Linas Slušnys – apie neatsakingą elgesį, kai tėvai pasinaudoja savo vaiku

 (13)
Gyvename nuostabiais laikais. Kiekvienas galime nufotografuoti ar nufilmuoti pirmą mažylio riksmą, šypseną, žingsnį, ką jis valgo, kaip miega, kaip čiuožia rogutėmis, įkrinta į balą ir t. t. Prisiminimai yra gražu.
© Vida Press

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Galbūt gražu prisiminti ir tai, kokia diena buvo, kai trimetis sėdėjo ant puoduko ir darė „kaku", kokie buvo kambario, kuriame jis tai darė, baldai ir kilimas (gal jūsų feisbuko, kuriame paskui tai rodote, draugams kaip tik tai ir yra įdomiau?). Ką pietums ir vakarienei valgėte vakar ir užvakar. Arba kad šįryt gėrėte kavą lovoje, o vakar dovanų vyrui nupirkote dryžuotas kojines. Galbūt toks kasdienybės dokumentavimas tikrai įgavo naują prasmę, tačiau anksčiau žmonės filmuodavo ir fotografuodavo tik tai, kas svarbiausia: vestuves, krikštynas, apsilankymu ateljė pažymėdavo ypač svarbias datas, pavyzdžiui, Rugsėjo pirmąją, vaiko šeštą ar aštuonioliktą gimtadienį ir t. t.

Dabar paprasčiausia darželio eglutė tampa panaši į prezidento inauguracijos iškilmes – dirba ne tik pasamdytas fotografas profesionalas, bet ir dar kelios dešimtys „paparacų" mėgėjų, kurie padaro gal 30 kadrų per minutę, o gal ir daugiau, nes labai svarbu nufotografuoti kiekvieną savo vaiko judesį: pakėlė ranką, nuleido, pasisuko, atsitūpė, užsimerkė, atsimerkė ir t. t. Kadangi vis svarbiau tampa ne pasimėgauti ir pasidžiaugti renginiu, o „dokumentuoti", kyla nemažai konfliktų ir net susistumdymų dėl vietos, iš kurios geriau matyti, ar net dėl to, kad kuris nors vaikas, spektaklio dalyvis, užstoja vaizdą.

Situacija man primena juokingą, o kartu ir graudų youtube vaizdelį, kai pūsdamas torto žvakutes mažylis staiga lieka... vienas su žvakutėmis: besišypsančius mamos, tėčio, tetų ir senelių veidus akimirksniu pakeičia bejausmės kameros ir išmanieji telefonai. Kas vyksta? Klausiame vaikų ir paauglių psichiatro Lino Slušnio.

Linas Slušnys – apie neatsakingą elgesį, kai tėvai pasinaudoja savo vaiku
© DELFI / Tomas Vinickas

Psichiatras Linas Slušnys sako, kad nieko baisaus nevyksta, nes visais laikais žmogus turėjo norą įamžinti akimirkas, o šių dienų technologijos leidžia tai daryti beveik nenutrūkstamai. „Tikrovė tokia, kad retas kuris turime rašytinių šaltinių – nerašome dienoraščių, nekaupiame popierinių archyvų, juos pakeitė socialiniai tinklai. Noras išsaugoti prisiminimus yra žmogiškas ir natūralus."

Koks šaunus aš esu"

Reiškinio, kai viskas, ką matau, valgau, jaučiu, yra fotografuojama, aprašinėjama ir skelbiama socialiniuose tinkluose, tyrinėtojai teigia, kad nuolatinis savo gyvenimo fotografavimas ir afišavimas, komentarų apie tai skaitymas ir vertinimas šiuolaikiniam žmogui padeda formuoti identitetą, atsakyti į klausimą „kas aš, koks aš esu", t. y. susidaryti vaizdą ir nuomonę apie save.

Tai šiek primena jausmų atspindėjimo teoriją, kuri svarbi pirmaisiais kūdikio gyvenimo metais: jis žiūri į mamos veidą, kuris tarsi veidrodis atspindi jo jausmus: jei vaikas šypsosi, šypsosi ir mama, jei verkia, ji taip pat yra susirūpinusi. „Atspindėjimas" padeda kūdikiui suprasti, ką jis jaučia.

