu", t. y. susidaryti vaizdą ir nuomonę apie save.

Tai šiek primena jausmų atspindėjimo teoriją, kuri svarbi pirmaisiais kūdikio gyvenimo metais: jis žiūri į mamos veidą, kuris tarsi veidrodis atspindi jo jausmus: jei vaikas šypsosi, šypsosi ir mama, jei verkia, ji taip pat yra susirūpinusi. „Atspindėjimas" padeda kūdikiui suprasti, ką jis jaučia.

„Tai išties panašu. Tačiau kai fotografuojame vaiką ir dalijamės jo nuotraukomis, vaikui tai nepadeda identifikuoti savęs. Tai mes, suaugusieji, pasinaudojame vaiku, išnaudojame jį norėdami kažką pasakyti apie save. Neva koks šaunus mano vaikas, koks aš šaunus!" – sako psichoterapeutas.

Linas Slušnys – apie neatsakingą elgesį, kai tėvai pasinaudoja savo vaiku
© Vida Press

Naujas būdas „kalbėtis"

Ankstesnėms kartoms nuotrauka iš tikrųjų buvo kaip prisiminimas. Dabar mes jų net nespausdiname – pasidalijame feisbukuose, tviteriuose, instagramuose ir ji „nuslenka" žemyn, pradingsta kitų įvykių sraute. „Akivaizdu, kad kasdienių vaizdų srautą naudojame „čia" ir „dabar" pasakodami (kalbėdami) apie save, savo jausmus ir gyvenimą. Fotografija išties yra tam tikra bendravimo kultūra, būdas kažką apie save pasakyti, kažką pareikšti, bet jau dabar eteryje yra toks vaizdų triukšmas, kad mums net nebeįdomu į tai žiūrėti. Šiuolaikinis žmogus daug visko filmuoja ir fotografuoja, bet jei paklausime, kada paskutinį kartą peržiūrinėjo tas nuotraukas ar įrašus, dažniausiai sulauksime atsakymo, kad retai kada skiria tam laiko, nebent per šventes, kai susirenka giminaičiai, draugai. Tad kyla klausimas, kam visa tai. Juolab kad kartais daugiau dėmesio skiriame kaip tik įamžinimui, nei iš tikrųjų žiūrime, kas vyksta, džiaugiamės vaiku ir dabarties akimirka. Manau, kad labiausiai tai susiję su narcizišku noru pasirodyti, didžiuotis, džiaugtis savo vaiku, savo namais, pietumis ir vakarienėmis, nes tai tarsi pasakoja kitiems apie mane", – sako psichiatras.

Tarpininkas be emocijų

Pasak L.Slušnio, kaip jaučiasi vaikas, kai sugalvojęs norą lenkiasi pūsti žvakutės, o į jį tuo metu atsukami objektyvai, atsakyti negalime, bet turime suprasti, kad taip jį mokome, jog žmonių tarpusavio santykiai yra kaip tik tokie, t. y. netiesioginiai: išskyrus vaiką, daugiau niekas įvykyje tiesiogiai nedalyvauja, tarp vaiko ir savęs įterpia objektyvą. Taip pat mokome, kad svarbiausia yra ne dalyvauti, būti šalia, palaikyti, kartu džiaugtis ar liūdėti, o fiksuoti. Jei vaikas taip ir nepatirs, kad svarbiausiomis jo gyvenimo akimirkomis kitaip nebūna, manys, kad tai absoliuti norma. Užaugęs ir jis elgsis taip pat.

Šiandien dažnos šventės (įvykiai), kuriuose niekas nedalyvauja, nes visi... filmuoja (fotografuoja). Žmonės nori parodyti: „Žiūrėk, aš ten buvau..." Užuot iš tikrųjų, nuoširdžiai dalyvavę, jie mieliau renkasi rinkti dalyvavimo įrodymus.
Psichiatras Linas SLUŠNYS

Tyrimai rodo, kad fotografuodami įvykį jo neišgyvename taip, kaip jame dalyvaudami. „Šiandien dažnos šventės (įvykiai), kuriuose niekas nedalyvauja, nes visi... filmuoja (fotografuoja). Žmonės nori parodyti: „Žiūrėk, aš ten buvau..." Užuot iš tikrųjų, nuoširdžiai dalyvavę, jie mieliau renkasi rinkti dalyvavimo įrodymus", - sako psichiatras.

Dainininkas Andrius Mamontovas kažkada yra pasakęs: „Tai, kas svarbiausia, turi būti nufotografuota atmintyje." Jis pasakė labai svarbų dalyką: jei norime, kad prisiminimas liktų ilgam, turime sukurti stiprią emociją. Darydami du darbus vienu metu – ir švęsdami, ir fotografuodami mes tik apsimetame, kad dalyvaujame šventėje. Blogiausia yra tai, kad abu darbus atliekame blogai – esame nevykę svečiai ir tokie pat nevykę fotografai, nes nesusikaupiame, blaškomės, vaizdai pavyksta nekokybiški, nesukelia jokių jausmų. Antra, nesame įsitraukę, įsijautę į šventę, todėl stiprios emocijos, kuri „įsirašytų" į atmintį, taip ir nesukuriame. Manau, kad tik tada, kai pavyksta sukurti stiprią emociją, galima ir verta pasinaudoti kamera ar fotoaparatu, kad ją užfiksuotume. Jei emocijos nėra, fotoaparatas jos nesukurs."

Gyvenimas tarsi teatre

Gal mes slepiamės už fotoaparatų, kamerų, nes bijome to tiesioginio ryšio, gal tai baimės bendrauti išraiška, gal pasislėpę už aparatų jaučiamės saugesni, teiraujuosi psichiatro L.Slušnio.

„Ir taip, ir ne, – atsako gydytojas. – Dažnai vaizdu perteikti tai, ką išgyveni, yra daug lengviau, nei pasakyti žodžiais. Aš pats pacientus mokau apie jausmus kalbėtis kitaip, ne klausdamas „kaip jautiesi", o siūlydamas susitapatinti su kokiu nors daiktu. Pavyzdžiui, įsivaizduok, kad esi puodelis. Kas jame – kava ar arbata, su cukrumi ar becukrė, koks jausmas yra būti puodeliu ir t. t. Dalydamiesi nuotraukomis, vaizdais, įrašais žmonės pasidalija ir kitais svarbiais dalykais, jausmais, kurių asmeniškai, „akis į akį", niekam nedrįstų pasakyti. Tai ypač praverčia paaugliams, kai jausmų ir išgyvenimų daug, o žodynas dar nėra gausus. Per nuotrauką – savo ar bet kurio kasdienybės daikto galima papasakoti daug. Todėl vertinu šį reiškinį gan optimistiškai. Anksčiau buvome uždaresni, šiandien papasakojame apie save daugiau.

Linas Slušnys – apie neatsakingą elgesį, kai tėvai pasinaudoja savo vaiku
© Vida Press

Vienas kitą fotografuojančius paauglius suprantu ir pateisinu, bet mamyčių, kurios fotografuoja ir rodo valgantį ir skruostus koše išsitepliojusį ar „kakojantį" savo kūdikį, nesuprantu. Mano galva, tai kvaila. Tai, ką daro mama, kūdikiui neteikia jokios naudos, nieko jam nereiškia, tai yra tik mamos savivertės klausimas.

Taip elgdamasi mama kūdikiui sako, kad ne jis čia svarbiausias. Todėl pirmiausia turime suprasti, kas mums svarbu. Jei svarbu būti su vaiku, tai fotoaparatai turi būti išjungti. Kai įjungiame, kuriame teatrą, vaidiname, mokome vaikus nenatūraliai elgtis, sakome: „Nusišypsok, dabar taip pasėdėk, dabar atsisuk, nemirksėk..." ir t. t. Per sunku ir beprasmiška yra versti vaiką gyventi teatre".

Viskas yra svarbiausia

Jei fotografuojame ir dalijamės kavos, kurią geriame, kepsnio, kurį tuoj valgysime, knygos, kurią skaitome, žmogaus, kurį mylime, vaiko gimimo dienos torto ir paties jubiliato nuotrauka gimimo dieną, tai tarsi nebedarome jokios atrankos, lyg ir teigiame, kad svarbu viskas, kas nutinka. Kaip vaikui susigaudyti, kas tame nutikimų pasaulyje yra svarbiausia?

Jei dalijamės nuotrauka ar įrašu, kaip vaikas pirmą kartą sėdi ant puoduko ir kaip jam sekasi, tai neatsakingas tėvų elgesys.
Psichiatras Linas SLUŠNYS

„Liūdna, kai svarbiausia vertybė yra nufotografuoti ir kažkam parodyti, o ne tiesiog pabūti šalia. Jei dalijamės nuotrauka ar įrašu, kaip vaikas pirmą kartą sėdi ant puoduko ir kaip jam sekasi, tai neatsakingas tėvų elgesys. Jei geriate ypatingą kavą, tai nufotografuoti, kaip ji atrodo, regis, nėra nieko bloga, tačiau tai tėra kavos reklama ir man, žiūrinčiam tą nuotrauką, daugiau nieko ji ir nesako, nes kavą kasdien geria dar keli milijonai man visiškai svetimų žmonių. Jei norime parodyti, kad geriame „Starbucks", tai greičiausiai norine tiesiog pasigirti. Gali būti, kad kartais kito būdo „išeiti" į viešumą ir nerandame. Tačiau taip elgdamiesi parodome ne tik kavos reklamą, bet dar ir tai, kad neturime vaizduotės. Stebina ir save iš tikrųjų reklamuoja tik tie, kurie sukuria kažką nepaprasto. Aš esu už tai, kad vaikas, kuris talentingai dainuoja ar kažkaip ypatingai deklamuoja eilėraštį, būtų parodytas visam pasauliui. Bet jei valgo, labai gražiai šypsosi, matuojasi naujus batukus ar suknelę, tai gal užtektų tuo įrašu ar nuotrauka pasidalyti su šeimos nariais, kuriuos tai tikrai nudžiugins, paskatins gražias emocijas, padės palaikyti ryšį su tais, kurie brangūs, bet šiuo metu toli?"

SVARBIAUSIA TAISYKLĖ

Tai, kad mamai labai sunku suvaldyti norą dalytis vaiko nuotraukomis, yra normalu. Kiekviena mama pirmiausia nori parodyti, kad yra mama, turi vaiką, jį augina, kaip augina ir koks jis yra nuostabus. Vaikas yra tarsi savivertės matas. Vieni nori didžiuotis automobiliu, namu, kiti – savo vaikais. Tai nėra smerktina, vienintelis dalykas, ką turi padaryti kiekviena mama ir tėtis, prieš viešai rodant vaiko nuotraukas ar vaizdo įrašus atsakyti į klausimą, ar elgiasi atsakingai. Socialiniai tinklai yra tokia pat vieša vieta kaip gatvė. Juk kai išeiname su vaiku į gatvę, laikomės tam tikrų taisyklių: vaiką aprengiame, mokome atitinkamai elgtis ir patys laikomės tam tikrų elgesio normų ir saugumo reikalavimų. Turime suprasti, kad viešas nuotraukų naudojimas turi atitikti visus viešos gatvės reikalavimus. Jei jau viešai rodau nuotrauką ar įrašą, tai turiu galvoti, ką ir kodėl, nes kiekvienas skelbimas gali padaryti žalos arba padėti. Turime labai galvoti, kad savo veikla nepadarytume žalos savo vaikams. Tai svarbiausia taisyklė.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Lavinimas ir ugdymas

Įskaudinta mama: vaikas labiau myli tėtį, o ne mane (4)

Dvejų metų dukrytę auginanti mama sunerimo: jos mažylė grįžusią iš darbo mamą atstumia ir labiau nori būti su tėčiu. Kodėl taip yra ir ar galima ką pakeisti?

Vaiko kambarys: patarimai, kaip išsirinkti saugius tapetus

Vaiko kambarys – artimiausia mažylio erdvė, kurią jis greitai atpažįsta, nuolat tyrinėja ir praleidžia daug laiko.

Kai vaikui sakote NE ir NEGALIMA, turite kai ką atminti (2)

Norėdami išmokyti mažylį teisingai reaguoti į žodį „negalima", vadovaukitės keliais svarbiais patarimais.

Vienas žaviausių Zodiako ženklų, kurio energija liejasi per kraštus (6)

Jeigu auginate vaiką Liūtą, greičiausiai, jau spėjote pasidomėti, kokios įgimtos charakterio savybės jam būdingos. Jei ne, skubame į pagalbą ir pateikiame šio Zodiako ženklo trumpą astrologinę charakteristiką.

Protingų vaikų ugdymas: 29 patarimai tėvams (2)

Kaip užauginti laimingą, savimi pasitikintį ir klysti nebijantį žmogų? Edukaciniai.lt paruošė net 29 patarimus tėvams.

Laiškas visoms pavargusioms mamoms (49)

Mama veda mažą dukrą į mokyklą, laikydama ją už rankos, o galvoje nesiliauja suktis mintys apie begalę reikalų, kuriuos reikia nuveikti: užsukti į parduotuvę maisto, sutvarkyti namus, pagaminti pietus.

Kaip iš tiesų atrodo mamiškos atostogos su vaikais

Tinklaraščio „Mama su šypsena kišenėje“ autorė Neringa augina penkis vaikus. Savo dienos nutikimus ji suguldo į smagų internetinį dienoraštį. Šiandien ji dalijasi savo patirtimi, kaip iš tiesų atrodo mamiškos atostogos su mažais vaikais.

Kurio Zodiako ženklo vaiką auginti lengviausia, o kurio – sunkiausia (14)

Jeigu auginate keletą vaikų, greičiausiai pastebėjote, kokie jie kartais būna skirtingi. Rodos, genai tie patys, auklėjimas tas pats, o vaikų reakcija į vieną dalyką gali kardinaliai skirtis. Tai gali būti nulemta vaiko Zodiako ženklo savybių.

Pasitikinčių savimi ir rūpestingų vaikų auginimo paslaptys

Dažnai girdime, kad laikai pasikeitė ir vertybės jaunimui jau turi visai kitokią reikšmę. Mums pasakojama apie siaubus, kai paaugliai pasineria į prastą elgesį, vedantį juos iš jiems numatyto šviesaus kelio.

Skaitytojos patirtis: kaip užauginti sveikus ir laimingus vaikus

Vienas pirmųjų dalykų, kurį sužinojau studijuodama mediciną, kad medicina – tai labiau menas nei mokslas. Ta pati taisyklė galioja ir auginant vaikus. Savo patirtimi dalijasi skaitytoja Inga.

Vaikų krikštynos – už ar prieš? (105)

Šį kartą mamų apklausa virto kone diskusija – vienos savo vaikus krikštijo, nes taip reikia, kitos tokią nuomonę nuneigė, trečios paliko galimybę apsispręsti pačiam vaikui, o ketvirtos.... Paskaitykit patys!

Jeigu tėvai laikytųsi šių taisyklių, jų vaikai būtų laimingiausi pasaulyje (1)

Pagrindinės klaidos, kurias tėvai daro auklėdami vaikus, būdingos daugeliui šeimai. Neklystančių tėvų nebūna, bet pripažinti, kad klystame ir atsiprašyti savo vaikų mokame ne kiekvienas.

Barniai ir įtampa šeimoje dažnai kyla dėl vienos dažnos klaidos (14)

Prieš kelerius metus atlikta šeimų apklausa nustebino pačius jos sumanytojus. Pasirodo, daugiausia konfliktų šeimoje kyla dėl skirtingo požiūrio į vaikų auklėjimą. Išklausykime dvi mamas.

Paklusniausias vaikas pagal horoskopą (8)

Ką sako žvaigždės apie mažylio charakterį ir temperamentą? Pasiskaitykite, kad žinotumėte, kaip elgtis ateityje, jei jūsų Liūtukas ar Ožiaragis įsismarkautų.

Kaip užauginti laimingą vaiką: patarimai tėvams (8)

Kas yra vaiko socialiniai emociniai įgūdžiai ir kaip juos galima ugdyti? Šį skaitytojos atsiųstą klausimą pateikėmė Individualiosios psichologijos instituto atstovams.