Žaidimo svarba vaiko gyvenime

Kodėl sakoma, kad svarbiausias mažo vaiko „darbas“ yra žaidimas? Ko išmoksta vaikai žaisdami? Apie tai pasakoja VšĮ „Pilni namai“ edukologė Greta Kacinauskaitė - Ivanauskienė.

Žaidimas - natūrali mokykla


Dar ankstyvuose žmonijos formavimosi etapuose, kuomet darbai buvo primityvūs, vaikai dirbdavo kartu su suaugusiais, tad mokymasis gyvenimui vykdavo per darbą. Vėliau žmonijai vystantis, išradus įrankius ir jiems sudėtingėjant, vaikai buvo išstumti iš darbo sferos. Vis dėl to prigimtinis poreikis ruoštis gyvenimui išliko ir pasireiškė kaip žaidimas. Pavadinkime šį poreikį - "žaidimo instinktu".


Žaidimas yra biologiškai nulemtas būdas mokytis. Tiek gyvūnai, tiek žmonės žaidžia žaidimus, kurie padeda tolesniame gyvenime. Tai natūralioji mokykla, kurioje apstu spontaniškumo, motyvacijos, kur kiekvienas yra geras ugdytinis. Pedagogas, pažindamas žaidimo fenomeną, gali pažaboti šią gamtos dovaną ir pritaikyti ją ugdymo procese.


"Žaidimo instinktas" pasirūpino, kad vaikas žaisdamas ugdytųsi skirtingus gebėjimus. Apie tai byloja žaidimų gausa. Tai ir funkciniai žaidimai (pvz., kūdikio su barškučiu), tyrinėjimo žaidimai (bandymai); kūrybiniai žaidimai (piešimas, konstrukcijos), vaidmenų žaidimai, šėlsmo žaidimai ir kt. Vieni žaidimai labiau padeda plėstis vienokiems vaiko gebėjimams, kiti - kitokiems.


Svarbu ir tai, kad žaidimas turi keletą ypatybių:


1. Tai yra vaiko pasirinktas savanoriškas užsiėmimas. Tai reiškia, kad jokia suaugusiojo primesta veikla negali būti vadinama žaidimu.


2. Tai yra malonus ir motyvuojantis procesas. Vaikas privalo žaisdamas jausti pasitenkinimą, džiaugsmą.


3. Žaidimas maksimaliai įtraukia, tad nepastebima laiko ribų, kartais – aplinkos.


4. Žaidimo metu veikiama taip, lyg viskas vyktų iš tikrųjų.


5. Svarbiausias yra procesas, kiek mažiau – rezultatas.


Visos anksčiau minėtos žaidimų rūšys yra natūralios. Tik štai ugdyme atsiranda didaktinis žaidimas, o didaktiniame žaidime - suaugęs žmogus. Žaidimas, į kurį įsikiša suaugusysis ir siekia aiškaus tikslo (išmokyti), gali lengvai sugriūti. Todėl ugdytojui būtina suvokti natūralaus žaidimo atsiradimo priežastis, žaidimo ypatybes. Suaugusysis siekdamas tikslo - išmokyti vaikus, turėtų nepamiršti, kaip reikia žaisti, kaip būti vaiku bei kiek įmanoma paisyti žaidimo ypatybių.

Didaktinis žaidimas kaip ugdymo metodas pasitarnaus ir duos naudos, jei prieš tai pedagogas įsisąmonins keletą dalykykų.


- Žaidimas bus geras tik tuomet, jei jį išdėstysime nuosekliai. Priemonių ir erdvės paruošimas žaidimui yra pirmas raktas į pasisekusį žaidimą. Tuomet vaikui galima duoti instrukcijas – žaidimo taisyklės. Paaiškinus taisykles, išrenkamas vedantysis. Tik tuomet vaikai gali pradėti žaisti. Atrodo elementaru? Bet yra kur suklysti.


- Didaktinį žaidimą reikia gerai apgalvoti ir numatyti žaidimo trukmę.


- Svarbu žaidimą sužaisti iki galo, t.y., leisti vaikui patirti žaidimo džiaugsmą. Netinkamas laiko suplanavimas gali sugriauti žaidimą.


- Vaikai privalo patirti sėkmę. Turi būti sudarytos galimybės laimėti visiems, bet po truputį. Vaikai iki 5 metų dar nėra orientuoti į rezultatą, todėl žaisti žaidimus, kur visi laimi, jiems patinka. Apie 5 – uosius metus vaikai pradeda siekti rezultato ir varžytis, todėl reikėtų gerai apgalvoti žaidimo eigą, kaip galės visi vaikai nors truputį, reguliariai patirti sėkmę, kuri saugotų ir plėtotų motyvaciją.


- Nors didaktinis žaidimas naudojamas dėl geresnio rezultato, vis dėl to žaidimo esmė yra jis pats.


Taigi, pegagogas pažinęs žaidimo esmę gali tinkamai organizuoti ugdymą per didaktinį žaidimą. Taip koja kojon eidamas karu su vaiko prigimtimi ir pažabodamas natūralią gamtos jėgą ugdymui (ugdymuisi).

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis