Mažo vaiko pykčio priepuoliai: kaip elgtis tėvams

Su pustrečių metų dukrytės pykčio priepuoliais nesusitvarkanti mama prašo specialistų patarimo, kaip elgtis tokiose situacijose.

Sandra:


„Auginu 2,5 m. dukrytę. Susiduriu su problema, jog supykusi ji ima mėtyti viską, kas papuola po ranka. Tai gali būti TV pultelis, žaislai ar net kakavos pilnas puodelis. O jei per pykčio priepuolį būni šalia, tai ji stengiasi arba įkasti, arba įdrėksti. Kliūna ir vyresnei sesei. Bandžiau gražiai aiškinti, bandžiau ignoruoti. Bet tai nuolat kartojasi. Kartais taip supyksta, kad krinta ant žemės ir ima galvą daužyti į grindis. Tai mane neramina, nežinau, kaip geriausiai elgtis tokioje situacijoje“.


Atsako psichologijos studentas, Individualiosios psichologijos konsultantų programos dalyvis Gediminas Tumėnas, www.ipi.lt.


Taip pat norėčiau akcentuoti kelis dalykus, sureaguojant konkrečiai į Jūsų situaciją. Akivaizdu, kad ieškote įvairių alternatyvų ir tai yra gerai. Tai byloja apie Jūsų sąmoningumą, jaučiamą rūpestį vaikams ir pasirengimą spręsti problemą. Tai yra didelis Jūsų resursas, galintis padėti išspręsti problemą.


Nevaldomo arba besipriešinančio elgesio (dar vadinamo – opozicišku) su vaikais situacijos geriausiai sprendžiamos pasirenkant vieną aiškią, konkrečią strategiją ir jos nuosekliai laikantis. Kokia strategija bus tinkamiausia Jūsų situacijoje – negaliu pasakyti, nes skirtingose šeimose gali tikti šiek tiek skirtingi sprendimo būdai.


Tačiau svarbiausias elementas, tinkantis bet kuriai šeimai – nuoseklumas. Vaikas turi pajausti aiškias ribas: kas yra galima, o kas ne; koks elgesys yra priimtinas ar leidžia pasiekti savų tikslų (ką darydamas aš gaunu saldainį, žaislą, mamą patraukiu nuo sesers prie savęs ir pan.), o koks elgesys neduoda rezultato. Aiškumas, nuoseklumas ir ribų stabilumas leis vaikui saugiau jaustis, jo aplinka jam atrodys suprantamesnė, labiau prognozuojama ir tarpusavio bendravimo kultūra taps aiškesnė tiek vaikams, tiek Jums.


Tačiau noriu atkreipti dėmesį ir į Jus pačią. Iš Jūsų kreipimosi nėra aišku, ar kas nors dalyvauja auklėjant vaikus kartu su Jumis. Tad šioje vietoje man kyla klausimas – kas Jums pačiai padeda auginti vaikus? Kaip ir kiek padeda? Ar Jums pakanka pagalbos? Jaučiatės, kad galite susitvarkyti viena? Ar yra kas nors, kas galėtų būti parama Jums pačiai? Ne patarimais, o paprastu pokalbiu, galimybe pakalbėti apie šią situaciją arba apie vaikų auginimą apskritai. Galbūt tai gali būti Jūsų vyras? Draugė? Giminaitis? Kolegė?


Galbūt jaučiate, kad pati kartais esate pernelyg pavargusi, suirzusi ar tiesiog norinti pabūti viena? Pabandykite įsiklausyti į save ir nuoširdžiai savęs paklausti: „Ar tikrai randu sau tiek laiko, kiek man šiuo metu reikia?“ Pastebėkite, kokie ateina atsakymai, koks jausmas. Išjunkite tą vidinį balsą, kuris sako: „dabar aš privalau būti tik su vaikais ir tik dėl vaikų; privalau būti gera mama; kaip gali gera mama galvoti apie save, o ne apie vaikus?“. Palikite tai nuošalyje. Niekada nėra juoda ir balta. Yra daugiau įvairių atspalvių.


Galbūt Jūs vakare sumigdžiusi vaikus, randate valandą laiko ramiai pabūti, pažiūrėti mėgstamo serialo seriją, paskaityti knygą, pamedituoti, pasivaikščioti ar kitaip leisti sau būti ir to pakanka. O gal pajausite, kad to neužtenka. Galbūt Jūs pajausite, kad norisi turėti vieną pusdienį per savaitę, kada atsitraukiate nuo visų šeimos reikalų. Pagalvokite apie tai, kas tuo metu galės prižiūrėti vaikus ir drąsiai to paprašykite.


Pasirūpinimas savimi nepastebimai persiduos ir vaikams: būsite ramesnė, atidesnė, labiau susitelkusi, pailsėjusi. Nors ir kiekybine laiko prasme galbūt skirsite vaikams mažiau dėmesio, tačiau tikrai kokybiškesnio. Jeigu jaučiate, kad šiuo metu yra tikrai sudėtinga situacija ir reikia laikyti visas keturias namų sienas, o pagalbos šaltinių nėra, tuomet rekomenduočiau kreiptis profesionalios psichologo pagalbos. Galbūt tai padės Jums įgauti ramybės ir aiškumo.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis