Giedrė Veličkienė – apie pirmąsias dienas po gimdymo

Kiekviena moteris, nešiojanti savo įsčiose vaisių, nori nenori, susikuria to vaikelio vaizdą – koks gražutis jis gims, kaip iš paveiksliukų: rubuilis, su garbanėlių debesiu aplink baltą veidelį... Tikrovė, deja, būna kitokia.

Rasuolės laiškas:


„Prisiminusi tai, kai gimė mano duktė, ką aš apie ją pagalvojau vos išvydusi, nors praėjo jau beveik septyneri metai, vis dar jaučiu savitą kaltę ir gėdą. Kaip aš taip galėjau? Pirmagimė gimė labai mažo svorio, vos 2,7 kg, ilga, net 52 cm, su ilgiausiais juodais plaukais.


Vaizdelis tą akimirką, kai ją išvydau, man pasirodė baisus, pagalvojau, kad man gimė beždžioniukas... Tikrai nuoširdžiai išsigandau, nes žmonių kūdikius įsivaizdavau visai kitaip. Sukau galvą, ką man reikės su ja daryti ir kaip auginti. Gal šiek tiek juokingai skamba, gal buvau ganėtinai per jauna, išsikankinusi po gimdymo, „sukarpyta", bet tada atrodė, kad man gimė... beždžionėlė.


Kai jau savo galvoje nusipiešiau baisiausius vaizdus, kaip viskas bus, kokios mudvi būsime nelaimingos, labai užsimaniau miego. Ir vėl man buvo tokia gėda, galvojau, negana, kad nepajutau knygose aprašytų nuostabių motinystės jausmų, dar kaip kokia tinginė ir miego užsimaniau. Supratingas medicinos personalas leido tai, o kai atnešė nupraustą ir suvystytą mergytę, pailsėjusi jau kitomis akimis į ją žvelgiau, atrodė, koks gražus ir tobulas kūrinys mudviem su vyru išėjo.


Tuo tarpu mano palatos kaimynė rėkė savo vyrui, koks negražus, raudonas ir „didžianosis" gimė jų Robertukas... Kaltės jausmas, kad aš bloga mama, nurimo gerokai vėliau, pabendravus su kitomis mamomis, kai supratau, kad aš ne vienintelė pirmakartė, kuri nepatyrė meilės iš pirmo žvilgsnio savo tik ką pagimdytam kūdikėliui. Vienai jų vaikas atrodė lyg „varliagyvis, nes buvo matyti tik didžiulė burna", kitai – „kaip ateivis iš filmo „Svetimas", trečiai – „kaip šimtametis senolis, susiraukšlėjęs, susisukęs ir violetinis." Dabar mes visos labai mylime savo vaikus ir tą pirmą akimirką jau galime prisiminti su šypsena."


Kūdikių priežiūros specialistė Giedrė Veličkienė:


„Sunku pasakyti, kaip kiekviena mama, pamačiusi tą, kuris gyveno jos pilvelyje, jaučiasi, emocijos labai skirtingos, tačiau nepaprastai didžiulės, tiesiog sprogdinančios iš vidaus. Pirmą kartą pamačiusi savo naujagimį mama gali pagalvoti, kad jis kažkoks ateivis. Nieko baisaus, tas vaikelis – iš tiesų savitas ateivis, jis atėjo iš kažkur į šitą pasaulį, yra visiškai nepažįstamas, kad ir žinai teoriškai, iš kur atsirado, susivokti iš karto, ką tik pamačius tą žmogutį, sunkoka.


Nereikia išsigąsti savo jausmų, tiesiog atsiminkite, kad pirmieji trys naujagimio mėnesiai gali būti vadinami ir ketvirtuoju nėštumo trimestru. Per tuos tris mėnesius vaikiukas tarsi „išsipildo" – pasidaro gražus, panašus į žmogiuką, kuris vaizduojamas visokiose reklamose ir gražiuose paveiksliukuose.


Mamai po gimdymo tikrai šiek tiek aptemsta protas, vaizdžiai tariant, kai susikuri didelių lūkesčių, prisižiūrėjusi žurnalų paveiksliukų. Na, nebūna taip, kad gims baltutis ir gražutis, lyg iš pieno plaukęs. Tik gimę vaikiukai niekada nebūna labai jau tobuli, jie it kariai po sunkaus mūšio – ir nubrozdinti, ir su mėlynėmis, ir susiraukšlėję, ir deformuotomis galvutėmis, ir raudoni, ir melsvi, užburkusiomis akutėmis..."


Nebijokite savo jausmų


„Mano patarimas – besilaukdamos nepuoselėkite jokių didelių lūkesčių, savo svajonėse nepieškite reklamos paveikslėlių, mažiau nusivilsite. Tiesiog tvirtai žinokite, kad savo vaikelį tikrai mylėsite, nors ir kaip atrodys gimęs. Meilės jausmas tikrai užgims, kai tik su juo susipažinsite, kitaip nebūna, nes tai – jūsų kūnas ir kraujas. Gal ne pirmą akimirką, gal net ne pirmą dieną, bet tikrai pamilsite savo „ateivį", būkite rami.


Mamos dažnai išsigąsta, kad tą pačią sekundę nepajunta dainose apdainuotų jausmų, bet tikrai tai visiškai normalu, mamoms iš viso labai būdingas kaltės jausmas – „Gal to nepadariau, ano nepasakiau, ne taip pažiūrėjau, ne taip aprengiau ir t. t." Net ir to jausmo – kaltės nereikia bijoti, jis toks yra ir niekur nuo jo nepasislėpsi, laikui bėgant, tiesiog tapsite išmintingesnė. Kaltės jausmas paprastai lanko visą motinystę, ne tik per pačią jos pradžią, visada rasite kuo save „apkaltinti", dažniausiai, kaip aš sakau, dėl įvairiausių niekų. Būkite tam pasiruošusi."


Nutylėkite tą akimirką


„Atsiminkite, kad „leliukas", kuris gimė kaip tik iš mūsų, mylės mus besąlygine meile, jam visiškai nesvarbu, graži jūs ar ne, stora ar plona, raukšlėta ar ne... Ir jūs jam atsakykite tuo pačiu, nes, kad ir kaip būtų, motinos meilė yra besąlyginė, nors ir kokios buvo tos kelios pirmos pažinties akimirkos, kai tiesiog nežinai, kaip reaguoti.

Manyčiau, kad jau paaugusiam vaikui taip pat nereikėtų pasakoti, kaip jūs jautėtės, kai jis gimė, kad jus buvo ištikusi savita silpnumo akimirka, kai jums jūsų vaikelis atrodė „beždžioniukas" ar „varliukas". Net ir ūgtelėjęs jūs myli besąlygiškai, o jūsų dvejonės tą buvusią akimirką gali jį išmušti iš vėžių, kodėl jūs taip galvojote, gal jis iš tiesų „kažkoks ne toks".


Jeigu jau taip knieti papasakoti savo atžalai, palaukite to laiko, kai ji (jis) pati (pats) lauksis (lauks), kai jai (jam) gims vaikutis. Tuomet tokia jūsų patirtis gali būti visai vertinga, bet tikrai ne anksčiau."


Jokių išankstinių planų ir lūkesčių


„Pirma diena su nauju šeimos nariu turėtų būti ne tik be lūkesčių, bet ir be jokio plano. Prisigalvoti planų, kurių paprastai nepavyksta įgyvendinti, tikrai nereikėtų.


Tiesiog džiaukitės, kad pagimdėte, nieko per daug neanalizuokite, pabūkite drauge ramiai, jei yra sąlygos, su artimiausiais žmonėmis, su kuriais norite pabūti tą svarbią – pažinties dieną. Priimkite tai kaip didžiausią dovaną net jei ir ne viskas klostosi labai sklandžiai, galbūt jūs tikėjotės, kad bus kažkaip kitaip. Naudokitės proga, kad jūsų galva neapkrauta jokiais kitais rūpesčiais, o tik tuo nauju žmogučiu, jums tikrai nerūpės nei darbo projektai, nei neiškeptas pyragas, todėl mėgaukitės akimirka, susipažinkite, stebėkite.


Jeigu po gimdymo jaučiatės labai pavargusi, pailsėkite, pamiegokite, jums tikrai medicinos personalas ar artimieji sudarys tokias sąlygas, būkite tikra, per kelias valandas jūsų „leliukui" nieko nenutiks, jam taip pat reikia poilsio po tokios sunkios kelionės."


Vyrui – it žemės drebėjimas


„Jeigu mamai, kuri pati nešiojo kūdikį savo įsčiose, yra sunku suvokti, iš kur jis atkeliavo, tai įsivaizduokite, kaip tai neišpasakytai sunku vyrui, jam tai gali būti tikras „kosmosas". Žinoma, tai priklauso nuo vyro, kaip jis ruošėsi, kiek jis dalyvavo savo besilaukiančios moters gyvenime, kokias problemas kartu sprendė. Labai svarbu, ar dalyvavo gimdyme, mano galva, tuomet vyrui daug lengviau suprasti, kaip TAI įvyko.


Šiais laikais vyrui leidžiama drauge būti ir atliekant cezario pjūvį. Aišku, jis būna už specialios širmos, nemato jokių ne itin malonių fiziologinių dalykų, tačiau išvysta ištrauktą „leliuką", išgirsta jo pirmą verksmą, tai su niekuo nepalyginama. Bent jau mano vyras taip pasakojo, mano abu vaikai gimė atliekant cezario pjūvį, tačiau tik antrajame gimdyme jam buvo leista dalyvauti.Reikia pripažinti, kad gimus vaikui įvyksta savitas žemės drebėjimas, kuris pakeičia ir tavo, mamos, ir tavo vyro, tėčio, gyvenimus. Jau niekada nebebus taip, kaip buvo, tokios mamos ir tėčiai, beje, kurie tikisi, kad niekas nepasikeis, tik atsiras dar vienas šeimos narys, jam gimus labai dažnai nesusitvarko su savo emocijomis, juos gali ištikti net depresija."


Mus valdo vien tik meilė


Ir pati moteris, pagimdžiusi kūdikį, tarsi gimsta iš naujo, jei tai pirmas kartas. Jei ne, tuomet vis tiek aplanko naujas jausmas, nes to, kas nutinka, dar nėra taip buvę. Galbūt jūs tampate antro, trečio vaiko mama, bet tai – taip pat nauja ir neišbandyta patirtis. Pasitaiko tokių moterų, kurios jaudinasi dar net negimus kitam vaikeliui, mačiau net diskusiją feisbuke, kaip reikės pamilti antrą, nes girdi, pirmam tai jautė jausmus dar prieš jam gimstant, o šitam nieko nejaučia. Tikrai nereikėtų taip galvoti. Kai gims tas kitas vaikas, kai paimsi jį, pajausi, prisiglausi ir pajausi meilę. Kiekvieną kartą tas jausmas gali būti kitoks, bet jo pavadinimas vis tiek – meilė.


Giedrė Veličkienė su naujagimiu sūneliu.
Giedrė Veličkienė su naujagimiu sūneliu.
Asmeninis albumas


Gimus vis kitam vaikui toji pirma bendra diena gali labai skirtis. Sprendžiu pagal save, aš taip džiūgavau, kai gimė antrasis sūnus, jaučiausi tokiame laimės ir meilės burbule, kad net pradėjau įtarti, jog mane kažkaip ypatingai veikia vaistai. Susilaukusi pirmagimio to nepatyriau, buvau jaunesnė, nežinojau, kas manęs laukia, labai bijojau, buvau įsitempusi ir nervinga. Bijojau dėl savo pirmagimio, sukau galvą, kaip jį reikės auginti. Manau, kad dabar tapau tiesiog labiau patyrusi ir atsipalaidavusi, tačiau sugebanti labiau vertinti gyvybės stebuklą, tarp mano abiejų sūnų – beveik septynerių metų skirtumas. Galbūt taip yra ir dėl to, kad šiandien jau gerai suprantu, kas yra motinystė, kaip ji gali nuspalvinti gyvenimą, kokios patirtys laukia."

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis