Dovydo istorija: klastingas ir žaibiškas sindromas vos nenuvarė į kapus ir mamos, ir vaiko

 (9)
Noriu pasidalinti kiek kitokia ankstuko istorija, kurios pagrindinė priežastis – klastingas ir žaibiškas HELLP sindromas. Daugeliui tai negirdėta, nežinoma ir atsakymo kodėl jis atsiranda, nežino niekas.
© Asmeninio albumo nuotr.

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Planuoti šeimos pagausėjimą pradėjome prieš pat mūsų vestuves. Draugų, pažįstamų, giminių rate tuo metu buvo nemažai šeimų, kurios negalėjo pastoti, todėl ir mes galvojome, kad bus didelis stebuklas, jei mums pavyks.

Rugsėjo 25 atšokome savo vestuves ir po kelių dienų išskridome medaus savaitei į Turkiją. Tačiau širdyje kirbėjo mintis, kad gal manyje plaka dar viena širdutė? Ir vieną ankstų rytą po kelių labai ilgų minučių pamačiau teigiamą testą. Tuo metu atrodė, kad dabar turiu viską, apie ką tik galima pasvajoti. Šią žinią vyrui pranešiau tik kitos dienos vakare, kadangi labai jaudinausi ir ieškojau tinkamo momento. Naujiena pasidalinau iš karto po vakarienės ant jūros kranto. Iki dabar atsimenu akis, pilnas džiaugsmo ir noro apie tai garsiai visiems pranešti.

Visą atostogų laikotarpį rinkome vardus, planavome, kaip pranešime seneliams. 15 nėštumo savaitę sužinojome, kad laukiamės berniuko. Tad dar intensyviau rinkome vardus. Vienas vardas buvo favoritas, tačiau artėjant 6 mėnesiui, kažkodėl tiesiog nebepatiko, nebebuvo nei vieno tinkamo vardo iš mūsų sąrašo... Ir kaip nujausdama pagalvojau, kad mažylis tikriausiai vardą nori atsinešti pats... Pirmuosius tris mėnesius, kaip ir daugumą būsimų mamyčių, pykino, trūko miego, bet visi tyrimai buvo idealūs, ir vaikutis pilvelyje gyveno puikiai, džiugindavo savo vis dažnėjančiais judesiais. Iki pat paskutinės gimdymo dienos visur laksčiau, tiesiog nenustygau vietoje. Kiekvieną dieną kalbėjausi su savo mažyliu ir pasakojau jam mūsų planus: kiekvieną dieną eisime į lauką, daug vaikščiosime, važiuosime pas draugus, važiuosime prie jūros...

Likus mėnesiui iki gimdymo datos, nusprendėme pastatyti mažylio lovelę. Abu su pakilia nuotaika vakare atlaisvinome vietą ir surinkome lovytę. Ji taip tiko mūsų mažame kambarėlyje. Trūko tik pataliukų, kuriuos žadėjau kitą savaitę įsigyti. Tą patį vakarą prasidėjo stiprūs skausmai skrandžio duobutės vietoje bei nugaroje - menčių srityje. Visuomet buvau be galo kantri, tad pamaniau gal sustreikavo skrandis. Deja, kankinausi iki paryčių, kuomet jau nebegalėjau nei pagulėti, nei pasėdėti... Vyras padėjo apsirengti ir nuvykome į priėmimą. Pasitiko labai nemaloni seselė, kuri apšaukė: "visos jūs besilaukiančios prisivalgote ir paskui atvažiuojate..."

Gydytojui atlikus echoskopo tyrimą, jokių priekaištų nebuvo, vaikelis jautėsi puikiai, tačiau mane paliko ligoninėje stebėjimui per naktį. Po dviejų dozių nuskausminamųjų galėjau pamiegoti. Ryte su nekantrumu laukiau, kada gi mane paleis - juk turiu tiek planų! Atlikti kraujo, šlapimo tyrimai lyg ir buvo geri, tad galėjau važiuoti ilsėtis. Kitą dieną sulaukiau gydytojo skambučio su reikalavimu pakartoti kraujo tyrimą, kadangi senesnis tyrimas visgi jam buvo įtartinas, rodė mažėjantį trombocitų kiekį (kraujas nekreša). Po pakartotino ir išsamaus kraujo tyrimo sulaukiau atsakymo, patvirtinančio jog viskas be priekaištų, greičiausiai buvo įsivėlusi klaida.

Tą patį vakarą prasidėjo stiprūs skausmai skrandžio duobutės vietoje, bei nugaroje - menčių srityje. Visuomet buvau be galo kantri, tad pamaniau gal sustreikavo skrandis.
Dovydo mama

Su vyru juokavome, kad tik pastatėme lovytę, ir mažylis norėjo jau greičiau joje miegoti... Birželio 29 d. vakarą, lygiai po savaitės, pasikartojo tie patys skausmai... Naktį vyras nuvežė į priimamąjį. Ten mus pasitiko jauna akušerė, patikrino echoskopu ir nuramino, kad vaikelis jaučiasi puikiai, šie skausmai ne dėl nėštumo ir išsiuntė mus su greitąja į Šiaulių Respublikinės ligoninės priėmimo skyrių. Buvau paguldyta, paimti kraujo tyrimai, ir vėl atsakymų laukimas. Išaušo birželio 30 d, rytas, kuomet 12 valandą turėjo būti mūsų fotosesija, norėjome įamžinti šio stebuklo laukimą, bet buvome abu pervargę nuo bemiegės nakties ir blaškymosi po ligonines, tad visa tai atšaukėme. Beplanuojat tolimesnę dieną, mus pertraukė budintis gydytojas su atsakymu rankose: "Jums įtariamas HELLP sindromas, kiti variantai – hepatitas B, hepatitas C... Bet tikriausiai tai HELLP sindromas"

Abu sunerimome – kas tai? "Norint išsaugoti gyvybes, reikia kuo greičiau užbaigti nėštumą, siunčiu jus atgal į moters ir vaiko klinikas", – pasakė jis. Po šių žodžių daugiau nieko nebegirdėjau, pasipylė ašaros, didžiulė baimė: ką reiškia užbaigti nėštumą? Iš manęs išimsite vaiką? Kodėl? Kam? Nenoriu, ne dabar, jam dar tik 36 savaitės. Gydytojas kalbėjo su vyru ir ramiai paaiškino viską, kas rūpėjo – kad kraujas nebekreša, o kepenų fermentai labai padidėję... Organizmas ėmėsi priešintis nėštumui, jam tapo per sunku, tiesiog ruošėsi susinaikinti. Keisčiausiai tai, kad šis sindromas turi gan nemažai simptomų, tačiau mano atveju pasireiškė tik du... HELLP sindromas – tai reta, bet labai pavojinga nėščiųjų liga, galinti baigtis vaisiaus ar motinos žūtimi. Manoma, kad šis sindromas pasireiškia 1-2 iš 1000 nėščiųjų. Taigi, mes šį kartą ištraukėme šį nelaimingą bilietėlį...

Nuvykus į moters ir vaiko klinikas, nuspręsta skatinti gimdymą. Vyras išskubėjo atvežti daiktų, aš jau buvau įsikūrusi palatoje, atvažiavo abiejų tėveliai. Dar nespėjus susivokti ir susitaikyti su tuo, kas įvyko, staiga atskuba akušerės-ginekologės gydytojos kurios praneša, jog siunčia mane gimdyti į Vilnių. Tuo metu viskas ėmė slysti iš po kojų... Atrodė, kad kiekviena žinia tai vis gilesnis kritimas į duobę... Suvokiau, kad situacija tikrai labai komplikuota, nes juk jei būtų viskas gerai, aš likčiau čia... Girdėjau tik tiek, kad reikia kuo greičiau ruoštis, nes mašina jau laukia. Vyras vos spėjo atvežti daiktus, kuomet aš jau buvau besiruošianti lipti į greitosios automobilį. Tikriausiai niekada nepamiršiu vyro akių, kuomet atsisveikinome... Jos buvo kupinos baimės, nežinomybės ašarų... Buvome nutarę, kad vyras atvažiuos anksti ryte, nes buvau labai pavargusi ir jau blaiviu protu nesuvokiau, kas vyksta. Norėjau tiesiog būti viena ir susitaikyti su esama situacija... Nė nenumaniau, kad nuvykus į Vilnių istorija pasisuks dar kitokia linkme, ir kad galbūt tai paskutinis kartas, kai matome vienas kitą... Kad galėčiau atsukti laiką, vyras dabar būtų buvęs šalia...

Kelionė į Vilnių buvo pati ilgiausia mano gyvenime... Lydinti sesutė nuolat ramina ir stengiasi palaikyti. Mano mintyse – patys įvairiausi scenarijai...

Atvykus į Santariškes, manęs jau laukė, buvo atliktas echoskopas, patikrinta vaikelio būklė ir tuomet buvau nugabenta tiesiai į gimdyklą. Pradėtas skatinimas, vandenų nuleidimas... Buvau paguldyta ant gimdymo stalo, apvyniota laidais – nuolat girdėjau, kaip plaka vaiko širdelė. Tuo metu tai buvo vienintelė paguoda ir viltis, jog viskas bus gerai.

Buvau jau parą laiko be miego, be maisto, be vandens – buvo draudžiama, tuo metu bet kas galėjo sukelti dar daugiau komplikacijų. Gydytojų komisijos buvo nuspręsta, kad gimdysiu pati, be nuskausminamųjų. Po penkių alinančių valandų, kuomet jau pradėjau prarasti sąmonę, pagaliau į pasaulį 00:50 val. atėjo mūsų mažylis. Tik jam gimus iš karto išgirdau jo verksmą, ir pasidarė beprotiškai gera, užliejo neapsakoma šiluma, dingo visas nuovargis, skausmas. Norėjau ir laukiau, kada gi man jį uždės ant krūtinės, juk taip rodo per visus filmus ir taip pasakoja visos gimdžiusios mamos... Bet buvau tokia silpna, kad tik akies krašteliu tegalėjau iš toli matyti, kaip jį sveria, matuoja, rengia.

Pagalvojau, kad tikriausiai po visų procedūrų jį atiduos į mano glėbį. Mažylis gimė 36 savaičių 49 cm, 2,740 kg. Pamačiau, kaip jį išneša, tuomet iš karto išvežė ir mane. Galvojau, kad keliaujame į palatą, kurioje būsime kartu su mažyliu. Tačiau mačiau tik dideles degančias koridoriaus lempas... Kur esu, supratau tik perkelta iš vienos lovos į kitą. Mane paguldė į reanimaciją. Iš karto ėmiau visų klausinėti, o kur mano sūnus, kaip jis? Tačiau personalas nieko atsakyti negalėjo... Turėjau laukti 8 valandos ryto, kada atvažiuos vyras ir suteiks informacijos.

Dovydo istorija: klastingas ir žaibiškas sindromas vos nenuvarė į kapus ir mamos, ir vaiko
Mažasis Dovydas vos gimęs buvo atskirtas nuo mamos – abiems jiems grėsė pavojus sveikatai ir gyvybei.
© Asmeninio albumo nuotr.

Negalėjau miegoti, buvau apimta didelės baimės ir nežinomybės, tikėjausi jau blogiausio. Sunku nupasakoti jausmą, kuris užplūdo. Visus 9 mėnesius nešiojau savyje mažą gyvybę, jutau judesius ir staiga jo manyje nebėra, nebejaučiu. Protas sako, kad jis gimė, bet, kas baisiausia, jo nėra su manimi. Tai kur jis? Ar aš tikrai tapau mama? Atrodė, kad iki išprotėjimo liko tokia plonytė riba...

Mažylis gimė ypatinga dieną – Mamos dieną, 2016.05.01, buvo sekmadienis. Pagaliau ateinant pamačiau nebe ligoninės personalą, o savo vyrą. Bet jo akys nespindėjo iš džiaugsmo. Jis buvo tas žmogus, kuris turėjo pranešti, kad mūsų mažylio būklė labai sunki, jis intensyviosios terapijos skyriuje, gydytojai nedavė jokių garantijų, tik 50/50, svarbiausios pirmos trys paros, jeigu jas išgyvensime, tuomet bus daugiau prognozių. Gimęs mažylis gavo 9 balus, tačiau benešant į patologijos skyrių jis tiesiog ėmė gesti... Nustojo kvėpuoti. Mažylis buvo intubuotas, įvestas zondas, leidžiami antibiotikai. Iš karto paaiškėjo įgimta infekcija – streptokokas kvėpavimo takuose, kiek vėliau ir gelta, auksinis stafilokokas.

Maniau, kad jau blogiausia praeityje, o pasirodė, kad tai tik pradžia. Atrodo, kritome vis gilyn ir gilyn į bedugnę. Mūsų vaikui sunkiausi momentai, o jo artimiausias ir reikalingiausias žmogus mama, kurią visada juto, dabar yra kažkur labai toli.

Jis priverstinai atėjo į šį pasaulį, nė akimirkai nebuvo prisilietęs prie mamos ir turėjo kovoti už save... Nė negaliu įsivaizduoti, ką jautė tuo metu jo širdutė, kur dingo mamytė? Kodėl ji mane paliko? Kodėl man skauda? Kodėl tiek vamzdelių burnytėjė? Kodėl esu apraizgytas visokiais laidais ir aplink begalės aparatų, kurie pypsi?... Kodėl negirdžiu mamos širdelės plakimo, balso ir nejaučiu jos prisilietimų?

Vyras lankė mūsų sūnų kas tris valandas, šnekėjo ir ramino jį, kad viskas bus gerai... Kad pasveiks ir greit pamatys mamytę, kad jis turi būti labai stiprus. Jau kitą dieną išrinkome vardą, kuris atitiktų jo atėjimą į šį pasaulį – Dovydas.

Mane žadėjo iš reanimacijos paleisti po paros, kadangi tyrimai gerėjo. Bet naktį pasikartojo tie patys skausmai, kaip ir prieš pat gimdymą. Pirmą kartą išsigandau mirties... Bijojau mirti ir palikti savo tik ką gimusį mažyli vieną, neturėjusi galimybės jo net pamatyti, paglostyti, palaikyti. Galvojau, kaip mano vyras susitvarkys su vaiku, kas jam padės. Buvau labai išsigandusi savo būklės, nes man žadėjo, kad vienintelis būdas pasveikti – pagimdyti, ir tuomet viskas vėl bus gerai. Subėgo visi gydytojai, vėl begalės tyrimų ir lašelinių. Ir, ačiū Dievui, pagaliau pradėjo pamažu gerėti.

Dar po paros mane perkėlė į patologijos skyrių. Kuo labiau artėjo susitikimas su sūneliu, tuo labiau jaudinausi. Nuo to laiko, kai buvau atvežta į gimdymo palatą, nebuvau atsistojusi, nevaikščiojau, buvo liepta tik gulėti. Supratau, kad savomis kojomis iki sūnaus tikrai nepajėgsiu nueiti, vyras įsodino į vežimėlį ir mes jau pakeliui pas mažylį. Bijojau praverti duris, bijojau jį išvysti, bijojau kad nesutramdysiu savo ašarų ir jaudulio, kadangi buvau įspėta, kad negalima prie mažylio verkti – juk jis viską jaučia. Bet tikriausiai suprantate, kad tai neįmanoma. Atrodė, nežinosiu kaip jam paaiškinti, kodėl viskas taip nutiko, kodėl mes ne kartu. Pamačiau savo sūnelį pirmą kartą po trijų parų, jis miegojo prislopintas vaistų, apraizgytas laidais, rankytės subadytos adatų... Džiaugiausi jį išvydusi ir turėjusi galimybę paliesti, leistinos 30 min. pralėkė kaip viena minutė. Kitas pasimatymas vėl už 3 valandų. Per tą laiką stengiausi kuo daugiau pririnkti aukso lašelių – motinos pieno – savo vaikui.

Kiekvieną kartą klausinėdavome, kaip mūsų mažylis, kokios prognozės? Atsakymai buvo vienodi: būklė stabili, išgyveno tris paras, neblogėja – o tai jau gerai.

Dovydo istorija: klastingas ir žaibiškas sindromas vos nenuvarė į kapus ir mamos, ir vaiko
Intensyviosios terapijos skyriuje Dovydo tėtis sūnų lankė kas tris valandas, šnekėjo ir ramino jį, kad viskas bus gerai.
© Asmeninio albumo nuotr.

Gyvenome laukdami, trumpai pasimatydami su mažyliu. Intensyviosios terapijos skyriuje sūnus buvo didžiausias tarp neišnešiotų naujagimių, bet ne geriausios sveikatos.

Kuomet visi galėjo liesti, glostyti savo vaikučius, mums buvo galima uždėjus tik palaikyti ranką ir jokiu būdu neglostyti. Nes vaikelis serga ir jam reikia kuo daugiau poilsio, o prisilietimai tik dirgina ir vargina.

Niekada nepamiršiu dienos, kai leido jį užsidėti ant krūtinės, dar kitaip tariant kengūruoti. Užliejo šilumos ir meilės banga, atrodo, laikau tokį didelį stebuklą savo glėbyje. Tik pajutęs mano šilumą, mažylis staiga sukaupė visas jėgas ir bandė ieškoti krūtinės, tačiau jis buvo dar tam per silpnas.

Vis nekantriai laukėme, kada gi jis pats pradės kvėpuoti, kada nebereikės visų šių laidų ir aparatų. Ir vieną dieną įvyko stebuklas! Stovime su daktare prie Dovydėlio, ji pasakoja apie tyrimus, ir staiga mažylis išleido garsą. Daktarė labai apsidžiaugė ir pasakė, kad kai jau mažyliai gali kvėpuoti, jie patys tai parodo, tad skubiai buvo išimtas vamzdelis ir uždėtos kanelės ant nosytės, padedančios kvėpuoti. Tai buvo didelis žingsnis, kurio labai laukėme, bet bijojome džiaugtis. Ir kasdien mažais žingsneliais jis stiprėjo, džiugino mus.

Po savaitės Santariškių intensyvios terapijos skyriuje mus perkėlė į Vaikų ligoninę, kurioje dar buvo tęsiamas gydymas, atliekami įvairiausi tyrimai, kateteris įstatytas galvytėje, echoskopai... Atliekant kiekvieną tyrimą, drebėdavo širdis ir melsdavau, kad sūnelis būtų sveikas. Bet mes jau buvome kartu, savo vaiku galėjau rūpintis visą parą, nebereikėjo laukti paskirto laiko. Pagaliau po ilgos savaitės ligoninėje galėjome važiuoti namo.

Dabar Dovydui jau 5 mėnesiai, sveria 7,2 kg. Pirmus tris mėnesius mažylis buvo labai neramus, daug verkė, buvo įsitempęs. Dar ir dabar miegodamas prasimerkia pažiūrėti, ar mamytė šalia. Dabar daug juokiasi, šypsosi, turi du dantukus. Tikiuosi, mūsų suteikiama begalinė meilė ir šiluma mažyliui labai greitai padės užmiršti patirtą stresą ir jis galės ramiai miegoti nebijodamas, kad mamytė vėl kažkur pradings.

Dovydo istorija: klastingas ir žaibiškas sindromas vos nenuvarė į kapus ir mamos, ir vaiko
Šiandien Dovydui jau 5 mėnesiai.
© Asmeninio albumo nuotr.

Noriu, kad mūsų istorija padėtų atpažinti tokias grėsmingas ligas.

Tik po šių įvykių viskas gyvenime įgavo kitokias spalvas. Imi vertinti kiekvieną dieną ir kasdienės problemos nebeatrodo tokios didelės.

Norime padėkoti už laiku suteiktą pagalbą ir priimtus reikiamus sprendimus Šiaulių gydytojai akušerei Ingridai Jackūnienei, Šiaulių respublikinės ligoninės daktarui Vykintui Celkiui už tiksliai ir greitai nustatyta diagnozę.

Ačiū Vilniaus Santariškių personalui, padėjusiam per gimdymą. Akušerei Ramintai už priežiūrą po gimdymo.

Santariškių reanimacijos skyriaus rezidentui Šarūnui už palaikymą sunkiausiomis akimirkomis bei pokalbius, kurie praskaidrindavo ir bent minutei padėdavo užsimiršti.

Nuoširdžiausias ačiū Santariškių intensyviosios terapijos skyriaus personalui už išgelbėta sūnelio gyvybę bei nuolatinį rūpestį, gydymą ir globą. Jūs padarėte labai daug! Dabar mes galime džiaugtis augančiu sūneliu, jūs esate angelai sargai, ir niekada to nepamiršime. Virš lovytės pakabintas jūsų dovanotas angelėlis, kuris, tikiu, saugojo, saugo ir saugos Dovydėlį.

Ačiū Džuljetai už tai, kad nei vienas mažylis nesušalo ir buvo apgaubtas šiltais megztais užklotais, jų kojytes, rankytes visad puošdavo nuostabus mezginiai.

Tariu ačiū savo vyrui už palaikymą, rūpestį ir buvimą šalia, už pastangas praskaidrinti dienas įvairiausiais būdais. Buvai vienintelis ramstis. Tai buvo didelis išbandymas mums abiems, džiaugiuosi, kad tai įveikėme kartu.

Tėveliams, šeimos nariams, kurie visada buvo šalia, tikėjo ir padėjo sunkiausiomis akimirkomis.

Draugams ačiū už supratingumą ir rūpestį.

Dovydo angelėliui sakau AČIŪ, kad išsaugojai tai, kas mums brangiausia. Tikimės ir tolimesnės tavo globos!

Kai kūdikio laukimas ir gimimas turėtų būti pats didžiausias džiaugsmas, neretai būna labai skaudžių akimirkų. Bet niekada nepasiduokite ir nepaliaukite tikėti mažais žmogučiais, kurie kuria didžius stebuklus. Sunkiai atkeliavę į mūsų pasaulį, jie kovoja nuo pat pirmosios minutės ir tikriausiai yra stipresni nei mes, suaugę žmonės. Padėkime jiems, tikėkime, drąsinkime ir apgaubkime begaline meile bei šiluma.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Vystymasis

Kodėl vaikas nenori tuštintis į tualetą, nors šlapinasi be problemų

Skaitytoja klausia patarimo apie tai, kaip pripratinti vaiką tuštintis į tualetą. Sauskelnių jis atsisakė prieš pusmetį, tačiau "tualeto reikalai" vis dar šlubuoja.

Skaitytoja: kaip ištverti vaiko isterikavimus ir kritimą ant žemės ko nors negavus

Trejų metų dukrytę auginanti mama prisipažįsta sunkiai susitvarkanti su mažylės isterijos priepuoliais. Ką jai patars specialistė?

