Mamos ir anytos nesutarimai dėl vaiko auginimo: ką patars specialistė

 (21)
Redakcija gavo jaunos mamos laišką, kuriame ji klausia patarimo apie bendravimą su anyta, vaiko močiute. Mamai skaudu, kad anyta dažnai komentuoja vaiko auginimą ir taip tarsi nuvertina mamos pastangas.
© Adobe Stock

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Skaitytoja klausia:

„Noriu paklausti, kaip gražiai ir nesukeliant konflikto pasakyti anytai, kad vaiko nerengsiu pagal jos norus ir kad ji nustotų jam ieškoti ligų, kurių nėra. Pasak jos, jeigu vaikas sloguoja - tai jau sinusitas, o jeigu nusikosėja — tai jau esą bronchitas su spazmais, o jei nusičiaudi – alergiją viskam įžvelgia. Anyta nėra jokia gydytoja. Kaip išvengti konflikto, bet leisti aiškiai ir visiems laikams suprasti, kad vaikas yra mano, o ji tik močiutė?“

Atsako tėvystės konsultantė Kristina Pikūnė / Pozityvaus auklėjimo konsultantų asociacija.

Perskaičius skaitytojos klausimą iškilo vaizdinys, kuriame vaikas lyg didelis gražus kamuolys, kuriuo džiaugdamiesi žaidžia žmonės. Šis įvaizdis tegul padeda mums suprasti, kad, nors ir būdamas atskiras individas, vaikas yra šeimos sistemos dalis. Vienos sistemos mažesnės, kitos didesnės, bet visose kyla įvairiausių iššūkių, įtampų ir net konfliktų, kaip sutarti vaiko auklėjimo, požiūrio į jo mitybą, laisvalaikį, pasiekimus klausimais. Labai dėkoju skaitytojai už drąsą klausti to, kas pažįstama daugeliui, bet ne kiekvienas to paklaustų. Ką galėčiau patarti? Kaip apsaugoti savo motinystę ar tėvystę nuo konfliktų su seneliais? Kaip apsaugoti save nuo užverdančių jausmų ir ramiai mėgautis visomis "nuosavybės į vaiką teisėmis", apie kurių praradimą klausia skaitytoja?

Ar kalbame apie kartų nesutarimus? Kartų karą? Įtakos zonų nepasidalinimą? Kaip tai bepavadintume, kalbame apie vaiką sistemoje, o vaikai retai būna tik vaikai. Kaip ir suaugusieji, taip ir vaikai turi įvairiausių prisiimtų ar jiems "uždėtų" vaidmenų. Vaikas pirmagimis ir vaikas pagrandukas, vaikas darželinukas ir vaikas mokinukas, vaikas kodėlčiukas ir vaikas "alpinistas", vaikas mergaitė ir vaikas berniukas. O dauguma vaikų yra dar ir anūkai! Turint vaiką - anūką, tenka priimti keletą iššūkių. Dažniausiai tėvams reikia senelių pagalbos, tačiau jie taip pat nori ir visiško savarankiškumo sprendžiant savo vaiko auklėjimo, maitinimo, aprangos ir kitus klausimus. Tai natūralus tėvų noras. O seneliai? Daugumai senelių anūkai yra jų vaikų vaikai. Reikėtų tai visada prisiminti.

Kiek tėvų pasitiki savo vaikais? Jų įvairiais gebėjimais, priklausomai nuo amžiaus? Nelygu, kokia šeima. Bet jei šeimoje nuo mažens bendravimo su vaiku stilius buvo vadovaujantis ar kontroliuojantis, ar galima būtų tikėtis, kad vaikams užaugus ir sukūrus savo šeimas, tėvai - seneliai, staiga pakeis savo bendravimo stilių ir iš kažkur įgaus pasitikėjimo savo vaikais kaip tėvais? Liūdna, bet santykiuose tarp vaikų ir tėvų dėl anūkų, šalia džiaugsmo ir meilės, kyla ir daug nemalonių jausmų: nepasitikėjimas, pyktis, nenoras bendrauti, priekaištai, baimės, kaltinimai, priešiškumas, atsargumas, užsidarymas, nutylėjimai, uždarymas ir dar daugiau. Ir šie nemalonūs jausmai yra abiejų šalių palydovai. Ką su tuo daryti?

