Rūta klausia:

„Auginu trejų metų sūnų ir esu susirūpinusi, kad vyras visai nesidomi vaiko auklėjimu. Jam atrodo, kad tai yra moterų reikalas, o jis tik pažaidžia namie grįžęs su vaiku, ir viskas.

Man skaudu tai matyti, nes pažįstu šeimų, kur vyrai labai domisi, skaito žurnalus, o maniškiui tai dzin.

Būna, aš kažko neleidžiu vaikui, o jis leidžia, kai pasakau, kad turime būti vieningi, tik numoja ranka ir nesileidžia į diskusijas.

Suprantu, kad jį gal taip išauklėjo ir aš nepakeisiu, bet tikrai norėčiau, kad jis labiau prisidėtų prie vaiko auginimo, o ne tik algą namo neštų ir galvotų, kad čia tėvystės esmė“.

Atsako Individualios psichologijos instituto konsultantų programos dalyvė Anastasija Pilkionienė, www.ipi.lt.

Susirūpinimas, kad Jūsų trimetis sūnus gautų geriausią auklėjimą, yra natūralus ir suprantamas. Ankstyvoji vaikystė ir jos metu įgytas patyrimas be galo svarbūs vaiko asmenybės raidai. Todėl ir tėvų indėlis į sveikos ir harmoningos asmenybės ugdymą yra didžiulis: mylėdami ir kartu auklėdami vaiką, jie suteikia jam saugumo ir pasitikėjimo aplinkiniu pasauliu jausmą ir pirmų socialinių ryšių modelį.

Iš jūsų pasakojimo girdžiu, kad Jūs ir Jūsų vyras turite skirtingą įsivaizdavimą, kas yra tinkamiausias auklėjimas Jūsų vaikui. Jūsų vyrui atrodo, kad vaikų auklėjimas - tai moterų reikalas, o Jūs norėtumėte šeimą matyti kaip komandą, kur abu tėvai auklėja palaikydami vienas kitą ir gerbdami vienas kito priimtus sprendimus. Bendrų auklėjimo taisyklių nebuvimas ir Jūsų nuomonės nepaisymas Jus skaudina, tuo pačiu greičiausiai sukelia ir kitokius nemalonius jausmus: pyktį, nepasitenkinimą arba susierzinimą.

Tokie neigiami jausmai dažniausiai pereina į abipusius kaltinimus ir trukdo kalbėtis vienam su kitu ir klausytis vienas kito. Galbūt Jūsų vyras nepastebi, kad Jūs galbūt jaučiatės pavargusi nuo buities ir norite skirti laiko tik sau, savo poilsiui ir pomėgiams. Galbūt Jūs nebestebite, kad vyras užtikrina Jūsų ir vaiko gerbūvį ir kad randa laiko po darbo pažaisti su vaiku (žaidimai be galo naudingi ugdant ir vaiko bendravimo įgūdžius, ir emocinį intelektą, ir pažintines funkcijas, t.t.). Iš jūsų žodžių jaučiu beviltiškumo ir bejėgiškumo jausmą, kad nieko pakeisti negalima.

Bet Jūs galite kalbėtis su vyru ne apie tai, ko jis nedaro, bet apie savo jausmus: kad Jūs jaučiatės įskaudinta, kai jis nepaiso Jūsų taisyklių, galbūt pavargusi, nes turite daug laiko praleisti su vaiku, galbūt nerimaujate, kad sūnui trūksta tėčio dėmesio ir bendravimo su juo. Tuo pačiu paskatinkite ir vyrą kalbėtis apie jo jausmus. Kai pradėsite ne nuo kaltinimų, o nuo vienas kito išklausymo ir supratimo, tada bus galima kalbėtis ir apie tai, kaip abudu įsivaizduojate savo vaiko auklėjimą, ir ieškoti bendrų ir tinkančių abiem sprendimų. Nelaukite greitų rezultatų: pokyčiai vyksta pamažu.

Svarbu nebijoti kalbėtis apie savo jausmus!