Birutė: vaikas nemėgsta savo močiutės, tiesiog bėga nuo jos – ką daryti? (20)

Mama klausia specialistų patarimo: ką daryti, jei sūnus nemėgsta močiutės ir nenori su ja pasilikti. Močiutę tai liūdina, mama irgi jaučiasi nepatogiai. Gal yra išeitis?

Ant nugaros miegodamas kūdikis gali uždusti: tiesa ar mitas (8)

Saugaus kūdikio miego taisyklių žinojimas neabejotinai gali padėti išvengti Staigios kūdikių mirties sindromo (SKMS).

Rugsėjo mėnesį yra trys neeilinės dienos – 9, 19 ir 21

Kai šeimos planuoja pagausėjimą, jos iš anksto apgalvoja, kokiu metų laiku gims būsimasis vaikelis. Jeigu paklaustumėte JAV dirbančių pedagogų, kuo jiems ypatingas rugsėjis, daugelis atsakytų, kad būtent šį mėnesį yra švenčiama daugiausia vaikų gimtadienių.

Kaip sužinoti, kokio ūgio užaugęs bus jūsų vaikas (3)

Kažin, kokio ūgio bus mano vaikas? Taip savęs klausia ne vieni mažylio susilaukę tėvai. Preliminarų vaiko ūgį užaugus galima sužinoti atlikus kelis matematinius veiksmus.

Neramaus kūdikio košmaras, arba ko niekada nesupras tie, kam su vaiku lengva (67)

Mano mergaitei jau metukai. Ir pagaliau drįstu parašyti apie pirmojo pusmečio išgyvenimus, auginant reiklią nuolatiniam dėmesiui, itin neramią dukrytę. Pirmasis mudviejų pusmetis buvo mano didžiausias fizinių jėgų ir emocinės pusiausvyros išbandymas.

Kad vardas atneštų sėkmę gyvenime, svarbu kai ką žinoti (5)

Egzistuoja daugybė veiksnių, darančių poveikį žmogaus likimui. Vardas – dažnai toli gražu ne patį nereikšmingiausią vaidmenį atliekantis veiksnys.

Vaikai, kuriems nebus lengva gyvenime: kaip padėti gali tėvai

Vaikai krykštauja, žaidžia, o jis stovi vienas ir stebi arba ramiai sau piešia įsispraudęs kamputyje. Ar sunerimti tėvams? Konsultuoja psichologė psichoterapeutė Rūta Bačiulytė.

Būkite žmonės, niekada nesakykite to pagimdžiusiai moteriai (100)

Vaiką pagimdžiusi mama jautriai reaguoja į aplinkinių pastabas apie vaikų auginimą, žindymą ir kūną po gimdymo. Neretai neatsargiai vieną ar kitą žodį lepteli artimi žmonės - anyta, mama, bendradarbė, draugė.

Miego problemų specialistė: kiek turi miegoti skirtingo amžiaus vaikai (4)

Esu tikra, kad matėte keletą lentelių, kiek valandų tam tikro amžiaus vaikas turi miegoti dieną ir naktį.

Jei vaikas miega tėvų lovoje: dar negirdėti faktai (40)

„Kuo daugiau vaikas myluojamas vaikystėje, tuo ramesnis jis bus suaugęs."

Kokius trūkumus turi vaikų migdymo metodai, kuriais žavisi daug šiuolaikinių mamų (12)

Kūdikio atėjimas į šeimą – didžiulė laimė. Tačiau tėvų džiaugsmas greitai ima blėsti, jei kas naktį juos pažadina verksmas.

Psichologės patarimai apie vaikų miegą, kuriuos išgirsti turėtų visi tėvai (3)

Kūdikio miegas jo gyvenime užima didelę laiko dalį ir labai svarbią vietą.

Kai šokdina ir neklauso nuosavas vaikas: ką patars specialistė

Kaip reaguoti, kai vaikas elgiasi nepagarbiai su jumis ir ožiuojasi? Siūlome keletą galimų šios problemos sprendimo būdų.