Jau praėjo beveik mėnuo, kai mes su Kasparu vieni du beveik parą keliavome Vilnius-Frankfurtas-Johanesburgas. Tarpinėje stotelėje reikėjo pralaukti maždaug šešias valandas. Neturiu jokių blogų atsiminimų, nors daugelis atkalbinėjo, kad vienai su vaiku bus sunku. Bet aš nuo pat pradžių juo pasitikėjau ir nusiteikiau, kad viskas bus gerai.
Be to, labai norėjosi dar bent kelias savaites pabūti su artimaisiais Lietuvoje, o vyras jau turėjo išskristi anksčiau. Kaip ir viskam, tiesiog reikia pasiruošti.
TAIP PAT SKAITYKITE:
10 dovanų Motinos dienai, kurių nereikia pirkti
23 metų vyras vienu metu tapo ir seneliu, ir tėčiu
Blogiausia, ko tikėjausi, kad nesugebėsiu pavalgyti arba išeiti į tualetą per naktinį skrydį. Kasparas dar skrido neturėdamas dvejų, todėl atskira vieta nepriklausė, o lopšiui jau per didelis. Bet turėjome net tris vietas. Puikiai viskas susidėliojo ir naktį pamiegojau daugiau nei ankstesniuose skrydžiuose su vaiku.
Kelionėje mums labai pavertė štai tokie dalykai ir užsiėmimai:
Seneliai, kurie padėjo su visais lagaminais atkeliauti iki oro uosto ir palydėjo iki kur galima.
Nešioklė ir jokio vežimo! Iš karto taip nusprendžiau ir tikrai nepasigailėjau. Viena keliaudama su vaiku vežimo neimčiau niekada. Na, nežinau, nebent tikrai yra tokių vaikų, kurie vežime sau ramiausiai sėdi valandų valandas. Man tokių neteko sutikti. O variantas - stumti vežimą, apkrautą daiktais ir ant rankų neštis vaiką atrodo varginantis. Maniškis prie nešioklės pripratęs nuo mažų dienų, dabar jau nešioju turbūt tik oro uostuose. Visada prisirišu prieš laipinimą į lėktuvą, kad jau nurimtų ir nebebėgiotų, taip pat išlipant iš lėktuvo. Viename skrydyje, kai buvo metų, jis buvo užmigęs kažkur virš Europos, o pabudo jau tik naktį namie Vilniuje, nes iš lėktuvo nepabudusi prisirišau nešioklėje, perkėlėme į automobilį, o tada į lovą namuose.
Lagaminas su keturiais ratukais į lėktuvą. Specialiai tokį pirkau prieš pat kelionę. Šiaip visada keliauju su kuprine, bet nujaučiau, kad toks lagaminas bus tikras išsigelbėjimas. Nes Kasparas jį noriai visur stumdė, aš galėjau tik vaikščioti paskui. Buvo viena didžiausių pramogų jam laukiant Frankfurte. Be to, kai jau eidavau su nešiokle, vežtis tokį lagaminą buvo irgi labai paprasta.
Žaidimų aikštelės! Tai, jau be abejo, pasiteisina su šiek tiek didesniais vaikais, bet tiek Vilniaus oro uoste, tiek Frankfurte jų yra. Gėris!
Koks nors žaislas, kuris galėtų keliauti kartu. Mes ėmėme tokią gyvatėlę, Kasparas ją smagiai tempėsi paskui save, be to , vis parodydavo darbuotojams pasų patikros postuose, dėdavo į daiktų skanavimo aparatus ir pan.
Kiti mėgstami žaislai ir užsiėmimai. Mes turėjome knygų, planšetinį kompiuterį (pastarųjų neprireikė) mažą kamuolį, plastikinių dinozaurų ir pan. Kamuoliu, beje, sėkmingai žaidė su vyresniais vaikais. Tik vienam prancūzui tėčiui, keliaujančiam su trimis vaikais, nepatiko, kad tas kamuolys jo vaikus vilioja bėgioti, o ne sėdėti ramiai, kaip liepta.
Lėktuvų, autobusų ir kitokio judėjimo stebėjimas pro langus. Tikrai galima surasti tokį. Pasakokite, stebėkite, džiaukitės, kukite istorijas, skaičiuokite kylančius lėktuvus ir pan. Be to, nepamirškite vaikui pasakoti visų skrydžio etapų, leiskite paduoti bilietus ar pasus, kai reikia juos patikrinti. Kasparas buvo labai tuo susidomėjęs ir jautėsi atsakingas.
Plastilinas. Tik šįkart ne naminis, o pirktinis, kad būtų patogiau vežtis ir mažiau trupėtų visur. Puikiai žaidėme juo apytuštėje laukimo salėje.
Filmukai lėktuve. Jeigu jų nebūtų, būčiau traukusi planšetinį kompiuterį ir knygas. Bet Kasparas jau žino, kur slepiasi stebuklingi ekranėliai "Lufthansos" didžiuosiuose lėktuvuose. Padeda sulaukti miego ir paskui pabudus nusileidimo