„Tai išties panašu. Tačiau kai fotografuojame vaiką ir dalijamės jo nuotraukomis, vaikui tai nepadeda identifikuoti savęs. Tai mes, suaugusieji, pasinaudojame vaiku, išnaudojame jį norėdami kažką pasakyti apie save. Neva koks šaunus mano vaikas, koks aš šaunus!" – sako psichoterapeutas.

Linas Slušnys – apie neatsakingą elgesį, kai tėvai pasinaudoja savo vaiku
© Vida Press

Naujas būdas „kalbėtis"

Ankstesnėms kartoms nuotrauka iš tikrųjų buvo kaip prisiminimas. Dabar mes jų net nespausdiname – pasidalijame feisbukuose, tviteriuose, instagramuose ir ji „nuslenka" žemyn, pradingsta kitų įvykių sraute. „Akivaizdu, kad kasdienių vaizdų srautą naudojame „čia" ir „dabar" pasakodami (kalbėdami) apie save, savo jausmus ir gyvenimą. Fotografija išties yra tam tikra bendravimo kultūra, būdas kažką apie save pasakyti, kažką pareikšti, bet jau dabar eteryje yra toks vaizdų triukšmas, kad mums net nebeįdomu į tai žiūrėti. Šiuolaikinis žmogus daug visko filmuoja ir fotografuoja, bet jei paklausime, kada paskutinį kartą peržiūrinėjo tas nuotraukas ar įrašus, dažniausiai sulauksime atsakymo, kad retai kada skiria tam laiko, nebent per šventes, kai susirenka giminaičiai, draugai. Tad kyla klausimas, kam visa tai. Juolab kad kartais daugiau dėmesio skiriame kaip tik įamžinimui, nei iš tikrųjų žiūrime, kas vyksta, džiaugiamės vaiku ir dabarties akimirka. Manau, kad labiausiai tai susiję su narcizišku noru pasirodyti, didžiuotis, džiaugtis savo vaiku, savo namais, pietumis ir vakarienėmis, nes tai tarsi pasakoja kitiems apie mane", – sako psichiatras.

Tarpininkas be emocijų

Pasak L.Slušnio, kaip jaučiasi vaikas, kai sugalvojęs norą lenkiasi pūsti žvakutės, o į jį tuo metu atsukami objektyvai, atsakyti negalime, bet turime suprasti, kad taip jį mokome, jog žmonių tarpusavio santykiai yra kaip tik tokie, t. y. netiesioginiai: išskyrus vaiką, daugiau niekas įvykyje tiesiogiai nedalyvauja, tarp vaiko ir savęs įterpia objektyvą. Taip pat mokome, kad svarbiausia yra ne dalyvauti, būti šalia, palaikyti, kartu džiaugtis ar liūdėti, o fiksuoti. Jei vaikas taip ir nepatirs, kad svarbiausiomis jo gyvenimo akimirkomis kitaip nebūna, manys, kad tai absoliuti norma. Užaugęs ir jis elgsis taip pat.

Šiandien dažnos šventės (įvykiai), kuriuose niekas nedalyvauja, nes visi... filmuoja (fotografuoja). Žmonės nori parodyti: „Žiūrėk, aš ten buvau..." Užuot iš tikrųjų, nuoširdžiai dalyvavę, jie mieliau renkasi rinkti dalyvavimo įrodymus.
Psichiatras Linas SLUŠNYS

Tyrimai rodo, kad fotografuodami įvykį jo neišgyvename taip, kaip jame dalyvaudami. „Šiandien dažnos šventės (įvykiai), kuriuose niekas nedalyvauja, nes visi... filmuoja (fotografuoja). Žmonės nori parodyti: „Žiūrėk, aš ten buvau..." Užuot iš tikrųjų, nuoširdžiai dalyvavę, jie mieliau renkasi rinkti dalyvavimo įrodymus", - sako psichiatras.

Dainininkas Andrius Mamontovas kažkada yra pasakęs: „Tai, kas svarbiausia, turi būti nufotografuota atmintyje." Jis pasakė labai svarbų dalyką: jei norime, kad prisiminimas liktų ilgam, turime sukurti stiprią emociją. Darydami du darbus vienu metu – ir švęsdami, ir fotografuodami mes tik apsimetame, kad dalyvaujame šventėje. Blogiausia yra tai, kad abu darbus atliekame blogai – esame nevykę svečiai ir tokie pat nevykę fotografai, nes nesusikaupiame, blaškomės, vaizdai pavyksta nekokybiški, nesukelia jokių jausmų. Antra, nesame įsitraukę, įsijautę į šventę, todėl stiprios emocijos, kuri „įsirašytų" į atmintį, taip ir nesukuriame. Manau, kad tik tada, kai pavyksta sukurti stiprią emociją, galima ir verta pasinaudoti kamera ar fotoaparatu, kad ją užfiksuotume. Jei emocijos nėra, fotoaparatas jos nesukurs."

Gyvenimas tarsi teatre

Gal mes slepiamės už fotoaparatų, kamerų, nes bijome to tiesioginio ryšio, gal tai baimės bendrauti išraiška, gal pasislėpę už aparatų jaučiamės saugesni, teiraujuosi psichiatro L.Slušnio.

„Ir taip, ir ne, – atsako gydytojas. – Dažnai vaizdu perteikti tai, ką išgyveni, yra daug lengviau, nei pasakyti žodžiais. Aš pats pacientus mokau apie jausmus kalbėtis kitaip, ne klausdamas „kaip jautiesi", o siūlydamas susitapatinti su kokiu nors daiktu. Pavyzdžiui, įsivaizduok, kad esi puodelis. Kas jame – kava ar arbata, su cukrumi ar becukrė, koks jausmas yra būti puodeliu ir t. t. Dalydamiesi nuotraukomis, vaizdais, įrašais žmonės pasidalija ir kitais svarbiais dalykais, jausmais, kurių asmeniškai, „akis į akį", niekam nedrįstų pasakyti. Tai ypač praverčia paaugliams, kai jausmų ir išgyvenimų daug, o žodynas dar nėra gausus. Per nuotrauką – savo ar bet kurio kasdienybės daikto galima papasakoti daug. Todėl vertinu šį reiškinį gan optimistiškai. Anksčiau buvome uždaresni, šiandien papasakojame apie save daugiau.

Linas Slušnys – apie neatsakingą elgesį, kai tėvai pasinaudoja savo vaiku
© Vida Press

Vienas kitą fotografuojančius paauglius suprantu ir pateisinu, bet mamyčių, kurios fotografuoja ir rodo valgantį ir skruostus koše išsitepliojusį ar „kakojantį" savo kūdikį, nesuprantu. Mano galva, tai kvaila. Tai, ką daro mama, kūdikiui neteikia jokios naudos, nieko jam nereiškia, tai yra tik mamos savivertės klausimas.

Taip elgdamasi mama kūdikiui sako, kad ne jis čia svarbiausias. Todėl pirmiausia turime suprasti, kas mums svarbu. Jei svarbu būti su vaiku, tai fotoaparatai turi būti išjungti. Kai įjungiame, kuriame teatrą, vaidiname, mokome vaikus nenatūraliai elgtis, sakome: „Nusišypsok, dabar taip pasėdėk, dabar atsisuk, nemirksėk..." ir t. t. Per sunku ir beprasmiška yra versti vaiką gyventi teatre".

Viskas yra svarbiausia

Jei fotografuojame ir dalijamės kavos, kurią geriame, kepsnio, kurį tuoj valgysime, knygos, kurią skaitome, žmogaus, kurį mylime, vaiko gimimo dienos torto ir paties jubiliato nuotrauka gimimo dieną, tai tarsi nebedarome jokios atrankos, lyg ir teigiame, kad svarbu viskas, kas nutinka. Kaip vaikui susigaudyti, kas tame nutikimų pasaulyje yra svarbiausia?

Jei dalijamės nuotrauka ar įrašu, kaip vaikas pirmą kartą sėdi ant puoduko ir kaip jam sekasi, tai neatsakingas tėvų elgesys.
Psichiatras Linas SLUŠNYS

„Liūdna, kai svarbiausia vertybė yra nufotografuoti ir kažkam parodyti, o ne tiesiog pabūti šalia. Jei dalijamės nuotrauka ar įrašu, kaip vaikas pirmą kartą sėdi ant puoduko ir kaip jam sekasi, tai neatsakingas tėvų elgesys. Jei geriate ypatingą kavą, tai nufotografuoti, kaip ji atrodo, regis, nėra nieko bloga, tačiau tai tėra kavos reklama ir man, žiūrinčiam tą nuotrauką, daugiau nieko ji ir nesako, nes kavą kasdien geria dar keli milijonai man visiškai svetimų žmonių. Jei norime parodyti, kad geriame „Starbucks", tai greičiausiai norine tiesiog pasigirti. Gali būti, kad kartais kito būdo „išeiti" į viešumą ir nerandame. Tačiau taip elgdamiesi parodome ne tik kavos reklamą, bet dar ir tai, kad neturime vaizduotės. Stebina ir save iš tikrųjų reklamuoja tik tie, kurie sukuria kažką nepaprasto. Aš esu už tai, kad vaikas, kuris talentingai dainuoja ar kažkaip ypatingai deklamuoja eilėraštį, būtų parodytas visam pasauliui. Bet jei valgo, labai gražiai šypsosi, matuojasi naujus batukus ar suknelę, tai gal užtektų tuo įrašu ar nuotrauka pasidalyti su šeimos nariais, kuriuos tai tikrai nudžiugins, paskatins gražias emocijas, padės palaikyti ryšį su tais, kurie brangūs, bet šiuo metu toli?"

SVARBIAUSIA TAISYKLĖ

Tai, kad mamai labai sunku suvaldyti norą dalytis vaiko nuotraukomis, yra normalu. Kiekviena mama pirmiausia nori parodyti, kad yra mama, turi vaiką, jį augina, kaip augina ir koks jis yra nuostabus. Vaikas yra tarsi savivertės matas. Vieni nori didžiuotis automobiliu, namu, kiti – savo vaikais. Tai nėra smerktina, vienintelis dalykas, ką turi padaryti kiekviena mama ir tėtis, prieš viešai rodant vaiko nuotraukas ar vaizdo įrašus atsakyti į klausimą, ar elgiasi atsakingai. Socialiniai tinklai yra tokia pat vieša vieta kaip gatvė. Juk kai išeiname su vaiku į gatvę, laikomės tam tikrų taisyklių: vaiką aprengiame, mokome atitinkamai elgtis ir patys laikomės tam tikrų elgesio normų ir saugumo reikalavimų. Turime suprasti, kad viešas nuotraukų naudojimas turi atitikti visus viešos gatvės reikalavimus. Jei jau viešai rodau nuotrauką ar įrašą, tai turiu galvoti, ką ir kodėl, nes kiekvienas skelbimas gali padaryti žalos arba padėti. Turime labai galvoti, kad savo veikla nepadarytume žalos savo vaikams. Tai svarbiausia taisyklė.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Lavinimas ir ugdymas

Svarbi taisyklė, kurios turi nepamiršti 2 metų vaikus auginantys tėvai

Dvejų metų vaiką auginanti mama pastebi, kad jos sūnus nuolat mėto daiktus ant žemės. Psichologės patarimai skaitytojai, kaip tinkamai sureaguoti tokioje situacijoje.

Kokių vaikų auklėjimo paslapčių galime pasimokyti iš žydų (23)

Kone trečdalis Nobelio premijos laureatų, daugybė žinomų teisininkų, verslininkų, populiarių menininkų yra žydų tautybės. Žydų tautybė yra tarsi kokybės ženklas. Vieni jais žavisi, kiti pavydi, tačiau abejingųjų šiai tautai nėra. Kur slypi žydų tautos išskirtinumas?

10 lavinančių žaidimų idėjų kūdikiui be jokių žaislų

Vaikų iki vienerių metų lavinimas ypatingas tuo, kad tam reikia minimalių priemonių ir galima išsiversti be investicijų į žaislus, tereikia žinoti, kas mažyliui naudinga bei turėti entuziazmo kartu su juo šiomis veiklomis užsiimti.

Numerologė: kuo ypatingi vaikai, gimę bet kurio mėnesio 9, 18, 27 dienomis (1)

Numerologė Julija Kubiliūtė dalijasi su mumis savo žiniomis apie tai, kokią užkoduotą informaciją apie save atsineša tam tikrą mėnesio dieną gimdamas vaikas.

Mamos ir anytos nesutarimai dėl vaiko auginimo: ką patars specialistė (21)

Redakcija gavo jaunos mamos laišką, kuriame ji klausia patarimo apie bendravimą su anyta, vaiko močiute. Mamai skaudu, kad anyta dažnai komentuoja vaiko auginimą ir taip tarsi nuvertina mamos pastangas.

Vaikas rodo ožius mamai, o su kitais būna auksinis: psichologės komentaras (2)

Turbūt, nereta šeima susiduria su situacija, kuomet su kitais žmonėmis vaikas būna ramesnis, paklusnesnis ir geriau elgiasi negu savo tėvų akivaizdoje. Kodėl taip nutinka ir ar galima tokį elgesį pakoreguoti?

Psichologė: kodėl svarbu jau vaikystėje mokėti valdyti emocijas

Gebėti valdyti emocijas darbe ir šeimoje – užduotis, su kuria ne kasdien susitvarko net suaugusieji. Socialiniai ir emociniai vaiko įgūdžiai: kaip juos lavinti?

Numerologė: kuo ypatingi vaikai, gimę bet kurio mėnesio 8, 17, 26 dienomis (15)

Numerologė Julija Kubiliūtė dalijasi su mumis savo žiniomis apie tai, kokią užkoduotą informaciją apie save atsineša tam tikrą mėnesio dieną gimdamas vaikas.

Neištikimybė šeimoje, kurioje auga vaikai: atleisti ar ne?

Šį straipsnį parašyti paskatino liūdnas skaitytojos laiškas, kuriame ji guodėsi, kad nors augina metukų sūnų, vyras nusprendė ją palikti ir išeiti pas kitą.

Mamos dalijasi patirtimi, kaip prižiūri mažylių dantukus

Dažniausiai būtent mamos rūpinasi ne tik savo, bet ir vaikų sveikata, o ypatingo dėmesio kasdien reikalauja dantukų priežiūra.

Numerologė: kuo ypatingi vaikai, gimę bet kurio mėnesio 7, 16, 25 dienomis (1)

Numerologė Julija Kubiliūtė dalijasi su mumis savo žiniomis apie tai, kokią užkoduotą informaciją apie save atsineša tam tikrą mėnesio dieną gimdamas vaikas.

Logopedės patarimai, kaip tėvai gali padėti vaiko kalbos raidai

Tik gimus vaikui išgirstame jo riksmą, vėliau jis pradeda guguoti, čiauškėti, reaguoti balsu į aplinką, o baigiantis pirmiesiems metams išgirstame ir taip lauktą pirmąjį žodį, kuris dažniausiai būna dviejų vienodų skiemenų.

Numerologė: kuo ypatingi vaikai, gimę bet kurio mėnesio 6, 15, 24 dienomis (2)

Numerologė Julija Kubiliūtė dalijasi su mumis savo žiniomis apie tai, kokią užkoduotą informaciją apie save atsineša tam tikrą mėnesio dieną gimdamas vaikas.

Rečiausi Lietuvoje girdėti vardai: nuo Mėnulės iki Leopardo (24)

TavoVaikas.lt portale publikuotas straipsnis apie retus vaikų vardus sulaukė didelio atgarsio. Tęsiame temą.

Šeši paprasti patarimai, kurie suteiks vaikams daugiau kūrybinės laisvės

Albertas Einšteinas buvo pašalintas iš mokyklos dėl neigiamos įtakos rimtiems mokiniams. Vėliau jis neįstojo į universitetą ir buvo išvadintas tingiausiu studentu pasaulyje.