Nepamirškim, kad tai, kaip mes dabar auginame vaikus, ir kaip juos augino mūsų tėvai - tai du skirtingi pasauliai. Psichologijos žinios, požiūris į vaiko asmenybę, maitinimąsi, jo pasiekimus, auklėjimo stilius, - viskas seneliams gali atrodyti ne taip, nes ir buvo greičiausiai kitaip.
Kristina PIKŪNĖ

Pirmiausia sustoti ir apmąstyti, kaip jaučiuosi aš. Kas bebūčiau vaikui - mama, tėtis, močiutė ar senelis. Ar pasitikiu seneliais? Ar pasitikiu vaiko tėvais? Jei turiu rimtų abejonių - reikėtų kalbėtis. Jei paaiškėtų, kad tai tik noras, kad būtų paklūstama mano įsitikinimams, - tai santykių labui teks nusileisti ir tyliai sau pripažinti, kad principingai noriu, jog būtų tik mano tiesa. Noriu ir vėl kontroliuoti, vadovauti. Noriu mylėti "savo būdu". Ne kaip geriausia sistemai. Bet net ir pastebėję taip elgiantis senelius ar save, neskubėkime jų kaltinti ar teisti. Visi mes galime klysti. Klausimo autorė greičiausia sutiks, kad pasikalbėti apie tai - būtų didelis iššūkis. Ir aš visiškai su tuo sutinku. Kalbėtis apie pasitikėjimą yra sunku. Ypač šeimose, kuriose bendraujama tik informacijos pasikeitimo lygmenyje: kas nutiko, kaip nutiko, kada nutiko. Ir beveik niekad apie jausmus. Bet visgi. Grįžtant prie klausimo - "kaip priminti, kad vaikas yra mano" - teks apie tai kalbėtis. Patariu apie tai kalbėtis. Ir esu tikra, kad pavyks. Gal ne iš pirmo karto. Bet tikrai pavyks.

Nepamirškim, kad tai, kaip mes dabar auginame vaikus, ir kaip juos augino mūsų tėvai - tai du skirtingi pasauliai. Psichologijos žinios, požiūris į vaiko asmenybę, maitinimąsi, jo pasiekimus, auklėjimo stilius, - viskas seneliams gali atrodyti ne taip, nes ir buvo greičiausiai kitaip. Pasikalbėkite apie visus tuos skirtumus. Paklausinėkite, išklausinėkite, išklausykite, kaip darydavo močiutė, kaip ji darytų dabar. Klausymasis gali padėti suprasti. Ir klausymasis neužkrečiamas.

Tiesa, klausantis labai svarbu, kiek pasitikite savimi kaip mama. Gali būti, kad susvyravus pasitikėjimui savimi, anytos ar mamos pastabos dėl vaiko skaudina daug labiau. Galbūt skauda dar labiau, nes esate tiesiog pervargusi. Gal vertėtų sustoti bent minutėlei ir prisiminti, kad klysti žmogiška. Net būnant mama. Gera mama ne ta, kuri nesuklysta. Gera mama ta, kuri pasitiki savimi ir savo motinyste tiek, kad pati priimtų sprendimus su meile rūpindamasi savo vaiku.

Įsivaizduoju tobulą močiutę, ar senelį - kuris štai tokiomis akimirkomis, kai kyla nesutarimai dėl požiūrio į vaiko apsisprendimą, ligas ar laisvalaikį - padrąsina mamą arba tėtį žodžiais: „Visiškai pasitikiu tavimi. Tu esi puiki mama!" ar "Tu geras, išmintingas tėtis. Tu susidorosi. Tau pavyks rasti sprendimą." Tokie padrąsinimai stiprina tiek mažamečius vaikus ir paauglius, tiek jau ir savo šeimas sukūrusius suaugusius vaikus. Tėvystė - vienas iš sudėtingiausių gyvenimo uždavinių. Jauniems tėvams jų pačių tėvų padrąsinimai labai reikalingi. Klausimas, kiek jų ištariama? Ir jei neištaria jums jūsų vaiko seneliai - priminkite sau pati. Juk jūs jau esate mama. Niekam ir niekaip neturite įrodyti savo motinystės, ar kad vaikas yra jūsų. Jis jūsų. Tai faktas. Ir kiek jūs atsižvelgsite į štai šiuos mano, ar vaiko močiutės patarimus - spręsti jums. Čia tik patarimai. Spendimai - jūsų.

Tėvystė - vienas iš sudėtingiausių gyvenimo uždavinių. Jauniems tėvams jų pačių tėvų padrąsinimai labai reikalingi.
Kristina PIKŪNĖ

Šalia padrąsinimo yra dar vienas dalykas, galintis padėti šioje kartų nesutarimo dėl vaiko situacijoje. Kai močiutei atrodo, kad vaikas į lauką išleidžiamas nuogas, o mamai jis atrodo aprengtas pakankamai, gal padėtų močiutės jausmo atspindėjimas? Juk ji greičiausiai nerimauja? Rūpinasi? O jei taip ir pasakius: "Matau, kad jums rūpi mažylio sveikata. Ir man ji rūpi. Padarysiu viską, kas, mano manymu, bus reikalinga." Galima ir kitaip: „Išgirdau jūsų pasiūlymą. Pagalvosiu apie jį." Suprantama, vieno pasakymo nubrėžti ribą nepakaks. Bet kaip ir tėvams su vaikais, taip ir tėvams su seneliais, ribas brėžti ir taisykles nustatyti reikia pagarbiai. Nepamirškim, kad mūsų pokalbius su seneliais dažniausiai girdi ir vaikas. Ir jis girdi net tuomet, kai galvojame, kad negirdi. Vaikas mokosi iš mūsų, kaip bendrauti, kaip spręsti konfliktus. Jis mums pagarbos rodys tiek, kiek mes jos rodome jam ar savo tėvams.

Baigdama norėčiau palinkėti mums visiems kantrybės santykiuose. Bendraudami su vaikų seneliais prisiminkime, kad mums gali padėti tiesiog jų susirūpinimo ar nuomonės išklausymas, supratimas kaip jie jaučiasi, išlikimas pasitikinčiais savimi ir pagarbus atvirumas.

Straipsnis yra informacinės kampanijos „Iš kantrybės neišvedama. Iš kantrybės išeinama" dalis. VšĮ Psichologinės sveikatos centras drauge su TavoVaikas.lt siekia supažindinti tėvus su vaikų netinkamo elgesio priežastimis ir galimais pozityviais jų sprendimo būdais.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Lavinimas ir ugdymas

Kol nebuvau mama, apie tai net nenutuokiau

Subjektyvus žvilgsnis į tai, kas pasikeičia tapus mama.

Skirtumas tarp mylinčios mamos ir hiperglobojančios

Kiekviena mūsų nori būti pati geriausia mama. Skaitome knygas apie vaikų auklėjimą, stengiamės, bijome padaryti ką nors ne taip. Ir kartais, visai nejučiom, mamos vaikučio gyvenime tampa per daug. Kur ta riba tarp meilės ir hiperglobos? Sraipsnio konsultantė - vaikų ir paauglių psichiatrė Goda Bačienė.

Atvirai: vaikas užklupo besimylinčius tėvus

Nemalonu, jei kas aptinka pačiame aistros sūkuryje. Tačiau tikra katastrofa atrodo, jei jus užklumpa jūsų vaikai. Ką daryti ir kaip vaikui paaiškinti, ką jis matė? Kelios mamos sutiko pasidalinti savo gana nemalonia patirtimi.

Atėjus svečiams, vaikas neatpažįstamai pasikeičia: kodėl taip nutinka ir kaip reaguoti

Trimetę dukrytę auginanti mama pastebi, kad jos tobulo elgesio namuose mergaitė pasikeičia, kai jas aplanko svečiai. Kodėl taip yra ir kaip reaguoti?

Visus tėvus galima suskirstyti į tris tipus: kuriam priklausote jūs

Kai kalbama apie vaikų auklėjimą, sąvoka „tinkamai išauklėtas vaikas“ neturi jokių aiškiai nusakomų kriterijų. Nežiūrint į tai, visi, savo vaiko gerove besirūpinantys tėvai, visais laikais ieškojo atsakymo – kaip tinkamai auklėti ir išauklėti savo vaiką?

Niekada nedrauskite vaikui šių dalykų (3)

Draudimai labai reikalingi auklėjant vaiką, tačiau tik tada, kai naudojami nuosaikiai. Šių dalykų drausti mažyliui negalima jokiais atvejais.

Vaikas savo elgesiu skaudina tėvus: specialistės patarimai (6)

Išmokęs spjaudytis vaikas, kai supyksta, spjauna į mamą ir tėtį. Tėvai aiškina, kad taip elgtis nedera, tačiau kol kas tai nedavė teigiamų rezultatų. Ką tėvams patars specialistė?

Psichologė: kai vaikas pyksta, atminkite šias esmines taisykles (4)

Trejų metų vaikas yra labai emocionalus, jam dažnai užeina isterijos priepuoliai. Supykęs berniukas gali verkti net 30 ar 40 minučių.

10 tėvų klaidų, kurios trukdo vaikui augti

Auginant vaiką, ypač pirmąjį, klaidų išvengti, ko gero, neįmanoma. Tačiau žinant, kokios jos yra dažniausios, galima pamėginti kai kurių nedaryti.

Dažniausiai užduodami klausimai apie naująsias išmokas vaikui (1)

2018 m. sausio 1 d. įsigalios naujos redakcijos Išmokų vaikams įstatymas. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija teikia atsakymus į dažniausiai užduodamus klausimus.

Kai sakote vaikui žodį NEGALIMA, atminkite kelis svarbius dalykus

Suradęs šuns dubenėlį, vaikas jau tiesia rankutę į jo turinį. „NEGALIMA!“, – surinka išsigandusi mama. Tokių NEGALIMA vaikas per dieną girdi išties daug. Tiek, kad laikui bėgant ima negirdėti žodžio NEGALIMA.

Padėkite, auginu itin aktyvų, irzlų ir nervingą vaiką (5)

Vienerių metų ir 8 mėnesių sūnų auginanti mama skundžiasi, kad berniukas pastaruoju metu pasidarė visai nenustygstantis vietoje. Ką mamai patars specialistė?

Mažo vaiko pykčio priepuoliai: kaip elgtis tėvams

Su pustrečių metų dukrytės pykčio priepuoliais nesusitvarkanti mama prašo specialistų patarimo, kaip elgtis tokiose situacijose.

Kas būdinga vaikams iki 2 metų: svarbiausi elgesio etapai ir patarimai tėvams

Ikimokyklinio ugdymo pedagogės Jūratė Zolumskienė ir Natalija Stefanovičienė iš vaikų darželio „Šilagėlė“ apžvelgia pagrindines vaiko iki 2 metų raidos sritis ir elgesio ypatumus.

Ko mes galime pasimokyti iš skandinavų, kurie augina laimingiausius vaikus pasaulyje

Danija pasaulyje garsi Andersono pasakomis, LEGO žaislais ir laimingiausios pasaulyje tautos reitingu. Tai viena mažesnių Europos valstybių, negalinti pasigirti giedru dangumi, bet jau daug metų garsėjanti kaip giedros nuotaikos „receptą“ atradusi šalis. Kokios gi šio recepto dedamosios dalys?