Nuomonė: Helovinas – man ne šventė

Tinklaraštininkės Mortos pamąstymai apie Helovino šventimą su vaikais. Ką mes iš tiesų švenčiame? Ir ar reikia švęsti?

Neatsimenu, kada rašiau su tokiu dideliu užsidegimu ir emociniu įsijautimu. Pasakysiu, kodėl. Kol neturėjome vaikų, Helovino šventė atrodė vienaip. Dabar, kai esame šeima su vaiku, mus pasiekia ar labiau pastebime tą informaciją, kuri susijusi su mažaisiais. Kažkas, į ką anksčiau neatkreipdavome dėmesio. Ir... Štai ką pastebiu paskutiniu metu: šventė vaikams „Raganų puota", baubų piešimo dirbtuvės, Pinterest nuotraukos su kaukolių piešiniais ant mažų veidelių, vaiduoklių dekoracijos ir pan. Man kyla daug klausimų.

Kokia šios šventės prasmė? Štai ką apie šios šventės ištakas rašo Vikipedijoje: tai šventė, "kuri būdavo rengiama keltų mirties viešpaties Samhaino garbei". Žinoma, šiandien apie tai niekas nekalba ir negalvoja. Kaip ir apie kitų švenčių ištakas. Tiesiog švenčia. Tačiau tai nepakaičia fakto, ką reiškia švenčių ritualai ir simboliai. Kam jie buvo skirti. Esu girdėjusi įvairių Helovino sąsajų su baisiausiais dalykai, gal neturiu pakankamai laiko, kad išsiaiškinčiau, kaip viskas iš tiesų, tačiau man pakanka žinoti, jog tai mirties tematikai skirta šventė. Man pakanka to, kad aš atsisakyčiau tokių švenčių ir neįtraukčiau į jas savo vaiko.

Nors Elijai dabar tik pusantrų ir ji dar daug dalykų nesupranta... Kalbu ir apie kitus vaikus, su kuriais galbūt tėveliai žada švęsti šią šventę. Ar tikrai prie mažųjų dera mirties tema? Ar tikrai gražu kaukolės ant jų veidų ir vorai plaukučiuose?

Kodėl visomis metų dienomis mažiesiems yra sakoma, kad baubų nėra, raganos neegzistuoja ir jų nereikia bijoti, tačiau per Heloviną viskas egzistuoja ir viskas atrodo gąsdinančiai? Kodėl vieną metų dieną vaikams galima pamatyti, kad visa tai egzistuoja? Ir ar jų mažose galvelėse nekils baimių kitą dieną po Helovino, kai gulės vakare savo lovelėse ar atsibus naktį?

Labai akivaizdu, kad Helovino šventimas yra labai populiarus ir madingas dalykas. Man tai liūdna šventė. Ir net ne šventė. Man būna skaudu socialiniuose tinkluose pamatyti savo draugų kruvinus veidus ar žaizdotus kūnus. Labai norėčiau niekada nepamatyti jūsų, brangieji, tokių. Dar labiau nenoriu pamatyti jūsų vaikučių, įtrauktų į mirties šventę. Manau, jog tai ne jiems. Tegu jiems būna moliūgų sriuba, žvakės ant palangės, bet ne žvakės baisiomis mimikomis išskaptuotuose moliūguose.

Tikrai daug klausimų kyla kalbant apie tai. Atsakykime į juos sau prieš ruošdamiesi švęsti arba nešvęsti. Arba apsisprendžiant, ką švęsti.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis